Pagarbos ženklai – architektui S. Kudokui

Nuosaikus modernizmas

Baigęs kelių inžinierijos mokslus Sankt Peterburge, Meno mokyklą Kaune ir, galiausiai, Karališkąją architektūros mokyklą Romoje, S.Kudokas buvo vienas labiausiai išsilavinusių jaunesniosios kartos tarpukario Kauno architektų, turėjęs savitą, lengvai atpažįstamą kudokišką stilių, pasižymintį prielankumu itališkos architektūros formoms ir dekoratyvinėms detalėms.

Dėstydamas Aukštesniojoje Technikos mokykloje ir Vytauto Didžiojo universitete, jis išugdė būrį pasekėjų, kurie ir pokario Kaune kurį laiką dar statė kudokiškai atrodančius privačius namus, šiandien sunkiai atskiriamus nuo tikrojo S.Kudoko darbų. Kaunas, galima sakyti, priprato prie S.Kudoko stiliaus, architektūros istorikės Jolitos Kančienės taikliai pavadinto nuosaikiuoju modernizmu, su jo kolonomis ir puskolonėmis, vazelių bei tulpių pavidalo dekoro detalėmis, lizenomis, nišomis ir arkadomis.

Džiugina pastaruoju metu madingas tapęs kauniečių domėjimasis architektūra, savo miesto paveldu ir istorija. Tačiau negaliu sutikti su minėjime nuskambėjusia nuomone, esą S.Kudokas kartais nustumiamas už kitų tarpukario architektūros korifėjų nugarų. Joks kitas tarpukario architektas tokio didelio kauniečių dėmesio iki šiol nebuvo sulaukęs.

Baigiantis rugsėjui per tris dienas buvo surengti net keturi, vienas už kitą įdomesni S.Kudokui skirti jubiliejiniai renginiai. Juos organizavo VšĮ "Gražinkime Kauną" kartu su Šančių bendruomene ir tais, kuriems likimas lėmė dirbti S.Kudoko statytuose pastatuose ir jais rūpintis. Tomis dienomis savo duris svetingai atvėrė KTU Vaižganto progimnazija, Motiejaus Valančiaus mokykla-darželis, Kauno technikos kolegija ir Kauno įgulos karininkų ramovė.

Dvi mokyklos ir gaisrinė

Lietingą trečiadienio popietę architektūros mylėtojų prie KTU Vaižganto progimnazijos laukė linksmai nuspalvintas Šančių bendruomenės autobusas, pasiruošęs apvažiuoti visus reikšmingiausius Kudoko pastatus Kaune, ir VšĮ "Gražinkime Kauną" gidas Jonas Oškinis, pasiruošęs apie visus tuos pastatus papasakoti.

Kodėl Šančiai? Ogi todėl, kad šančiškiai didžiuojasi turį net tris S.Kudoko sukurtus paveldo objektus: dvi mokyklas ir gaisrinę. Pastarąją, tiesa, pamatėme tik pro autobuso langą. O štai su KTU Vaižganto progimnazijos bei su M.Valančiaus mokyklos-darželio rūmais mus išsamiai supažindino šių pastatų šeimininkai.

Išsami ekskursija mūsų laukė Kauno technikos kolegijoje. Šį įspūdingą pastatą Tvirtovės alėjoje, kuriame 1938 m. įsikūrė Aukštesnioji technikos mokykla, vėliau – garsus Kauno politechnikumas, kartais vadina Vaižganto progimnazijos rūmų "broliu-dvyniu". Abu su įspūdingomis fasadų kolonadomis, su tarp kolonų įtaisytais kronšteinais, ant kurių buvo numatyta statyti skulptūras. Abu pastatai taip pat švenčia jubiliejų – jiems šiemet sukanka po 80 metų.

Pagarba autentikai

Ketvirtadienį nušvito saulė. Architektūros mylėtojai, KTU Vaižganto progimnazijos darbuotojai, mokiniai bei absolventai ir šiaip smalsūs šančiškiai rinkosi į progimnazijos rūmuose organizuotą konferenciją "Architekto Stasio Kudoko gyvenimo ir kūrybos laiptais". Pavadinime – subtili užuomina į S.Kudoko sukurtus laiptus – tuos, kurie veda pro jo vilą į Vytauto kalną, ir kitus, kauniečių mėgstamus laiptus, kurių, kaip atsargiai išsireiškė architektūros istorikė J.Kančienė, "jau niekad nebepamatysime tokių, kokie buvo".

Apie laiptus dainavo ir progimnazijos Muzikos studijos mokiniai. Susirinkusieji šiltai sutiko S.Kudoko anūką Mattą Cooką, kuris su žmona ir trimis paauglėmis dukrelėmis pirmą kartą atvažiavo į senelio ir prosenelio gimtinę Lietuvą.

J.Kančienė išsamiai ir nuotaikingai supažindino klausytojus su architekto kūryba. KTU Vaižganto progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rūta Songailienė papasakojo apie iššūkius dirbti ir mokytis paveldo objekte. Norint mokyklos pastate kažką restauruoti, kyla beveik nenugalimų sunkumų: nerandama mokančiųjų tinkamai atlikti darbą meistrų, labai sunku gauti reikalingas medžiagas, o galiausiai už darbą prašoma fantastiškų pinigų. Šiuo metu ruošiamasi restauruoti mokyklos tvorą ir vartus.

Progimnazijos šeimininkai myli savo mokyklos pastatą ir juo rūpinasi: mokyklos salėje ir klasėse išlikęs autentiškas parketas iki šiol vaškuojamas rankomis.

Konferencijos dalyviai pamatė išradingą mokinių sukurtą filmuką, atskleidžiantį, kaip vaikai supranta paveldo svarbą; jame septintos klasės mokiniai atsakė į klausimus: "Ko tau ypatingas mokyklos pastatas?" "Ar tau svarbu, kad mokaisi paveldo objekte?" "Kodėl mokyklos logotipe yra tulpė?"

Septintos klasės mokinės Gabija Dubinskaitė ir Laura Balčiūnaitė skaitė savo parengtą pranešimą apie mokyklos architektūrą ir jos kūrėją. Žemųjų Šančių bendruomenės aktyvistė Vita Gelūnienė kalbėjo apie bendruomenės ir paveldo ryšį. Po pertraukos, kurios metu visi susirinkusieji buvo pavaišinti obuoliais ir kriaušėmis iš šančiškių sodų, kalbėjo VšĮ "Gražinkime Kauną" vadovas ir šių renginių siela Dainius Lanauskas, su šeima gyvenantis S.Kudoko viloje.

Su meile restauruodami istorinio namo erdves, Lanauskai rado Kudokų šeimos albumą, kurio nuotraukas išvydome ir mes. Kudokų šeimos draugė Vijolė Arbas, architekto Edmundo Arbačiausko ir poetės Alės Rūtos dukra, pasipuošusi kadaise Sofijos Kudokienės jai padovanotais papuošalais, pasidalijo savo prisiminimais apie nesaldų lietuvių pabėgėlių gyvenimą Amerikoje bei apie Kudokų šeimą ištikusią tragediją, kai autoavarijoje žuvo jų vienturtis sūnus Jurgis.

Nepaisydama gyvo susirinkusiųjų širmulio saldžiai miegojo Lanauskų naujagimė dukrelė. Tos pačios dienos vakare Karininkų ramovės kamerinėje aplinkoje vyko prisiminimų vakaras, skirtas S.Kudokui ir jo šeimai atminti.

Po maldos namus

Trečiąją dieną laukė kelionė po Zanavykų miestelius ir kaimus Kudoko ten statytų bažnyčių aplankyti. Pažėrų kaime mus pasitiko Pažėrų ir Veiverių parapijų klebonas, 84-erių kunigas Kazimieras Skučas. Arklių mylėtojas yra atsidavęs neįprastam amatui – rimorystei, t.y. arklių pakinktų gamybai, Veiveriuose įkūręs net Rimorystės muziejų. Šiais metais jis pelnė Kauno apskrities Šimtmečio Amatų puoselėtojo vardą.

Pažėrų Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia pagal S.Kudoko projektą pradėta statyti dar 1936 m. Sovietiniais metais nebaigtoje įrengti bažnyčioje buvo laikomi kolūkio grūdai. Tik 1997 m. iš Pažėrų kilusio kun. mons. Andriaus Gustaičio rūpesčiu bažnyčia buvo užbaigta (architektas Kęstutis Bubnaitis) ir pašventinta. Netinkuota raudonų plytų bažnyčia kelia į dangų du aukštos arkos sujungtus bokštus, jos navą dengia rotondos formos kupolas.

Pilviškio miestelio Švč.Trejybės bažnyčia pradėta statyti 1942 m. Iki karo pabaigos spėta sumūryti tik dalį sienų. S.Kudoko suprojektuotas pastatas iškilo jau nepriklausomos Lietuvos laikais, taip pat 1997 m.

Antrojo pasaulinio karo metu pagal S.Kudoko projektą pastatytą Alksninės Kristaus Atsimainymo bažnyčią parodė kun. klebonas Alvydas Dvareckas. Svečiai aplankė ir vaizdingas apylinkes – senasias totorių kapines, didingą Piliakalnių piliakalnį, ir XVIII a. pabaigos statytą ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje apgriautą akmenų mūro Bartninkų bažnyčią. Džiugu, kad architekto S.Kudoko anūkas ir visa jo šeima iš senelio žemės išsiveža meilės ir svetingumo įspūdžius.