Režisierius R. Wilsonas: niekada nesakiau aktoriui, ką jis turi galvoti

  • Teksto dydis:

Spalio 1 ir 2 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) Didžiojoje scenoje pristatoma postmodernistinio teatro kūrėjo Roberto Wilsono premjera „Dorianas“. Spektaklis sukurtas pagal dramaturgo Darrylo Pinckney pjesę, kuri paremta Oscaro Wilde’o biografija, romanu ir  dailininko Franciso Bacono gyvenimo istorija. Publikos laukia estetikos, vaidybos, garso ir šviesų dermės kūrinys.

Premjerai skirtoje spaudos konferencijoje spektaklį pristatė koncepcijos autorius, režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas R. Wilsonas, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas bei teatro meno vadovas, teatrologas Edgaras Klivis.

„Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė pabrėžė, kad NKDT tai yra ypatingas įvykis – darbas su pasaulinio garso režisieriumi R. Wilsonu, užmegzta partnerystė su Vokietijos Diuseldorfo teatru, naujos tradicijos teatre, įgūdžiai, o spektaklio „Dorianas“ premjera neabejotinai yra vienas svarbiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos įvykių.

Teatrologas E. Klivis susirinkusiesiems akcentavo, jog R. Wilsonas – vienas garsiausių avangardinio teatro kūrėjų ir scenografų.

„Jis gyvas postmodernistinės režisūros klasikas ir vienas svarbiausių atstovų tokių šiuolaikinio teatro krypčių kaip vaizdinių teatras, vizualinis teatras, postdraminis teatras. Jis yra figūra, kurios neįmanoma „apeiti“, kada kalbame apie XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios teatrą.“

Spektaklis „Dorianas“ yra monospektaklis, vaizduojantis vieno individo psichologinę kelionę per kelių skirtingų asmenybių prizmę. Čia pasakojimas supintas iš rašytojo O. Wilde’o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo F. Bacono išgyvenimo motyvų. Tyrinėjamas savęs suvokimo komiškumas ir narcisizmo tragizmas bei tobulos išvaizdos siekio destruktyvumas. Kartu jame atsiskleidžia kūrėjo ir kūrinio santykis, kiek jie vienas nuo kito laisvi, ar kūrinys gali pranokti kūrėją?

L. Jansch nuotr.

„Tai viena iš svarbiausių mūsų teatro dienų. Esu labai dėkingas Robertui Wilsonui ir jo nuostabiai komandai už „Doriano“ spektaklį. Tai dovana ir neįkainojama patirtis ne tik mūsų žiūrovams, bet ir mūsų teatro komandai, kuri įrodė, kad yra kūrybinga ir profesionali“, – teigė NKDT vadovas E. Stancikas.

Kalbėdamas apie teatro prasmę režisierius R. Wilsonas pabrėžė: „Aš nekenčiu psichologinio teatro, teatras man yra kažkas, ką mes patiriame. Aš galiu paliesti vandens stiklinę – ji šalta, aš galiu paliesti savo kaktą – ji šilta. Tai tiesa. Teatras neturi nieko bendro su psichologija, tai laiko ir erdvės konstrukcija.“ Prisiminęs „Doriano“ gimimą, režisierius prisiminė epizodą: pirmąją repeticijų dieną Vokietijoje, kai buvo kuriama pirmoji  scena, jis jau turėjo paruoštą scenografiją, šviesas, bet neįsivaizdavo, kas joje vyks. Režisierius, įžengęs į sceną, joje praleido maždaug 35 minutes tyloje – kad įsitikintų, ar gali išlaikyti žiūrovų dėmesį judėdamas scenoje. Tokiu būdu atsirado jos choreografija.

Dviejų aktorių pasirinkimas monospektakliui

Prieš metus dramos teatre režisierius vykdė aktorių atranką ir paklaustas apie atrankos metodus atsakė, jog jam svarbūs keli aspektai.

„Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau, – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir vienas metras. Neprašau nieko išreikšti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“

Kurdamas Vokietijoje, R. Wilsonas žinojo, kad spektaklis NKDT bus visai kitoks, tad į Kauną atvyko jau turėdamas konkrečią idėją.

„Dangus ir pragaras nėra du pasauliai – tai vienas. Aš turiu kairę ir dešinę ranką, jos atlieka skirtingas funkcijas, bet yra vieno kūno dalis. Turiu kairę ir dešinę smegenų pusę, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, tačiau tai yra vienas protas. Tai buvo savotiška pagrindinė idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje apie „Doriano“ spektaklį.“

Režisierius yra patenkintas Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko pasirinkimu, kadangi jie itin skirtingi ir savo skirtumais vienas kitą papildė. Robertas Wilsonas pripažįsta, kad per visą savo karjerą niekada nėra aiškinęs aktoriui, ką šis turi galvoti. Repeticijų metu jis pateikia tik labai tikslius ir formalius nurodymus: veikti griežčiau, aštriau, minkščiau, garsiau, tyliau ar ekstravagantiškiau.

L. Jansch nuotr.

„Žingsniai išmokstami, o ilgainiui atsiranda ir jausmas, kurį aktorius jaučia tuos žingsnius atlikdamas. Kai techniniai dalykai išmokti, žmogus tampa laisvas jausti ir galvoti bet ką. Neturiu supratimo, ką galvoja šie aktoriai, ir nenoriu žinoti – tai jų reikalas“, – sakė režisierius ir kaip  pavyzdį paminėjo vieną populiariausių baletų pasaulyje, XIX a. šedevrą „Žizel“, kuriame naudojama ta pati choreografija, bet kiekviename pastatyme atlikėjų šokis labai skiriasi. „Joks režisierius, choreografas ar kompozitorius negali pasakyti atlikėjui, kaip jis turi jaustis“, – tvirtino R. Wilsonas.

Spektaklį padėjo sukurti gausi profesionalų komanda

Prie premjeros sukūrimo Kaune prisidėjo ilgametė R. Wilsono bendrarežisierė Ann-Christin Rommen, scenografijos dailininkė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, režisieriaus asistentas iš Diuseldorfo teatro Robertas Zeigermannas, fotografė Lucie Jansch, prodiuseris Christophas Schletzas, spektaklio koordinatorė Edita Laurinaitienė, režisieriaus asistentas Aivaras Micius, kostiumų dailininko asistentė Birutė Jašinskaitė, perukų ir grimo  asistentė Monika Bertulė, šviesų dailininko asistentas Džiugas Vakrinas, visų teatro tarnybų darbuotojai, kurie scenoje atlieka svarbias ir reikšmingas funkcijas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių