„Snieguolė“ – pasaka apie šiandienos problemas

Spektaklio estetikos prasmės

Režisierė spektaklyje pristatė savo unikalią estetiką, kurią galima pamatyti jos performansuose, eksperimentiniuose teatriniuose pasirodymuose ir filmuose. Ji – ekspresyvi, groteskiška, atšiauri ir gana neįprasta Lietuvos kontekste (1).

Tai greičiausiai nulėmė menininkės tarptautinė patirtis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji baigė aktorystės studijas, aktyvūs meniniai ieškojimai vyko studijuojant grafinį dizainą Londone, studijose įgytus įgūdžius realizavo kaip meno vadovė projektuose „Future Shorts“ ir „Secret Cinema“.

Vėliau ji baigė režisūros magistrantūrą Londono universiteto Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje, o šių studijų metu tarptautinėje vasaros programoje JAV turėjo progą mokytis pas vieną žymiausių pasaulio teatro ir vizualiųjų menų kūrėjų Robertą Wilsoną (2), kurio spektaklį „Dorianas“ taip pat galima pamatyti NKDT. Dr. GoraParasit derina performansą, kiną, teatrą ir skaitmeninę kultūrą, jos kuriama estetika aiškiai atpažįstama ir provokuojanti (3).

„Snieguolė“ – pirmas tokios apimties kūrinys. Iki šiol Dr. GoraParasit nestatė spektaklių didelei scenai, jos performansai vykdavo kamerinėje erdvėje ar kaip vaizdo įrašai.

Pastatyme galima matyti kūrėjai būdingų estetinių priemonių, tokių kaip BDSM bendruomenės atributika: lateksas ar vakuuminė lova, kur žmogus įdedamas tarp dviejų latekso lakštų ir oras tarp jų išsiurbiamas. Režisierei buvo svarbu perteikti jautrumą, kurio kartais trūksta mūsų visuomenei (4).

Tai pasirinkta perteikti pasitelkiant būtent lateksą – ši medžiaga sukuria unikalią jausminę patirtį dėvinčiam, nes kiekvienas prisilietimas tampa jautresnis. Personažai – su padidintomis ausimis, nes, anot režisierės, mes šiandien klausomės mažiau, nei turėtume (5). Pasirinkta juodos, ryškiai žalios (kuri naudojama filmų efektams kurti) spalvų paletė ir keista personažų išvaizda kartu su šiuolaikybės ženklais kuria alternatyvią mūsų pasaulio versiją.

Iš pirmo žvilgsnio šis pasaulis atgraso, bet, žiūrint spektaklį, ima atrodyti, kad kai kurios realijos, pavyzdžiui, nuomonės formuotojai ar populiarios pokalbių laidos, reklamos, kurios „Snieguolėje“ ir hiperbolizuotos, ne ką mažiau kvailai atrodo nei liežuvį iškišusi, lateksu padengta didžiaausė būtybė.

Savita: senoji pasaka apie Snieguolę ir septynis nykštukus NKDT scenoje atgyja netikėtomis temų ir vaizdo interpretacijomis. S. Baturos nuotr.

Atpažįstama istorija

Spektaklio mizanscenos neretai masinėse scenose sustingsta ir tai primena menininkės gyvąsias skulptūras. Šių vaizdų estetinis poveikis dėl aktorių vaidybos ir kostiumų – nenuginčijamas, suspindi groteskiška bjaurumo estetika. Ypač paveiki vakuuminės lovos scena: rėmas stovi vertikaliai ir į ją talpinami aktoriai, lėtai išsiurbiamas oras ir pamatome visų jų siluetus, – scena gniaužia kvapą. Tačiau kaip spektaklio recenzijoje pastebi teatrologė dr. Miglė Munderzbakaitė, šią sceną žiūrovai mato itin autonomiškai (6). Vaizdo ir garso intarpai papildo estetinę visumą, tačiau norėtųsi, kad vaizdo intarpai vyktų kartu su scenos veiksmu.

Nors režisierė teigia, kad spektaklis yra apie galią keistis, tačiau klasikinė pasaka „Snieguolė“ tokios žinutės neskleidžia. Pasakos paprastai yra griežtos struktūros, todėl žinomos istorijos pasirinkimas padeda publikai lengviau gvildenti šiuolaikinį ganėtinai lakoniškos struktūros spektaklio naratyvą, kurį, kaip dažnai atsitinka su postmoderniais pastatymais, nežinant originalaus kūrinio, stebėti būna sunku.

Šio teksto žanro didaktinė paskirtis taip pat padeda lengviau komunikuoti spektaklio vertybes. Kai pristatomos visuomenėje kontroversiškos nuomonės, žiūrovui aišku, kad spektaklis atstovauja herojaus (Snieguolės) teisingai ir gerai pozicijai, o kritikuoja – antiherojaus (pamotės), atstovaujančio apgaulei ir blogiui. Kadangi pasakose itin aiškios gėrio ir blogio pozicijos, spektaklis sukelia itin stiprią jo pasaulėžiūrai prieštaraujančio žiūrovo atmetimo reakciją.

Lyčių drama

Pasaka „Snieguolė“ – ir apie pavydo, dėmesio sutelkimo į savo paviršutiniškumą (karalienės siekį būti gražiausiai) pavojų, kuris galiausiai ją pražudo. Originalioje pasakoje karalienė pavydi Snieguolei grožio ir nepastebi savybių, kurios iš tikrųjų įdukrą daro geidžiamą, – jos tyrumo.

Klinikinės ir Carlo Gustavo Jungo psichologijos tyrinėtoja Nanae Takenaka pasakos „Snieguolė“ analizėje pažymi, kad konfliktas tarp karalienės ir Snieguolės paverčiamas konfliktu tarp tikrojo ir idealaus, kadangi įdukros idealus grožis sukelia įnirtingą pamotės neapykantą. Ši gyvena realybėje, kur žmonės gali jausti pavydą, nerimą ir neapykantą, o Snieguolė net po pasikėsinimo likusi miške viena išlaiko neįprastą rimtį, suvaldo situaciją, todėl atspindi idealą (7). Panašiai ir šioje adaptacijoje karalienė atspindi užmojį rūpintis tik savo patogia pozicija, o Snieguolė tampa siektino jautrumo – empatijos, susijusios su socialine nelygybe ir klimato kaita, simboliu.

Karalienės įvaizdis – ant aktorės Agnieškos Ravdo užmautas stambaus vyro torsas – aliuzija į šiandienį Vakarų galios pozicijos simbolį – neretai turtingą, heteroseksualų baltaodį vyrą, kurio gyvenimas lengvas ir pasižymi savo padėties opresinėse sistemose, kaip patriarchatas, rasizmas ar klasių nelygybė, išnaudojimu. Tai sustiprina stačiokiška A. Ravdo vaidyba.

1989 m. kritinės rasės teorijos mokslininkė Kimberlé Crenshaw pristatė terminą „intersekcionalumas“, kuris apibūdina įvairias nelygybės ar nepalankumo formas visuomenėje, kartais susiliejančias ir sukuriančias kliūčių, dažnai nesuprantamų mąstant įprastai (8). Pagal intersekcionalumo teoriją Vakarų visuomenėje mažiausiai tokių kliūčių patiria baltaodis, heteroseksualus vyras, kuris turi palankią poziciją hierarchinėje sistemoje, todėl šio sluoksnio atstovai pasąmoningai vengia pokyčių, kurie išlygintų galios skirtumą tarp kitų visuomenės sluoksnių.

Spektaklio mizanscenos neretai masinėse scenose sustingsta ir tai primena menininkės gyvąsias skulptūras.

Spektaklyje šią galios dinamiką atkartoja karalienės valdžios (monarcho ir populiarios nuomonės formuotojos) pozicija, kuri jai garantuoja turtą. Snieguolė čia adaptuota kaip translytis nebinarinis asmuo, vardu Grimm Everice, kuris neidentifikuoja savęs nei kaip vyro, nei moters. Aktoriui Mantui Bendžiui pavyko nepaversti šio veikėjo karikatūra. Pastatyme ima atrodyti, kad karalienei ne tiek svarbu, kad Snieguolė už ją gražesnė, bet tai, kad ji yra translytė ir gina LGBTQ teises.

Aktualizuota kasdienybė

Scenoje pasaka taip pat baigiasi laimingai – vertybių triumfu, nukovus baltojo, konservatyvaus ir neapykantą skleidžiančio vyro simbolį ir Snieguolei su savo mylimuoju sukūrus netradicinę šeimą, taip skelbiant odę seksualinei ir lyties identiteto laisvei.

Nors pasaka ir baigiasi LGBTQ bendruomenės laisve, ji nesibaigia klimato atšilimo problemos sustabdymu. Paskutiniai žodžiai prieš nusileidžiant uždangai: „Nuo šiol bus tik dar karščiau“ – skatina žiūrovus nepamiršti apie klimato kaitą ir jos padarinius, kurie ryškūs ir šiandien.

Spektaklyje Snieguolė, vardu Grimm Everice, kai pabėga nuo ją nužudyti turėjusio karalienės siųsto medžiotojo, sutinka septynis mokslininkus – nykštukų atitikmenis, kurie bando išgelbėti ledkalnį 4422 nuo ištirpimo. Jie pristatomi kaip vaizdo žaidimų avatarai arba superherojai. Deja, šie personažai spektaklyje – labiau kaip scenografija: vizualiai paveikūs, bet nedaug ką nuveikia.

Žiūrovai dalykiškai ir moksliškai, it reportaže, supažindinami su ledkalnių tirpimo problema. Eskizų komedijos (ang. sketch komedy) principą primenančiu formatu pasirinkta pristatyti klimato kaitos problemą. Vaizdo intarpuose pasirodo karščio nualintas paštininkas, kuriam dėl padidėjusios temperatūros tenka vežti masiškai perkamus kondicionierius, o pats jis nė vieno savo autobusiuke neturi.

Nervingas veikėjas, kurį įkūnija Povilas Jatkevičius, puikiai perteikia atsakomybės jausmą, netiesiogiai parodo, kad vengiame prisiimti atsakomybę ir ignoruojame klimato pokyčius net tuomet, kai jau esama nuo to kenčiančių žmonių. Spektaklyje pateikiama nemažai mokslinės informacijos apie globalinį atšilimą ir jo neigiamus padarinius – įvairios statistikos ir skaičių, tačiau kyla klausimas, ar tikrai to, kas buvo parodyta, užtenka žiūrovui sujaudinti ir paskatinti jį imtis veiksmų.

Blogiuku klimato kaitos klausimu spektaklyje tampa verslininkas, vadinamas Klientu (aktorius Dainius Svobonas), atstovaujantis tiems, kurių pelnas tiesiogiai priklauso nuo perteklinio vartojimo, kurį „European Environment Information and Observation Network“ apibrėžia kaip besaikį prekių ir paslaugų vartojimą ar naudojimą, darantį žalą arba žalingą poveikį žmonėms ir (arba) aplinkai, viršijant planetos ir jos ekosistemų keliamąją galią ir gyvybę palaikančių sistemų.

Sakoma, kad kapitalizmui būtinas konsumerizmas (didėjantis vartojimas). Taip manoma, nes kapitalizmas reikalauja nuolat besiplečiančios rinkos (9). Tai sukuria begalę taršos gaminant daiktus, juos eksportuojant ir galiausiai jiems atsidūrus sąvartynuose irti tūkstančius metų, kadangi arba tampa nebereikalingi, arba dėl blogos kokybės nebeatlieka savos paskirties. Klientas „Snieguolėje“ didžiąją spektaklio dalį, kalbant BDSM terminais, yra nuolankusis dominantės – personažės Gaios Steel (aktorė Susana AbdulMajid) tarnas ir atlieka veidrodėlio funkciją. Vaizdo intarpuose Klientas patiria įvairių dominantės kvėpavimo, suvaržymo ir jėgos žaidimų, kurie neretai reikalingi, kad sukeltų seksualinį susijaudinimą. Taip sukuriama nuoroda į teoriją, kurią pagrindžia ir tyrimai (10), kad, didėjant socialinei galiai, vyrai yra labiau linkę būti sujaudinti mazochizmo ir nori užimti nuolankiojo poziciją seksualiniuose žaidimuose.

Aktoriai puikiai perteikia BDSM žaidimų kuriamą įtampą ir aštrius juslinius pojūčius. Vis dėlto šiuose intarpuose liko neišnaudota galimybė patyrinėti ar pakomentuoti galios santykį visuomenėje, nes, viena vertus, Klientas užima žeminančią poziciją, bet, kita vertus, jis moka pinigus dominantei. Galiausiai šie vaizdo intarpai ir teliko intarpais, suteikiančiais dinamikos, tačiau įtakos turiniui turi minimaliai ir retkarčiais prailgsta.

Rež. Dr. GoraParasit spektaklyje „Snieguolė“ kartais pasiklystama tarp daug skirtingų temų ir jos neišgvildenamos iki galo. Tačiau šis kūrinys yra unikalus Lietuvos kontekste. Įdomu, kaip kitaip jis atrodytų, jei būtų sukurtos geresnės dramaturgijos aplinkybės, kuriose vaizdinys galėtų intensyviau veikti kaip simbolis.

1 – Buzytė, D. Lietuvos performansas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Elektroninė prieiga: https://ltmkm.lt/muziejus/lietuvos-performansas/

2 – Lithuanian Culture Institute. Dr. GoraParasit. Elektroninė prieiga: https://english.lithuanianculture.lt/lithuanian-culture-guide/2021/01/18/dr-goraparasit/?highlight=%22Gintar%C4%97+Minelgait%C4%97%2

3 – Segal talks with Ana Ablamonova and Dr. Goraparasit (Lithuania). (2021, Gegužės 19). Howlround. Elektroninė prieiga: https://howlround.com/happenings/segal-talks-ana-ablamonova-and-dr-goraparasit-lithuania.

4 – Lingienė, K. (2023, lapkričio 30 d.). „Snieguolė“: į lateksą įspraustos empatijos pamokos (pokalbis su G. Minelgaite). Kaunas pilnas kultūros. Skaitmeninė prieiga: https://kaunaspilnas.lt/snieguole-i-lateksa-ispraustos-empatijos-pamokos-pokalbis-su-g-minelgaite/.

5 – Ibid.

6 – Munderzbakaitė, M. (2024, sausio 26). Pasiklydę aktualijų gausoje. 7md.lt. Skaitmeninė prieiga: https://www.7md.lt/teatras/2024-01-26/Pasiklyde-aktualiju-gausoje

7 – Takenaka, N. (2016) The realization of absolute beauty: an interpretation of the fairytale Snow White. J Anal Psychol, : 497–514. doi: 10.1111/1468-5922.12237.

8 – 2 Crenshaw, Kimberle Williams (1989) „Demarginalizing the Intersection of Race and Sex: A Black Feminist Critique of Antidiscrimination Doctrine, Feminist Theory and Antiracist Politics“. University of Chicago Legal Forum 1989: 139–67, p. 149

9 – Elke Pirgmaier (2020) Consumption corridors, capitalism and social change, Sustainability: Science, Practice and Policy, 16:1, 274–285, DOI: 10.1080/15487733.2020.1829846

10 – Lammers, J., & Imhoff, R. (2016). Power and Sadomasochism: Understanding the Antecedents of a Knotty Relationship. Social Psychological and Personality Science, 7(2), 142-148. https://doi.org/10.1177/1948550615604452