Lapkričio 13–22 d. vyksiantis festivalis (finansuojamas Kultūros tarybos ir Kauno miesto savivaldybės) įsikurs istorinėje LRT Kauno studijoje – pastate, kuriame Lietuvos radijo istorija kuriama beveik 100 metų.
Tarpukariu Kauno radiofonas buvo viena svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų. Čia veikė radijo teatras ir simfoninis orkestras, buvo transliuojami koncertai, spektakliai, literatūros vakarai, dirbo ryškiausi to meto Lietuvos kultūros kūrėjai. Šiandien šiame pastate ir toliau dirba LRT. Festivalio metu lankytojai turės retą galimybę pažinti šią istorinę erdvę iš vidaus: dalis pastato pirmą kartą taps šiuolaikinio teatro scena. Festivalio metu laukia net trys kūriniai, kuriuos menininkai sukūrė įkvėpti šio pastato istorijos, architektūros ir atmosferos.
Specialiai festivaliui sukurtas A. Bumšteino darbas paremtas LRT archyve saugomais legendinės laidos „Operos vakaras“ įrašais. Performanse kelių šimtų operų libretų atpasakojimai susipins į labirintišką pasakojimą, žaidžiantį klausytojo dėmesiu ir atmintimi.
Kompozitorius iš kelių šimtų laidų įrašų pasiskolino laidos autorės ir vedėjos Jūratės Katinaitės atpasakotas operų libretų santraukas ir iš jų fragmentų sumontavo nuolat kintančią istorijų estafetę. Ji, lyg savotiška klasikinės operos kvintesencija, savo užsispyrusiu nenuspėjamumu sukuria tikrą labirintą, skirtą klausytojui pasiklysti arba, vedamam nesuskaičiuojamų skirtingų veikėjų, patirti verbalinį transą.
Šis kūrinys – tai garso skulptūra, performansas, kurio metu jo dalyviai radijo studijos diktorinėje bus kviečiami tapti kūrinio dalimi: performansas bus įrašomas gyvai, o šis įrašas taps galutinio kūrinio dalimi. Apie kūrybinį procesą, darbą su archyvais, radiofoninį balsą ir klausymosi patirtį kalbamės su A. Bumšteinu.
– LRT archyve pasirinkote dirbti su legendinės laidos „Operos vakaras“ įrašais. Kas Jus patraukė šioje medžiagoje ir kodėl ji tapo Jūsų kūrinio pagrindu?
– Klausantis klasikinės operos siužeto, jis dažnai atrodo labai klampus: daugybė veikėjų, labirintiški santykiai tarp jų... Aš dažnai pastebiu, kad klausydamasis tokių istorijų lengvai išsiblaškau ir pametu istorijos vagą. Toks daugiakampio naratyvo modelis yra įdomus, nors ir sunkiai man įveikiamas. Panašiai kaip Homero „Iliada“, kurios kolektyviniam atpasakojimui esu paskyręs atskirą sceninį kūrinį. Kartu mane labai domina darbas su archyvais, su kuriais dirbu jau ilgą laiką. Atrodo, kad mano susidomėjimą „Operos vakaro“ laida nulėmė daug faktorių, tačiau galbūt svarbiausias iš jų – itin malonus laidos autorės ir vedėjos J. Katinaitės balsas.
– Šiame kūrinyje balsas tampa ne tik informacijos nešėju, bet ir savarankiška menine medžiaga. Kas Jus domina radiofoniniame balse?
– Radiofoninis balsas man įdomus tuo, kad jis gali tapti daiktu, lyg kokiu baldu ar interjero detale, kurią galima pastebėti tik iš dalies, pvz., susitelkiant į nesemantinius kalbos aspektus, tokius kaip balso tembras ar specifiniai tarties niuansai. Įdomu, kad balsą galima suvokti kaip statišką objektą. Mes dažnai taip ir klausomės, ypač radijo, skirdami tik dalį savo aktyvaus dėmesio, o į semantinę erdvę grįžtame lyg pažadinti kokio nors kalbos įvykio.
– Ar tikitės, kad klausytojas seks pasakojimą, ar veikiau pasiduos garsų tėkmei? Kaip, Jūsų nuomone, mes šiandien klausomės radijo?
– Kažkiek seks, kažkiek ne, vėliau galbūt vėl seks, o galop gal palūš ir pasiduos tėkmei. Radijas įdomus tuo, kad jis gali būti nuolatiniu įvairiausios mūsų veiklos palydovu. Radijas – tai gyvenimo garso takelis.
– Opera dažnai siejama su monumentalia, aiškiai apibrėžta forma. Jūsų kūrinyje ji išskaidoma į fragmentus ir netikėtus junginius. Kuo Jus domina toks operos dekonstravimas?
– Man įdomu išardyti naratyvus į daug mažų gabaliukų ir surinkti juos iš naujo kaip vieno didesnio metanaratyvo visumą. Taip pat įdomus atrodo mano pasaulėžiūros atspindys: nėra tokio dalyko kaip nekintanti reiškinio (žmogaus, daikto, pasakojimo) esminė savastis, nes viskas, ką žinome ar matome aplink save, yra sudaryta iš dalių, kurios tarpusavyje taip susijusios, kad viena be kitos negali egzistuoti ir yra viena nuo kitos priklausomos. Kai vienoje vietoje susitinka atitinkamos dalys, jos manifestuojasi kaip unikalus reiškinys, kuris yra ne kas kita kaip savo sudedamųjų dalių suma. Šios dalys, išsisklaidžiusios ir iš naujo susijungusios, gali sudaryti jau naujus reiškinius. Taip mąstydamas, aš bandau kurti savo muziką ir kitus garso darbus.
– Ką klausytojas turėtų išsinešti iš „Ilgojo operos vakaro“ – mintį, emociją, o gal visai kitokį santykį su garsu?
– Norėčiau, kad žmogus, praleidęs tą savo paskolintą laiką, atkreiptų dėmesį į tokius klausymosi ir girdėjimo (atminties) aspektus, apie kuriuos galbūt anksčiau nepagalvojo, nes turbūt laikė juos savaime suprantamais.
Radijo bangų slopinimas
1988 m. lapkričio 29 d. Sovietų Sąjungoje oficialiai buvo nutrauktas radijo bangų blokavimas iš Vakarų valstybių. Vis dar okupuotoje, bet Sąjūdžio dvasia alsuojančioje Lietuvoje šis sprendimas Ryšių ministerijos sprendimu įsigaliojo tik 1989 m. sausio 23 d. Už radijo ryšio slopinimą be Ryšių ministerijos, kurioje veikė KBG kuruojamas 1-asis skyrius, buvo atsakingas jai pavaldus „Telecentras“. Baigėsi 40 metų vykusi radijo cenzūra didžiausioje pasaulyje valstybėje, prasidėjusi 1948 m. vasarį „Amerikos balso“ ir BBC laidų slopinimu. Iki 1956 m. slopinančių siųstuvų nuo kelių dešimčių padaugėjo iki beveik 3 tūkst. Lietuvos teritorijoje, šalia didžiųjų miestų, veikė penkios vidutines ir ilgąsias radijo bangas slopinusios trukdymo stotys (vadintos objektais su specialiais numeriais) ir kelios slaptos ryšių bazės, skirtos žvalgybai ir kontrapropagandai. Tokiai „radijo gynybai“ buvo naudojami net tik dideli finansiniai resursai, bet ir vietinė radiotechnikos industrija Kauno gamykloje, gaminusi specializuotą blokavimo techniką ir siųstuvus. Slopinimo antenos Klaipėdoje buvo pastatytos senosiose žydų kapinėse, apeiginį judėjų pastatą pavertus į administracinį. Nepaisant 90–95 proc. efektyvumo vidurinių ir ilgųjų bangų ruožuose, trumpųjų bangų slopinimas priklausė nuo oro sąlygų ar paros laiko, todėl išradingesni piliečiai rasdavo įvairių būdų apeiti cenzūrą ir klausytis „Amerikos balso“, Vatikano, Laisvosios Europos, Liuksemburgo radijo laidų ar transliacijų iš Lenkijos. Žmonės nesunkiai modifikuodavo gamyklinius radijo imtuvus, ypač „Spidola“ ar VEF, įlituodami papildomų detalių.
Daugiau suskaitmenintų muziejinių vertybių – Lietuvos muziejų kolekcijų portale www.limis.lt.
Naujausi komentarai