O. Vyšniauskas – apie šlovę, nesuskaičiuojamus pinigus ir dvasinę ramybę (interviu)

– Kuo gyvenate, ką veikiate?

– Kažkaip gyvenu, palaidojau mamytę. Gyvenimas eina pirmyn, laikas toks, patys žinome, koks. Nuo tilto nešoku, marškinių nedraskau, gyvenu, ir smagu gyventi.

– Ar dainuojate, koncertuojate?

– Koncertuoju ramiau, gruodis seniau būdavo kitoks.

– Ar koncertuodamas kalate pinigus, ar tai darote iš vidinio poreikio?

– Jei pajusiu, kad scenoje esu abejingas, tikrai turėsiu sąžinės ir nelipsiu į ją. Manau, kad nekalu pinigų.

– Jautri tema, bet būtent mamai ir esate didžiąja dalimi dėkingas, kad atsidūrėte scenoje?

– Taip, mamytė pastebėjo, kad keistas vaikas esu, ir nuvedė pas fortepijono mokytoją. Ji pasakė, kad turiu įgimtą muzikalumą. Tėvai pastebi kartais vaikus. Mamytė pasiskolino pinigėlių, nupirko pianiną, nors dar ir pedalų nepasiekiau. Taip prasidėjo mano džiaugsmas. Mama iš tikrųjų suteikė pradžią.

– Jei ne mama, ko gero, velnias žino, kokiais keliais būtumėte nuėjęs?

– Sunku pasakyti. Kur aš būčiau ir kuo, niekas nežino.

– Man visada įdomu, kai viename žmoguje visko daug, – jūs esate geras pavyzdys. Greta muzikos – ir dziudo, ir desantininkas gimtojoje Marijampolėje.

– Tai praeitis. Jeigu gyvenčiau tik muzika, man seniai būtų pavažiavusios smegenėlės, neiškentėčiau. Kai dirbu, atrodo, kad kaip paskutinį kartą. Paskui iškart turiu dingti iš ten, kur buvau ir viską atidaviau. Jaunystėje teko pagyventi bohemiškai – manęs nesužavėjo. Su metais įgijus patirties nebenoriu tuščiai kalbėti su liaupsinančiais ir kritikuojančiais žmonėmis apie nieką. Man geriau, kur varlės kurkia ir uodai kanda. Nesu bohemos atstovas. Be muzikos, turiu labai daug ir tai mane greitai veja atgal prie muzikos. Po kurio laiko vėl sėdžiu prie instrumentų ir pajuntu, kad esu šviežias.

– Buvo gyvenime momentų, kai reikėjo fiziškai pabėgti į gamtą?

– Buvo pilkų duobių, kai vyravo klausimas – kas iš to? Supratau, kad mane supa daugybė klausimų. Sėkmingi darbai neturi prasmės. Praradau tikslus, viskas buvo neįdomu. Pamatyta valtelė vidury ežero mane išgelbėjo nuo rutinos, girtavimo. Galvojau, kaip tam žmogui gerai, koks jis laimingas. Leidau sau įstoti ir baigti Rygos krikščioniškąjį  koledžą, sužinoti, kas yra tikėjimas. Ten radau daug atsakymų, viskas buvo paremta gyvenimu, šiandiena, o Biblija buvo kaip instrukcija. Buvau tarsi kiauras ir ieškojau atsakymų. Gavau atsakymų, užkaišiojau skyles. Bet vis tiek – kuo daugiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad nesuprantu. Nes kyla tokių klausimų...

– Daugelis pasvajotų apie tokį gyvenimą, kaip jūsų, – žinomas, pasiturintis, o jums pačiam – tuštuma. Iš kur ji atsirado?

– Būdavo, kad po sėkmingų koncertų, kai visa grupė ir orkestras laimingi, aš sėdžiu susimąstęs. Atrodo, kad viskas, kas supa, – net per daug. Manęs klausdavo, kas man negerai. Mane spaudė. Jaučiau, kad nepadariau, ką turėjau padaryti.

– Kiekvienas mąstantis žmogus jaučia egzistencinę tuštumą, kurios neužpildo pinigai, šlovė, nes momentais lieki vienas su savimi ir kyla klausimų.

– Už pinigus gali nusipirkti tik komforto, bet ne dvasinio gėrio.

– Kokio amžiaus buvote, kai prasidėjo kilti egzistenciniai klausimai?

– Virš 40.

– Kokių atsakymų radote, ar dabar gerai jaučiatės?

– Yra kažkoks stuburas, supratimas, dvasinis pagrindas, kuris suteikia ramybės, stabilumo, globalaus suvokimo, bet vis vien nesu ramus. Neseniai šnekėjau su viena močiute, ji sako: buvo ir marų, ir karų, ir visokiausių ligų, dar papildomai užpuldavo niežai, utėlės, o dabar užpuolė kenkiantys antivakseriai. Kiek visokių skiepų, kiek patys visi jais paskiepyti, aš negaliu netikėti mokslu, būčiau aklas. Ne visi yra blogi ir kuria bakterijas. Esu tikintis ir nesuprantu, kodėl į visus politinius gąsdinimus ir dalybas popiežius negali pasikviesti Vladimiro Putino ir pasišnekėti. Kodėl tai nevyksta? Kam atstovauja Bažnyčia? Jėzus juk nebuvo korumpuotas.

– Visada sakau, kad trūksta šeimininkiško požiūrio.

– Lietuvėlė tokia maža, tokia graži. Trūksta gero gaspadoriaus, dviejų trijų pavaduotojų, ir apsišluotume. Kas per laikmetis, kai visas pasaulis turi kariauti su epidemija. Taigi nugalėkime, o tada plunksnas purtykime, kurio tankas didesnis.

Padėkime tam klystančiam, slystančiam. Mūsų tiek mažai, o su botagais vienas kitam duodame. Būtina susitelkti.

– Manau, didelės reikšmės turi, kad žmonės neatranda Dievo, ramybės, dvasinio stuburo. Kai jo nėra, reikia plunksnas kedenti – ar tai būtų politika, ar visuomeninis gyvenimas. Mūsų gyvenimas labai baigtinis. Kol esame Žemėje, atrodo, paprasta: susėsime, suskaičiuosime, susitarsime.

– Atrodo, paprasta. Visą šį ratą suka medija. Ne visiems įdomu kitų vestuvės, ferariai. Vieną kartą po koncerto atėjo žmogus, kuris viską matė daiktais. Sako: va, tu dainininkas. Ir ką tu turi iš to? Ar matei mano namą, mano automobilį? Draugas sako: žiūriu ir galvoju, kad jam liks tik prisiminimai, kaip Kryžkalnyje benzino pilasi. Norisi būti normaliu žmogumi, jausti, matyti. Aš kentėdavau dėl matomos neteisybės. Jaučiau, ką turiu daryti dėl vadinamosios tiesios.

– Buvote aštraus charakterio.

– Kai augome gatvėje be tėvo, reikėjo kovoti už save. Daug problemų, kurių nesuprantu. Negaliu pakęsti žmonių susipriešinimo, pandemijos. Žiūrėkite, pavadinimas COVID-19: aš gimęs kovo 19 d. ir dar Vidas – Ovidijus. Čia kaip mano. Anksčiau sakiau, ką galvoju, o dabar stengiuosi galvoti, ką sakau.

– Ar neatrodo, kad kartais reikia nusiraminti ir atsiduoti tėkmei?

– Kiekvienas jaučiame, suvokiame savaip. Esant tokiai situacijai, aš surenku kodą (persižegnoja – red.past.) ir paklausiu, ką daryti. Reikia išmintingesnio atsakymo, nei aš sugalvoju.

O. Vyšniauskas (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

– Kaip atsakymas jus pasiekia?

– Esu tikintys žmogus ir manau, kad tai mano stuburas, ramybė. Tačiau atsakymas šiais laikais ateina daug greičiau. Aš tikiu Dievą, ne Bažnyčią. Nors tai Dievo namai, jų reikia. Kartą, kur Neris į Nemuną suteka, nubridau iki akmens ir kalbėjau, prašiau ženklo. Kiekvienam žmogui atsakymai ateina skirtingais keliais. Kažkas vis tiek mus saugo, rūpinasi.

– Kur einate ieškoti atsakymų – į mišką, į bažnyčią?

– Einu ir į bažnyčią. Yra daug gerų kunigų, gero jaunimo. Galiu nuvažiuoti pas eigulį, protingą žmogų, senelį, jų žmogiškasis padorumas, įgimtas šventumas verčia mokytis, pavergia. Kito žmogaus buvimas parodo, kad esi labai nuvairavęs į šalį.

– Ar kai atradote tą dvasinį stuburą, jūsų kelyje padaugėjo gerų, padorių žmonių?

– Bendrauti su šviesiais žmonėms mieliau ir lengviau. Kartais net nenoriu to negatyvumo matyti, jausti. Aš nebendrauju su žmonėmis, su kuriais seniau bendravau. Yra daug gerų, gabių, šviesių, su gerais norais žmonių. Lietuviai – nuostabi tauta. Mūsų merginos – gražiausios pasaulyje. Mūsų mokslininkai iki šiol stebina pasaulį. Jie gyvena ir daro kažką gero. Bloga daro tik netikintys Dievą. Tai ir yra ašis – stuburas. Jei nori būti žmogumi, turi tikėti kažkuo. Jei nėra nieko švento, puls visos zarazos – pulsi, kariausi, būsi intrigų imperatorius. Būti su Dievu lengviau. Yra ribos, kurių reikia laikytis. Gerumo pasaulyje tikrai daug, nes, jei persvara būtų blogio, viskas baigtųsi, visi ristumės žemyn.

– Blogis yra garsesnis, todėl atrodo, kad jo daug. Blogis yra tuštybė.

– Man baisiausia nuodėmė pasaulyje, vikšrų vikšras, – pavydas.

– Koks jūsų patarimas žmonėms, kuriems gyvenimas atrodo tamsus?

– Mes kantrūs, mes lietuviai. Iškentėjome viską, iškęsime ir tai. Nėra nieko amžino. Kantrybės. Primityvus pasakymas: mūsų tradicinis patiekalas – ne cepelinai, o ėsti vienam kitą.

– Gal nenuvertinkime vieni kitų?

– Padėkime tam klystančiam, slystančiam. Mūsų tiek mažai, o su botagais vienas kitam duodame. Būtina susitelkti. Žino visas pasaulis, kad mes išsivadavome. Būkime tokie kieti ir toliau, nedarykime kvailų šuolių, klaidų.