Kitą savaitę, spalio 21–27 d., Kaune vyks IX tarptautinis dokumentinių filmų festivalis "Nepatogus kinas", kurio seansai – ne vien mėgavimasis kinu, bet ir diskusijos.

Per devynerius gyvavimo metus festivalis iš nepatogius klausimus keliančio renginio tapo išskirtiniu kultūriniu renginiu. Išskirtiniu ne tik dėl išaugusios programos apimties, bet ir dėl galimybės įtaigia forma parodyti įvairioms tautoms, visuomenės sluoksniams aktualias problemas.

Interviu "Santakai" festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis (G.A.) ir festivalio filmų programos kuratorė Mantė Valiūnaitė (M.V.) pastebėjo: per mažiau nei dešimtmetį gerokai pasikeitė dokumentinis kinas, o jame keliamos problemos sulaukia didesnio atgarsio.

– Nuo 2007-ųjų požiūris į žmogaus teises pasikeitė. Šiandien jos suprantamos ne tik kaip mažumų teisės, bet ir kaip pilietinės teisės, kurios labai greitai gali tapti privilegija – tai parodo kad ir Rusijos ekspansija į kaimynines šalis, pabėgėlių krizė. Kaip per savo gyvavimo metus pasikeitė festivalis?

G.A.: Festivalis nuo pat 2007 m. kalbėjo apie įvairių žmonių grupių teises, kad ir kokios kartais nepatogios būdavo tos temos. Tačiau, kaip ir pastebėjote, šiandien žmonės lengviau tapatinasi su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis: vis daugiau LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių) žmonių atsiskleidžia. Tad natūraliai kyla klausimas, kaip galiu numoti ranka į šių žmonių teises, laikyti jas nesvarbiomis ar tik mažumų teisėmis, jei iš mano vaiko, kolegos ar kaimyno dėl to tyčiojamasi, jei neturi tokių pačių socialinių garantijų ar teisinės apsaugos kaip heteroseksualūs žmonės. Arba pabėgėliai: kaip sakė filmo "Vestuvės kelyje" viena iš veikėjų sociologė Valeria Vedolini, šiandien niekas nėra tikras, kad visada gyvens saugioje vietoje. Kas galėjo tikėtis karo Ukrainoje ar Sirijoje? Žmonės labiau supranta, kad tai, jog jie šiandien nėra pabėgėliai, yra laimingas atsitiktinumas – niekas negali pasirinkti, kurioje šalyje jie gimsta. Kad visuomenė keičiasi, rodo ir "Nepatogaus kino" lankomumas: per devynerius metus festivalis tapo trečiu pagal dydį ir didžiausiu nekomerciniu kino renginiu Lietuvoje, kurio seansuose jau apsilanko 15 tūkst. žiūrovų.

– Kaip pasikeitė kino dokumentika? O gal ji nepakito, tik mes labiau pradėjome kreipti dėmesį į šį žanrą?

N.V.: Tiesa, kad ir žmonės Lietuvoje vis labiau atranda šį žanrą,  ir kad dokumentinis kinas išgyvena nemažai pokyčių, kurie jį padaro įdomesnį žiūrovui, o "Nepatogus kinas" stengiasi juos sekti. Vienas esminis dalykas, kurį galima išskirti, – kalbančių galvų, arba žurnalistinės dokumentikos, mažėjimas. Toks formatas dažnai yra labai informatyvus, žiūrovai sužino daug informacijos, bet kino kalba būna gana paprasta. Ją keičia filmai, kurie artimesni vaidybiniam žanrui, kai žiūrėdamas dokumentinį filmą žiūrovas neretai akimirką susimąsto, ar tikrai žiūrimas filmas yra dokumentinis, jo pasakojimo maniera ir išraiškos formos primena fikcinę istoriją, o ne realybę.

– Kuo ypatinga šių metų programa? Ar bus susitikimų su kūrėjais?

G.A.: Šiais metais turime rekordiškai daug svečių – per dvidešimt. Labai džiaugiamės, kad pirmą kartą festivalis Kaune vyks tuo pat metu, kaip ir Vilniuje, todėl dalis festivalio svečių tikrai susitiks su Kauno žiūrovais.

Vienas iš jų – režisierius Askoldas Kurovas, sukūręs filmą "Leninlendas" apie Leninui skirtą muziejų Gorkio mieste, netoli Maskvos. Muziejus rinkos ekonomikos sąlygomis mažai lankomas, o kai kurie jo darbuotojai toliau gyvena praėjusio laiko dvasia. Apie šį bei naują savo filmą, kurio herojus – Rusijoje kalintis Olegas Sencovas, režisierius Kauno žiūrovams papasakos spalio 24 d.

Susitikimas su režisieriumi iš Gruzijos Shalva Shengeli vyks spalio 25 d. Šis autorius pristatys filmą "Valdovas" apie viename Gruzijos miestelyje bandomą nugriauti 50 metų stovėjusią Stalino skulptūrą.

Kauną aplankys ir sociologė Valeria Vedolini, dalyvavusi filmuojant "Vestuves kelyje" – filmą apie pabėgėlių kelią iš Milano į Švediją, imituojant vestuves.

Jukka Kärkkäinenas, filmo "Kadaise svajojau apie gyvenimą" režisierius, kartu su kolegomis nufilmavęs žmones, bandžiusius nusižudyti arba nusižudžiusiųjų artimuosius. Pats režisierius filmuodamas juostą buvo atsigulęs į psichiatrijos ligoninę.

Labai džiaugiamės, kad Kaune šiais metais turime naują stiprų partnerį – Vytauto Didžiojo universitetą, su juo organizuojame diskusijas ir peržiūras, universitetas tapo lygiaverte veiksmo Kaune dalimi: jis ne tik suteikia patalpas, tačiau VDU dėstytojai bus diskusijų moderatoriai ir diskutantai, universitetas prisiėmė didelę dalį organizacinio darbo. Siekiame, kad Kaune "Nepatogaus kino" metu vyktų karštos diskusijos apie kiną ir žmogaus teises, ir didelė dalis jų vyks VDU.

Na, o kalbant bendrai apie naujoves, ne tik Kaune, pirmą kartą įsteigtas festivalio apdovanojimas. Juo šiais metais pasirinkome atkreipti dėmesį į tuos, kurie kovoja už žodžio laisvę ir saviraišką Lietuvoje. Nominavome pasakų rinkinio "Gintarinė širdis" autorę Neringą Dangvydę, dizainerį Robertą Kalinkiną ir projekto "Jie laimėjo loteriją" autores Neringą Rekašiūtę ir Beatą Tiškevič.

Manome, kad nuomonių įvairovė turi būti Lietuvoje puoselėjama, o ne tildoma.

– Kokiam žiūrovui skirti festivalio filmai?

G.A. "Nepatogaus kino" žiūrovai – labai marga grupė, ir festivalis nuolat plečia savo auditoriją: vaikų programą sudarėme tam, kad tie, kurie yra mūsų ateitis, augtų mąstantys ir jautrūs aplinkai, suprastų, kad yra įvairių šeimų, skiriasi jų socialinė padėtis, galimybės. Kad kai kurie vaikai auga etninėse grupėse, kurias visuomenė neretai vertina ne pagal konkrečius veiksmus, bet nurašo iš anksto. Kitas pavyzdys – bendradarbiaujame ir su Medardo Čobuto Trečiojo amžiaus universitetu. Siekiame, kad senjorai ateitų į mūsų seansus, nes nemanome, kad aktyvus gyvenimas pasibaigia sulaukus 60 metų. Tuo labiau kad neretai į senjorus mūsų visuomenėje žiūrima kaip į naštą, vyresnio amžiaus žmonėms sunku įsidarbinti, daugelis gyvena skurde.

– O.Sencovas yra tarp jūsų festivalio žiuri garbės narių. Deja,  jūsų festivalis yra vienas iš nedaugelio iniciatorių Lietuvoje, bandančių atkreipti dėmesį į jo įkalinimą. Ar Lietuvos meno bendruomenė nėra pernelyg pasyvi – juk pavieniui, regis, visi supranta, kad O.Sencovo laisvė yra ne tik jo asmeninė, ne tik ukrainiečių tautos, bet ir kūrėjo laisvės simbolis.

G.A.: O.Sencovui dėmesio Lietuvoje tikrai ne per daugiausia: režisieriaus atvejis sulaukė ypač plataus tarptautinės bendruomenės dėmesio, išlaisvinti jį ragino ne tik Vakarų kino žmonės, tokie kaip Pedro Almodovaras, bet net ir rusų režisierius Nikita Michalkovas, nuosekliai rėmęs Putiną, jo įvykdytą Krymo aneksiją ir veiksmus Rytų Ukrainoje.