Kelias į mediciną
Profesorius A. Šeškevičius 2024 m. liepos 5 d. būtų šventęs garbingą 85 metų jubiliejų. Deja, 2023 m. sausio 22 d. profesoriaus netekome. Liko neįgyvendintos puoselėtos svajonės: neįkurtas kraštotyros muziejus Simne, neišleista nė viena jo kūrybos knyga.
Tačiau liko ir didžius prof. A. Šeškevičiaus darbus liudijantys dokumentai, padėkos raštai, laiškai, apdovanojimai, nuotraukos, parašytos knygos. Nemaža šių lobių dalis saugoma Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filiale. Vykdydamas profesoriaus valią, jo giminaitis Vytautas Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo vedėjai perdavė paties A. Šeškevičiaus sukauptus ir į dėžes su nurodytais adresatais supakuotus dokumentus.
1958 m. baigęs Simno vidurinę mokyklą, A. Šeškevičius norėjo studijuoti mediciną. Tačiau jis nebuvo komjaunuolis, jo šeima buvo laikoma nelojalia sovietų valdžiai (tėvas – bažnyčios patarnautojas), todėl jam nebuvo suteikta teisė stoti į aukštąją mokyklą (Simno komjaunimo komitetas charakteristikoje nurodė, kad nekomjaunuolis negali būti gydytojas). Tada A. Šeškevičius įstojo į Kauno medicinos mokyklą – į ją priimdavo ir nekomjaunuolius. 1961 m. baigęs mokyklą, jis buvo pašauktas į sovietų kariuomenę, kurioje tarnavo trejus metus. 1964 m. sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimtas į Kauno medicinos institutą, kurį baigė 1970 m.
A. Šeškevičius svajojo dirbti kaimo gydytoju, todėl pasirinko Lazdijų rajono Seirijų apylinkinę ligoninę. Tačiau 1972 m. rektorius, akademikas prof. Zigmas Januškevičius, prisimindamas jį kaip gerą studentą, pakvietė į Kauno medicinos instituto aspirantūrą (kardiologijos sritis). A. Šeškevičius 1977 m. apgynė kandidatinę disertaciją, dirbo Kardiologijos institute vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu ir kartu Kauno klinikų gydytoju kardiologu. Dar sovietmečiu jis skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, paskelbė per 60 mokslinių ir populiariųjų straipsnių. Kadangi nepriklausė partijai, A. Šeškevičiui tik 1989 m. buvo suteiktas docento vardas.
Kadangi nepriklausė partijai, A. Šeškevičiui tik 1989 m. buvo suteiktas docento vardas.
Išskirtinė veikla
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsirado itin daug skubiai spręstinų problemų: reikėjo iš naujo organizuoti pirminę sveikatos priežiūrą, keisti specialistų rengimą, tobulinti jų kompetencijas. Prof. A. Šeškevičius su savo suburtu kolektyvu pasiaukojamu kasdieniu darbu ryžtingai ėmėsi keisti požiūrį į slaugą ir įtvirtinti ją kaip savarankišką sveikatos priežiūros sritį. 1992 m. jam buvo pavesta kurti pirmąjį Lietuvoje Slaugos fakultetą. A. Šeškevičius tapo ir pirmuoju tuomečio Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto dekanu.
Per septyniolika jo vadovavimo metų buvo sukurtos slaugos, kineziterapijos, ergoterapijos, medicinos socialinio darbo studijų programos, slaugos krypties doktorantūros ir išlyginamųjų slaugos studijų programos.
Profesorius ne tik mokė studentus, dalijosi patirtimi su kolegomis, bet ir nuolat gilino savo žinias, tobulino įgūdžius dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo renginiuose ir stažuodamasis Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV. Per vieną tokių stažuočių 1994 m. Melburno La Trobe universitete jis užmezgė ryšius su Melburno ir Sidnėjaus lietuvių bendruomenėmis, kurios nutarė paremti Šalčininkų rajono lietuviškas mokyklas.
Prof. A. Šeškevičiaus pastangomis Lietuvoje buvo pradėta plėtoti nauja medicinos sritis – paliatyvioji medicina. Tai sunkiai sergančių ir mirštančių žmonių priežiūra ir gydymas, dvasinė pagalba ligoniams, jų orumo ir ramybės išsaugojimas. Profesorius 1995 m. prisidėjo prie Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos įkūrimo, buvo vienas jos steigėjų, o nuo 2003 m. ėjo prezidento pareigas. 2007 m. paliatyvioji medicina šalyje pirmą kartą buvo pripažinta atskira medicinos sritimi. A. Šeškevičius parengė 36 valandų trukmės paliatyviosios pagalbos paskaitų kursą, kurį dėstė medikams daugelyje šalies miestų ir miestelių. Šios profesoriaus pastangos buvo vainikuotos įspūdingu rezultatu – įsikūrė 52 įstaigos, teikiančios stacionarinės ir ambulatorinės paliatyviosios slaugos paslaugas.
Prof. A. Šeškevičiaus pastangomis Lietuvoje buvo pradėta plėtoti nauja medicinos sritis – paliatyvioji medicina.
Dovanos gimtinei
Profesorius niekada nepamiršo gimtojo Simno. Jis rūpinosi savo kraštiečiais, Simno gimnazijos ir miestelio bibliotekoms dovanojo savo išleistas knygas, dalyvavo įvairiuose renginiuose, organizavo fotografijų parodas, iš užmaršties prikėlė šiam kraštui nusipelniusių žmonių atminimą.
Profesorius sakė: „Ateina laikas, kai reikia grąžinti tai, ką gavai.“ Jis pats grąžino su kaupu. 2006 m., minint Simno miesto Magdeburgo teisių suteikimo 380 metų jubiliejų, profesorius kartu su broliu Benonu Šeškevičiumi išleido knygą „Simnas“, o 2015 m., minint Simno pradinės mokyklos 230 metų sukaktį, – „Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos 1782–2012“. 2019 m., Simno vardo pirmojo paminėjimo 525 metų jubiliejaus proga, jis išleido dviejų dalių knygą „Simno šimtmečių istorija“. 2020 m., minint Simno bažnyčios 500 metų jubiliejų, pasirodė jo knyga „Simno bažnyčiai 500 metų“.
„Kas yra Simnas? Tai ne tik vardas. Tai atversta knyga, į kurią reikia įrašyti čia gyvenusius žmones, jų darbus, likimus, skausmą ir džiaugsmą, o labiausiai – garbingą tėviškės istoriją, kuria turime didžiuotis“, – rašė knygų autorius prof. A. Šeškekvičius.
Rašant knygas reikėjo surinkti daugybę informacijos, dokumentų, nuotraukų, valandų valandas praleisti archyvuose, su fotoaparatu paklajoti gimtinės takais, keliais keleliais, kloniais ir pakalnėmis. Profesorius aplankė ne tik kiekvieną gimtojo Simno kampelį, bet ir jo apylinkes: Kalniškės mūšio vietą, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapines Mergalaukyje, Holokausto aukų kapus Pošnelės miške, Ąžuolinių senąjį malūną ir daugybę kitų istorinius įvykius menančių vietų.
Kartu su broliu Benonu profesorius rinko įvairius senovinius daiktus, išsaugojo šimtamečius leidinius ir planavo juos pristatyti visuomenei jų svajonėse kurtame kraštotyros muziejuje gimtajame Simne.
Įvertintas ir pagerbtas
Už savo kilnią veiklą A. Šeškevičius sulaukė padėkų ne tik iš savivaldos institucijų vadovų, bet ir iš taip mylėtų kraštiečių, kurie profesorių nepaprastai gerbė.
„Jeigu gydymas yra dieviškoji veiklos sritis, ji turi aprėpti ir kūną, ir sielą.“ Šiuo mąstytojo Apolonijaus iš Tijanos, gyvenusio dar I a., išminties perlu visą gyvenimą vadovavosi neaprėpiamu sielos gilumu ir neišmatuojamu taurumu apdovanotas žmogus – gydytojas kardiologas, prof. A. Šeškevičius.
Nelengva užduotis ne tik suskaičiuoti, bet ir išvardyti profesoriaus veiklos įvertinimą liudijančius faktus ir dokumentus. 2009 m. sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas suteikė jam Lietuvos Respublikos nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardą, įteikė Lietuvos Respublikos nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklą. 2011 m. „Lietuvos garbės“ renginyje profesoriui suteiktas Metų pašaukimo laureato titulas. 2012 m. jis buvo paskelbtas Simno miesto Metų žmogumi, 2015 m. Alytaus rajono meras jį apdovanojo trispalve vėliava ir padėka už pilietiškumą, meilę gimtajam kraštui, bendruomeniškumą ir aktyvią visuomeninę veiklą, o 2016 m. už ilgametį indėlį į gyvybės kultūros puoselėjimą profesorius tapo Gyvybės kultūros apdovanojimo laureatu.
Garbingiausią apdovanojimą profesorius pelnė 2016 m. liepos 6 d. – už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje prezidentė Dalia Grybauskaitė A. Šeškevičiui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Po profesoriaus mirties Alytaus rajono savivaldybės taryba už reikšmingą indėlį į Lietuvos mediciną ir socialinę slaugą, paliatyviosios slaugos kūrimą, Simno miesto istorinės atminties puoselėjimą, Lietuvos ir Alytaus rajono vardo garsinimą prof. A. Šeškevičiui suteikė Alytaus rajono garbės piliečio vardą.
Kas? parodos „Profesorius Arvydas Šeškevičius – Dzūkijos krašto šviesuolis, dalijęs gėrį, meilę, viltį...“ pristatymas.
Kur? Kauno regioniniame valstybės archyve (Maironio g. 28B).
Kada? spalio 15 d. 14 val. Veiks iki gruodžio 30 d.
Naujausi komentarai