„Scanoramos“ atidarymo filmas – „Antrasis veiksmas“ (rež. Quentinas Dupieux) aiškiai reflektuoja ne tik kūrybinę, bet ir asmens laisvę turėti savų įsitikinimų. Jau kelerius metus didžioji dalis filmų buvo tapę savotiška tribūna, siekio kurti tai, ką reikia ir už ką moka didelius pinigus, platforma. Juos jau gana lengva atpažinti, nes dažniausiai (bet ne visada) būna sukurti netalentingai, o filme prakišinėjamas dalykas lengvai atpažįstamas, siūtas baltais siūlais.

Džiugu, kad „Scanoramos“ atidarymo filmu tapo ryškaus, neabejotinai talentingo ir netgi savaip „nurauto“ režisieriaus, kurio filmus „Scanoramoje“ matėme ir pernai, darbas. „Daaaaaali!“ apie legendinį menininką Salvadorą Dalį buvo išties „nurautas“ (kaip ir pats ekscentriškasis menininkas) ir patiko toli gražu ne visiems, ypač kurie toli nuo žaismės ir kiek kitokio kino. „Janikas“ jau kur kas žiūroviškesnis, t. y. skirtas didesniam žiūrovų skaičiui, na, o „Antrasis veiksmas“, kaip parodė žiūrovų emocijos po atidarymo seanso, patiko bene visiems ir labai.

Beje, „Antrajame veiksme“ vaidino, atrodo, net ne aktorius Raphaëlis Quenardas, o tas pats Janikas, kuris teatro scenoje matomą veiksmą filme „Janikas“ norėjo sudėlioti savaip. Akivaizdu, kad režisieriaus sukurtas savaip pasaulį matantis (ir mėgstantis, kad reguliuotų jis, o ne jam) Janikas tiko ir „Antrajame veiksme“. Beje, pernai „Scanoramoje“ taip pat matėme ypač įsimintiną, dar labiau maištingą fantastiško rumunų režisieriaus Radu Jude’ės filmą „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, kuris atėmė žadą savo drąsa ir talentu. Taigi, atrodo, kad pasaulyje kažkas atsitiko, menininkai ėmė plėštis dvaro livrėjas, nebe aptarnauti, bet kurti savo.

Kinas – itin brangus menas ir, finansiniame vežime sėdint, dažniausiai tenka giedoti nurodytą giesmę, tačiau visada ištinka vadinamasis žmogiškasis faktorius ir praslysta nenumatytų dalykų. Džiugu, kad „Scanorama“ atidarymo filmu savotiškai įtvirtino ir savąjį festivalio moto – „Kinas, kuriantis pokyčius“.

Kaune filmų tinklelis buvo kur kas siauresnis nei Vilniuje, tačiau, kaip ir kasmet, kino šventė įvyko. Žiūroviškiausiu filmu, t. y. tokiu, kurį, galima drąsiai rekomenduoti daugeliui, neabejotinai būtų norvegų režisierės Liljos Ingolfsdottir puiki kino juosta „Verti meilės“ apie santykius šeimoje, sukurta taip talentingai, kad gali atstoti sesiją pas psichoterapeutą, maža to, gali būti kur kas geriau nei pas psichoterapeutą, ypač jei užteks drąsos filme paliestas problemas sąžiningai prisimatuoti sau.

Kadras iš filmo „Verti meilės“

Nors po gero filmo visada norisi dar kurį laiką su juo pabūti ir paanalizuoti, tačiau tą patį vakarą buvo parodytas ne mažiau ryškus ir taip pat žiūroviškas filmas „Mergina su adata“ – visai apie kitą laikmetį ir situaciją. Režisieriaus Magnuso von Horno talentingai, įtaigiai papasakota sukrečianti, tikrais faktais paremta istorija nepalieka abejingų ir dar ilgai lieka mintyse.

Portugalų režisieriaus Miguelio Gomeso „Grand Tour“ – taip pat filmas, kuris puikiai žiūrėsis: įdomus scenarijus, netikėti režisūriniai sprendimai, egzotiškas, dinamiškas ir gana lengvas – puikus laisvalaikio filmas, kuriame kokios nors gilios temos negvildenamos, tačiau žavi išmonė ir pats pasakojimas.

Geriausiu šiųmetės „Scanoramos“ filmu norėtųsi įvardyti norvegų režisieriaus Eriko Poppe biografinę dramą „Paskutinės Kvislingo dienos“ apie Norvegijos ministrą pirmininką Vidkuną Quislingą, 1940 m. paprašiusio, kad Hitleris užgrobtų Norvegiją. Nežinia, ar atsitiktinai, tačiau filmas Kaune buvo parodytas lapkričio 17 d. – per Salomėjos Nėries gimtadienį, nors 120 metų poetės sukaktis minima, švelniai tariant, kukliai, nes kūrėja kaltinama prisidėjusi parvežant Stalino saulę.

Per visą filmą norvegų ministras pirmininkas V. Quislingas daugybę kartų kartoja, kad bolševizmas, jo akimis, yra baisus blogis, jis gelbėjo savo šalį nuo jo, nes savo akimis matė Rusijoje tvyrantį siaubą. „Ten iš bado motinos valgė savo naujagimius“, – kelis kartus pakartoja, todėl jis ir kreipėsi į Hitlerį, kad apsaugotų savo tėvynę nuo rusų bolševizmo. Taigi nuteistas, kad nekentė ir bėgo nuo bolševizmo, mes gi teisiame poetę, kad nebėgo nuo jo, tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau nei teisti avint savus batus. 2,5 valandos prikausto dėmesį nuo pirmos iki paskutinės sekundės, režisieriaus meistrystė – stulbinanti, nes kiekvienas iš filmo galėjo išeiti „su savais batais“ – jokia nuomonė, jokios vertybės neprikišamos, tiesiog įvykis, žmogaus poelgis, pats žmogus parodomas iš visų pusių, su visais niuansais be jokio juoda ar balta, gėris ar blogis. Pritrenkiantis filmas, sukurtas remiantis jį paskutinėmis dienomis lankiusio kunigo atsiminimais, taigi dar daugiau nuogas ir sukrečiantis.

Be žiūroviškų ir įsimintinų filmų, kino festivalyje visada norisi pamatyti ir tokių, kurie kino lauką praplečia, šįmet „Scanorama“ nusilenkė literatūros genijui Franzui Kafkai, ir vien pamatytas 1962 m. amerikiečių režisieriaus Orsono Welleso filmas „Procesas“ tik dar kartą įrodė, kad geri dalykai nesensta, o tik dar daugiau įgyja reikšmių ir prasmių. Kaip ir kafkiškasis „Procesas“.

Įgudęs sinefilas taip pat tikrai mėgautųsi portugalų režisieriaus Edgaro Pêra eksperimentiniu filmu „Telepatiški laiškai“, kuriame atskleidžiamas įsivaizduojamas pokalbis tarp amerikiečių fantastikos ir siaubo rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto ir garsaus portugalų poeto Fernando Pessoa, kuris turėjo bene 70 slapyvardžių ir sugebėjo rašyti vis kita maniera taip tobulai, kad iki šiol dar nežinoma, kiek ir ko F. Pesoa yra parašęs. „Telepatiškus laiškus“ norėtųsi žiūrėti dar mažiausiai du tris kartus, nes fantastiški vaizdai, susipinantys su filosofija ir poezija, – turbūt geriausia, ką galima patirti mene.