Pianistė O. Gražinytė apie A. Pärto muziką, gimstančią iš tylos

  • Teksto dydis:

„Pirmas įspūdis buvo toks, kad aš, būdamas gyva būtybe, stovėjau prieš savo kūną ir jaučiausi miręs – kaip laiko vingyje, tarsi tuo pat metu būčiau ateityje ir dabartyje. Staiga atsidūriau šioje būsenoje ir mano gyvenimas suspindo kita šviesa. Tai mane paskatino paklausti savęs, ką dar galiu nuveikti per man likusį laiką.“ Taip savo įspūdį išvydus indų kilmės britų skulptoriaus Anisho Kapooro kūrinį „Marsijas“ aprašo pasaulinio garso estų kompozitorius minimalistas, originalaus tintinnabuli komponavimo stiliaus sukūrėjas Arvo Pärtas.

150 metrų ilgio skulptūra, sukomponuota iš trijų plieninių žiedų, sujungtų raudona plėvele, kompozitoriui tapo įkvėpimo šaltiniu Londone esančio „Tate Modern“ muziejaus užsakymu rašant didingą kūrinį „Lamentate“ solo fortepijonui ir orkestrui. Prieš du dešimtmečius sukurtas stambiausias A. Pärto instrumentinis kūrinys tapo viena iš vizitinių šio autoriaus kortelių, o pats kompozitorius apie jį yra pasakęs: „Aš sukūriau lamento (raudą) – ne mirusiems, o gyviesiems.“

A. Pärto „Lamentate“ rugpjūčio 20 d. suskambės Pažaislio muzikos festivalio organizuojamame koncerte Kauno filharmonijoje. Dvi Lietuvos jaunosios kartos atlikėjos – pianistė Onutė Gražinytė ir dirigentė Giedrė Šlekytė kartu su Modesto Pitrėno vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru publikai parengė švelnios, jautrios muzikos programą „Širdies poemos“. Maurice‘o Ravelio choreografinė poema orkestrui „La Valse“, Arvo Pärto „Lamentate“ fortepijonui ir orkestrui, Ramintos Šerkšnytės „Vasarvidžio giesmė“ ir Richardo Strausso siuita iš operos „Rožės kavalierius“.

Operos solistas Giedrius Prunskus kalbino šiuo metu Vokietijoje studijas tęsiančią pianistę O. Gražinytę, kuriai A. Pärto kūryba yra labai artima. Pokalbyje – mintys apie antikinės legendos frygų satyro Marsijo, iškvietusio į muzikinę dvikovą patį muzikos ir menų globėją Apoloną, įkvėptą kūrinį ir pianisto gyvenimo bei karjeros ypatumus.

– Miela Onute, kaip suprantu šiuo metu esi ne namuose, o išvykoje. Kur keliauji?

– Tiesą pasakius, pirmą kartą atsakingai suplanavau atostogas. Su lietuvių draugų grupe ką tik atvykau į Kroatiją. Paplaukiosime jachta. Manau, žmogui reikia įvairaus pobūdžio poilsio – tiek aktyvaus, tiek ne. Pabandysiu tai suderinti. Man patinka, kai viskas yra subalansuota ir dinamiška. Iki šiol neteko turėti suplanuotų atostogų – dažniausiai tai būdavo darbinės kelionės, kurių metu pavykdavo nugvelbti keletą laisvų dienų. Taigi, juokaujant galima pasakyti, kad įžengiu į suaugusiųjų pasaulį.

– Žinoma, pailsėti ir atitrūkti nuo kasdienės rutinos žmogui yra būtina. O kaip tavo studijos, jau baigtos?

– Ką reiškia baigtos studijos? Juk mes, meno žmonės, mokomės visą gyvenimą. Visgi oficialus mano dabartinis statusas – studentė. Bet studijuoti aš visai neskubu. Mano pirmasis – bakalauro studijų etapas Hanoveryje užtruko ilgai, ramiai beieškant ir besimėgaujant procesu. Dabar – antrasis, magistro studijų etapas Berlyne, Hanso Eislerio muzikos akademijoje. Įdomu, nauji iššūkiai. Iš tiesų, nejaučiu jokio poreikio kuo greičiau gauti diplomą. Man įdomus pats procesas.

– O kaip klostosi tavo karjera?

– Man sekasi gerai. Džiaugiuosi tais koncertais, kuriuos tenka groti, o jų netrūksta. Mokausi subalansuoti koncertų grafiką, kad krūvis nebūtų per didelis, kad renginiai nesusikoncentruotų į tą patį laikotarpį bei netektų groti pernelyg vienodų programų. Taigi, vyksta aktyvios balanso paieškos, nors žinau, kad balanso išlaikymas nėra statiškas procesas. Labai laukiu po atostogų įvyksiančio koncerto Kaune, nes A. Pärto „Lamentate“, kurį atliksiu, man labai brangus kūrinys. Žinoma, jis ne itin siejasi su Kroatija ir saulėtu dangumi, tačiau jis yra apie gyvenimą, tad aprėpia viską. Prieš keletą dienų prisėdau padirbėti su šio kūrinio partitūra ir pajutau nenusakomą malonumą. Atsirado naujų minčių, pojūčių, skambesių, atradimų ir suvokimų.

– Tad galima sakyti, kad šis kūrinys – tarsi gera knyga, kurią kiekvieną kartą naujai atsiversdamas atrandi naujų aspektų?

– Manau, kad taip turėtų būti su kiekvienu muzikos kūriniu. Bent jau reikėtų stengtis kiekvieną kartą naujai prisiliečiant atrasti šviežių aspektų ar sąskambių. O šis kūrinys – neabejotinai toks. Teko jį įrašinėti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu. Įrašo metu į kūrinį pažvelgi visiškai kitaip, nei ruošiantis konkursui ar koncertui. Tai – žymiai detalesnis ir labiau perfekcionuotas prisilietimas prie medžiagos. Teko šį kūrinį atlikti ir prieš darant įrašus. O dabar po ilgesnės pertraukos įvyks dar vienas šio opuso koncertas. Labai įdomu, kaip „Lamentate“ surezonuos šį kartą.

– Prie „Lamentate“ mes dar sugrįšime, o dabar pakalbėkime apie tai, kaip formuojasi tavo repertuaras, ar turi kokią nors aiškią kūrybinę kryptį?

– Dažnai tenka atsakinėti į šį klausimą. Manau, kad daugelis laukia paprasto, konkretaus atsakymo – taip, turiu pasirinkusi tam tikrą kryptį. Aš kol kas bandau prisiliesti prie įvairių muzikinių vandenų – juos pažinti, pabraidyti, paplaukioti ir suprasti, kaip juose jaučiuosi. Kol kas plaukti pavyksta visur. Mano repertuaras – platus, jis man patinka ir traukia. Esu įrašiusi A. Pärto kūrybos kompaktinę plokštelę ir suprantu, kad ne veltui prie manęs kartais klijuojama šio kompozitoriaus atlikėjos etiketė. Žinoma, man tai netrukdo, nebrėžia jokių ribojančių rėmų. Štai gruodžio mėnesį yra suplanuoti du koncertai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriuose atliksime Aleksandro Skriabino koncertą fortepijonui ir orkestrui. Mano nuomone, tai – fantastiškas kūrinys ir šį autorių ypatingai mėgstu. Taip pat mėgstu groti lietuvišką muziką: Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Balį Dvarioną, Alvidą Remesą, groju savo tėčio kūrinius. Negaliu gyventi be barokinės muzikos ir ypač – be Johanno Sebastiano Bacho. Jeigu ilgesnį laiką negroju jo kūrybos – jos tarsi trūksta. Planuoju Lietuvoje įgyvendinti J. S. Bacho muzikos projektą. Vokietijoje gyvenu jau septintus metus ir čia kalėdiniu laikotarpiu J. S. Bacho muzika yra tiesiog privaloma, kitaip sakant, itin populiari. Lietuvoje šios tradicijos nėra. Pagalvojau: turiu tėtį ir jo chorą, sesę dirigentę, sužadėtinį violončelininką ir jo brolį baritoną – didelę dalį reikalingos atlikėjų sudėties. Tad labai tikiuosi, kad galbūt šiais metais pavyks pradėti, o vėliau ir vystyti kalėdinių J. S. Bacho muzikos koncertų Lietuvoje tradiciją. Man patinka groti įvairiausią muziką. Man įdomu pažinti ir patirti, juk galų gale tai – žmogiškumo, žmogaus emocijų, patyrimų bei suvokimų išraiškos, tik jos labai skirtingos. Palyginkime A. Pärto muziką ir Fredericą Chopiną – tai kardinaliai skirtingos išraiškos priemonės. Vienai labiau būdingas stebėjimas, įsiklausymas ir emocijų reflektavimas, o kitai – viskas, ką tik įmanoma išreikšti, alsuoti kuo platesniais plaučiai, ištaškyti purslais. Labai skirtinga, bet šaknis – ta pati: žmogaus siela, jausmai ir išgyvenimai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tikrai

tikrai portretas
nuostabi Arvo Pärto muzika.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių