Priešais fotomenininko R. Puišio objektyvą – kalnai, Vorkuta, Linksmakalnis

Fotografuoja ne dėl meno

Linksmakalnio laisvalaikio salėje iki rugpjūčio 31 d. veikiančioje garliaviečio R.Puišio fotoparodoje "Veidai… mintys… žmonės" – buvusio uždaro karinio miestelio dabartinė aplinka ir gyventojai: jų kasdienės ir šventinės akimirkos, tai, kas įprasta ir keista. Be didelių investicijų, tiesiog ant tinklo tvoros fragmentų išeksponuotuose spalvotuose kadruose – Užgavėnės, margučiai, antklodės Europai nėrimo Linksmakalnyje akimirkos, tarp dviejų tvenkinių tiesiai į miestelį šaunantis kelias, senasis parko takas su dvarininką vokietį Lyzentalį ir Liustbergą (kaip prieškariu vadintas Linksmakalnis) menančiu grindiniu, kurį dabar dengia žemių sluoksnis.

Parodą apžiūrime kartu su fotomenininku ir parodos idėjos autore, Linksmakalnio laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatore Ilona Mitrulevičiene.

"Galbūt šie darbai visiškai nevertingi meniniu požiūriu, tačiau ne dėl meno aš fotografuoju. Šios fotografijos – labiau pažintinės. Norėjau, kad žmonės žinotų: Linksmakalnis – tai ne tik buvęs slaptas objektas, kuriame dabar įsikūrusi gyvūnų prieglauda "Penkta koja" ar priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė "Sugrįžimas". Norėjau parodyti, kad čia verda įdomus gyvenimas, gyvena marga bendruomenė. Seniausi jos nariai – rusų tautybės karininkai, sovietmečiu dirbę čia veikusiame slaptame kariniame objekte, arba jų žmonos, našlės.

Norėjau parodyti, kad čia verda įdomus gyvenimas, gyvena marga bendruomenė.

Miestelyje yra visokių keistenybių, įdomybių. Užeini į mišką – randi Lito kapą, kažkokią baidyklę pakabintą, apleistą žmonių buveinę", – ranka rodydamas į tai įamžinusias nuotraukas pasakoja R.Puišys. Tarp jų – ir peizažai, ir linksmakalniškių portretai. "Peizažas man visada įdomus – negaliu nenufotografuoti gražaus saulėlydžio, nors jį fotografuoja visi. Tai daryti miela širdžiai, bet, kai aš tokius kadrus parodau savo draugui ir mokytojui Aleksandrui Macijauskui, jis sako: nerodyk man tų banalybių, tai gali nufotografuoti bet kas. Tu geriau gerą portretą padaryk", – fotografijos grando patarimus prisimena garliavietis.

Kai kuriose fotografijoje atrodo, kad sovietinė miestelio praeitis, kai čia klausytasi užsienio radijo stočių ir šifruoti radijo pranešimai, susiduria su šiandiena. I.Mitrulevičienė atkreipė dėmesį į kadrą, kuriame, panaudojus dvigubą ekspoziciją, užfiksuoti ir aptriušę buvusios karinės teritorijos atributai, ir iš jos išeinantys žmonės. "Aš ne meno kritikė, bet šioje nuotraukoje galima įžvelgti daug daugiau nei vien iš slapto objekto išeinančius žmones", – pastebėjo pašnekovė.

Gyvena karininkų našlės

Šie metai Linksmakalniui – sukakčių metai. Sueina 25-eri, kai Linksmakalnis atsivėrė išorei – miestelį paliko paskutinis sovietų karys, o Linksmakalnio seniūnijai sukanka dešimt metų. "Per tą laiką neišleista nė menkiausio lankstinuko apie Linksmakalnį, jau nekalbant apie rimtesnį leidinį. O čia tikrai yra labai įdomių žmonių, objektų. Stengiantis tai įamžinti, kilo idėja išleisti fotografijų albumą. Susitikome su Raimondu, pašnekėjome – norime, kad tas albumas būtų kaip dovana Linksmakalniui, jo žmonėms ir svečiams. Kai darbas jau buvo įpusėjęs, per Samylų kultūros centrą pateikėme paraišką Kauno rajono savivaldybės projektinėms lėšoms gauti. Gavome finansavimą ir tęsiame projektą – Raimondas toliau fotografuoja Linksmakalnį", – apie fotografijų albumą, kuris turėtų būti išleistas spalį, užsiminė I.Mitrulevičienė.

Ruošiantis šiam projektui, kultūros darbuotoja klausė Linksmakalnio gyventojų nuomonės, kokius žmones reikėtų pristatyti albume. "Mūsų dar laukia susitikimas su Linksmakalnyje dirbusių karininkų našlėmis. Buvome susitikę su Linksmakalnio senbuviu Kazimieru Čekavičiumi – žmogumi, kuris jungia buvusią miestelio bendruomenę ir dabartinę. Jo tėvai Linksmakalnyje turėjo 8 ha žemės, čia gyveno, tačiau sovietmečiu buvo priversti išsikraustyti iš savo namų, kai buvo pradėtas statyti karinis miestelis. Kartu su R.Puišiu ir K.Čekavičiumi ieškojome kriaušės, kuri augo senojoje jo tėvų sodybvietėje. Koks buvo džiaugsmas, kai ją radome", – emocijų neslėpė pašnekovė.

Išskirtinis Linksmakalnio veidas

Menininko žodžiais, jo draugystė su Linksmakalniu užsimezgė prieš porą metų. "Viskas prasidėjo nuo Užgavėnių šventės – mane pakvietė joje sudalyvauti, suvaidinti vieną personažą. Man liaudies tradicijos įdomios – atvažiavau, katu ir pafotografavau. Man patiko ir miestelis, ir jo žmonės. Kadangi dažnai važiuoju pro šalį – gyvenu Garliavoje, o kitoje Išlaužo pusėje turiu sodybą – į Linksmakalnį dažnai užsuku. Sustoju, pasivaikščioju, kokį kadrą padarau", – pasakojo pašnekovas.

Džiaugiamės, kad Linksmakalnis turi savo fotokronikininką. Raimondas mus lydi kiekvienoje šventėje, kiekviename renginyje.

Kas labiausiai jį domina Linksmakalnyje – sovietinė karinė praeitis, jos reliktai ar dabartis?

"Galbūt laikinumas, – pasitaisęs kaubojišką skrybėlę susimąsto menininkas. – Juk to, kas čia šiandien yra, po metų gali nebebūti. Daug kas džiaugiasi, kad pritraukiamos investicijos. O aš sakau: džiaukitės duobėtomis gatvėmis, skylėtais langais, nes tai yra tikra. Juk jei čia atsiras daugiaaukščiai veidrodiniais stiklais, miestelis praras savo dvasią – liks beveidis. Griuvėsiai, sovietiniai reliktai – tai išskirtinis Linksmakalnio veidas. Pasaulyje paliekama net tai, kas liko iš koncentracijos stovyklų – manau, ir čia turėtų būti išsaugoti sovietmečio praeities reliktai."

"Džiaugiamės, kad Linksmakalnis turi savo fotokronikininką. Raimondas mus lydi kiekvienoje šventėje, kiekviename renginyje. Tam jis aukoja savo laiką ir kartais net pykteli, kai šventė užsitęsia", – šyptelėjo I.Mitrulevičienė.

Įsirėžia visam gyvenimui

Linksmakalnis – ne vienintelis R.Puišį dominantis objektas. Į Lietuvos fotografijos istoriją jis įsirašė ne tik personalinėmis parodomis, bet ir dviem fotoalbumais – kelionėms į kalnus skirtu "Aukštumos žemumos" (2012 m.) ir gyvenimui už poliarinio rato dedikuotu "Vorkuta – 67-oji paralelė" (2016 m.). Tačiau menininkas nelinkęs išskirti vieno jų kaip jam svarbiausio ar brangiausio emociškai. "Jei kažką darau, bandau į tai sudėti visą savo dūšią, visas į darbą pasineriu. "Aukštumos žemumos" gimė po to, kai aš daug metų fotografavau alpinistą, keliautoją Algimantą Jucevičių. Tai labai atsidavęs žmogus. Jis kasmet po kelis šimtus lietuvių išveda į kalnus, už tai negaudamas jokio atlygio", – apie Lietuvos šviesuolio titulu įvertintą alpinistą pagarbiai pasakojo R.Puišys. Pats garliavietis kasmet paūmėjančia kalnų liga sakosi susirgęs studijų laikais. "Nuo tada, kai pirmą kartą išsimiegojau palapinėje ledyne, man reikia sniego, pūgos, ledo kruopų, kad atidaužytų galvą, išpūstų visus žemiškus rūpesčius, pravalytų smegenis. Ten aš geram pusmečiui įsikraunu energijos. Su visai kitomis jėgomis sugrįžtu. Grįžęs iš kalnų dažnai sakau: viskas, kitais metais nebekopsiu. Praeina pusmetis – ir vėl nerimstu, pradedu kilnoti kuprinę, – pusamžis vyras neneigia, kad į kalnus traukia ne tik ypatinga bioenergetika, bet ir noras patirti kažką ekstremalaus. – Paprastas, patogias atostogas greitai pamiršti. Tačiau jei išgyvenai pūgą, žaibus, didžiulį karštį ar likai visai be maisto – tai visam gyvenimui įsirėžia į atmintį."

K. Čekavičius

Įamžinti nykstančius dalykus

Tarp keliauninko įveiktų viršukalnių – aukščiausias Europos kalnas Elbrusas (5 642 m), Alpėse stūksantis Monblanas (4 810 m), aukščiausias Eurazijoje veikiantis Kliučių Sopkos aktyvus ugnikalnis (4 750 m). Iki antros pagal aukštį Tian Šanio viršukalnės Chan Tengri (7 010 m) buvo likęs puskilometris, tačiau tąkart kalnai įsileisti nepanoro: dėl prastų oro sąlygų grupelei keliautojų teko sukti atgal.

Pereiti nuo analoginės prie skaitmeninės fotografijos R.Puišiui taip pat padėjo kalnai. "Gal prieš dešimt metų kalnuose įvyko nelaimė – susižalojo žmogus. Niekaip negalėjome prisišaukti pagalbos. Visa grupė pasiliko, o aš vienas išėjau atgal iki bazinės stovyklos, kad iškviesčiau pagalbą. Beeinant mano fotoaparatas įkrito į plyšį tarp ledynų. Mačiau apie 15 m žemiau pakibusį fotoaparatą, turėjau ir virvę, bet vienam buvo per daug rizikinga leistis žemyn. Taip mano fotoaparatas ten ir liko", – pasakojo R.Puišys, tuomet pradėjęs fotografuoti su kelionės vadovo A.Jucevičiaus jam atiduotu skaitmeniniu fotoaparatu.

Vorkutoje, į kurią keliavo tris kartus, kaip ir Linksmakalnyje, menininkas pirmiausia stengėsi įamžinti nykstančius dalykus: jurtas, kurių kai kurias jau ženklina palydovinės antenos, kapines, kuriose ilsisi ir lietuvių tremtinių palaikai, griuvėsiais virstančius namus ir vienišus paminklus komunizmo ideologiniams stabams. Kai kurios atšiauraus krašto nuotraukos, kur kraštovaizdis dažnai skendi sniege, primena monochrominę (nespalvotą) fotografiją, tačiau menininkas tikina, kad tai – tik vizualinė apgaulė: jis neatsisako spalvų. "Kalbant apie "Vorkutą", tariausi su albumo sudarytoju A.Macijausku. Buvo minčių dėti nespalvotų fotografijų, bet jis mane perkalbėjo, sako: juk dabar – XXI a., nereikia gyventi praeitimi. Juk viskas technologiškai taip pažengę. Suprantu: jei tavo pirštai prisilietė prie nuotraukos, tos fotografijos visai kita vertė nei kad mašina būtų atspaudus. Bet aš pats fotoatspaudų negaminu", – savo poziciją išdėstė pašnekovas.