Rūbas kėdei, arba Nepažintos gyvybės formos

Penki jaunosios kartos menininkai iš Vilniaus sterilioje "Kabineto" erdvėje eksperimentuoja vaizdais, garsais ir pojūčiais.

Andriaus Ivanovo, Viktorijos Damerell, Barboros Matonytės, Mikalojaus Smulskio, Onos Juciūtės projekte kalbama apie viską: kasdienybę, kūrybą, visatos virpesius, ieškojimus ir atradimus – pasakoja skulptoriai parodoje "Sobretudo", eksponuojamoje "Kabinete".

Ekspozicijos pavadinimas – "Sobretudo", išvertus iš portugalų kalbos, reiškia daiktavardį "paltas", tačiau pažodžiui "sobretudo" – "apie viską". Bandydamas sujungti šias dvi reikšmes, parodoje žiūrovas gali tikėtis išvysti kai ką neįprasto. Kai ką, kas įgavo formą klaidžiojant kasdienybės paviršiais, ardant juos sluoksnis po sluoksnio ir gilinantis į esmę, atmetant išorinius dirgiklius.

Parodoje nėra jokios tekstinės informacijos, jokių nuorodų į eksponatus, tik nespalvotas A4 formato žemėlapis, kuriame surašytos dalyvių pavardės ir skaičiais pažymėtos jų skulptūros. Nėra kūrinių anotacijų, menininkų biografijų, darbų pavadinimų. Tad žiūrovas iš tiesų jaučiasi esąs eksperimento dalyviu: įprastus parodos atributus pašalinus, akistatoje su meno kūriniu žmogus iš vienos pusės yra tarsi įspraudžiamas į kampą, nes jam pačiam reikia aiškintis, su kokiais objektais jis susidūrė. Iš kitos pusės – žiūrovui paliekama absoliuti laisvė rinkti informaciją ir ją absorbuoti.

Parodos ekspozicija išdėliota taip, kad žiūrovas galėtų kūrinius apeiti iš visų pusių, ištirti jų paviršių, sandarą ir galbūt priskirti funkciją ar atrasti, ką vienas ar kitas objektas jam primena.

"Kabineto" edrvės centre – M.Smulskio skulptūra. Abstrakti jos forma primena akmenis ar uolienas, į kurias atsimuša rytietišką muziką primenantys garsai. Darbas kuria paslaptingą ir kiek siurrealistinę atmosferą, po kurią vaikštantys žiūrovai atrodo tarsi ateiviai iš kitos planetos, ieškantys "tiesos, kuri slypi kažkur anapus". Anapus kūrėjo vizijos ir žiūrovų žvilgsnių sankirtos.

Duris į naujas, nepažintas erdves praveria V.Damerell, o už senų, suklypusių durų – B.Matonytės natiurmortas. Ne(at)pažįstami daiktai kruopščiai suvynioti į baltos medžiagos skiautes, tiesą sakant, neprimena nieko. Estetiška, šalta, neįvardijamų daiktų kompozicija – lyg prisiminimo nuoplaiša, kurią žiūrovas gali bandyti susieti su visa istorija, tačiau, kaskart bandant ją prisiminti, veriasi didesnės užmaršties skylės.

Daikto transformacija svarbi O.Juciūtei, kuri aprengia, o galbūt paslėpia daiktus, jų formas, paversdamas juos vaiduokliškomis kompozicijomis, kurių "rūbai" virpa žiūrovams vaikštant aplink eksponatus.

A.Ivanovo kūrinys – šviesos atspindžius reflektuojanti vario plokštelė, kurioje išgraviruotos matematinių skaičiavimų sekos – tarsi pastanga atkurti, atkoduoti visatos virpesius į verbalinę kalbą, kuria būtų galima bendrauti su kitų galaktikų gyvosiomis būtybėmis.

Parodoje "Sobretudo" – daug krypčių, bet nemažai ir šešėlių: klaidinančių, slepiančių, bauginančių. Ji primena galvosūkį, kurio sprendiniai slypi... kažkur anapus.


Kas? Skulptūrų paroda "Sobretudo".

Kur? Projektų erdvėje "Kabinetas" (A.Mapu g. 20).

Kada? Veikia iki sausio 30 d.


Šiame straipsnyje: kūrybaSantakadailė(santaka)

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių