Pjesė apie Holokausto tragediją nepaliko abejingų

Rauda strigo gerklėje

„Mano brangus berniuk, mano Izenka“, – ši frazė ne kartą skambėjo scenoje.

Šiuo vardu į savo sūnų laiškais metų metais kreipėsi tikroji vaiko motina.

Ji savo naujagimį buvo priversta atiduoti svetimai moteriai, nes tik taip galėjo jį išgelbėti nuo mirties bendrame kape.

Tai – klaipėdiečių, žydų mėgėjų teatro „Šatil“ naujas pjesės pastatymas Holokausto tema.

Spektaklio pabaigoje, kai pagrindinis herojus vos sulaikė raudą, ašaras braukė ir ne vienas žiūrovas.

Holokaustas ir karas – tai žodžiai, kurie, labai norėtųsi, kad liktų tik istorijos vadovėliuose.

Didžiuojasi savo dramaturge

Pristatydamas spektaklį teatro režisierius Nerijus Gedminas pabrėžė, kad tai yra išskirtinis teatras.

Ir išskirtinis tuo, kad tai yra rusakalbių mėgėjų teatras.

„Aktorių gimtoji kalba yra rusų. Jie visi supranta lietuviškai, beveik visi kalba lietuviškai. Tačiau viena yra kalbėti buitinėje aplinkoje, kitas dalykas kalbėti ne gimtąja kalba scenoje. Tą patį gali paliudyti ir profesionalūs artistai, nes vaidinti spektaklį ne gimtąja kalba yra sudėtinga. Spektaklis vaidinamas rusų kalba ir todėl, kad pati pjesė parašyta rusiškai“, – kalbėjo N. Gedminas.

Ne vienerius metus su žydų mėgėjų teatru spektaklius statantis režisierius pasidžiaugė, kad teatras turi savo dramaturgę Asią Kotliar – Mają Tarachovskają, kuri rašo rusų kalba. Išversti jos kūrinius ir rasti atitikmenis lietuvių kalboje yra gana sudėtinga.

„Yra kelios priežastys, dėl ko mes vaidinome rusų kalba. Dar vienas dalykas – kadangi teatras yra žydų bendruomenės, o pjesės autorė yra aktyvi žydų bendruomenės narė ir jos kūriniuose – ar dramoje, ar prozoje – bent jau vienas veikėjas būna žydų kilmės. Galbūt todėl, kad jos šeima irgi patyrė Holokausto tragediją. Majos senelei po karo teko dalyvauti ekshumacijoje ir atpažinti artimuosius, kurie buvo sušaudyti ir užkasti bendrame kape“, – pasakojo N. Gedminas.

Režisierius pabrėžė, kad menas gal ir negali išgelbėti pasaulio, bet kūrėjų pareiga yra pamėginti pasaulį padaryti geresnį ir priminti tai, kas buvo.

Mažo teatro indėlis

„Holokaustas ir karas – tai žodžiai, kurie, labai norėtųsi, kad liktų tik istorijos vadovėliuose. Bet gyvenimas yra toks, kad atsiranda nauji stalinai ir hitleriai, ir tie baisumai kartojasi. Bet ir baisiausiu metu visada atsiranda žmonių, kurie mėgina nepasiduoti bendram naratyvui. Mūsų dramaturgė M. Tarachovskaja sugebėjo atverti vieną tų baisiųjų istorijos puslapių. Režisieriui pavyko atskleisti tai, ką norėjo pasakyti mūsų dramaturgė. Taigi mūsų mažas teatras irgi pabandė įnešti savo indėlį šia tema“, – kalbėjo Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

Bendruomenės vadovas pridūrė, kad Klaipėdos mokyklose neretai kalbėdamas su mokiniais apie Holokaustą nuolat primena, kaip svarbu formuoti visuomeninę poziciją.

„Mūsų miestas – daugiakultūris, ir svarbu, kad kiekvienas jo sluoksnis ir toliau būtų puoselėjamas ir nė vienas nebūtų išskirtas. Tikiu, kad taip bus ir ateityje“, – po spektaklio jautria tema sakė F. Puzemskis.