„Žydrosios paukštės“ interpretacija šiuolaikišku žvilgsniu

Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatyta pirmoji naujo kūrybinio sezono premjera – žymioji belgų rašytojo Maurice’o Maeterlincko pjesė-pasaka "Žydroji paukštė". Vaidoto Martinaičio režisuotame spektaklyje į šį kūrinį žvelgiama šiuolaikišku žvilgsniu, pasitelkiant naująsias technologijas.

Ryškūs mostai

Laisvės alėjoje netikėtai vieną rytą atsiradę akį traukiantys stilingi balti narveliai paukščiams kauniečius kvietė ieškoti žydrosios paukštės. Narvelius išradingi miestiečiai panaudojo ir pagal tiesioginę paskirtį – kai kas papylė saują grūdų, duonos trupinių, tad juose pritūpdavo vietinių paukščių – varnų ir žvirblių. Vis dėlto Žydroji paukštė mieste taip ir nepasirodė. Ją sugauti pavyko NKDT teatro Didžiojoje salėje vykusios premjeros "Žydroji paukštė" pagrindiniams veikėjams – Tiltiliui ir Mitilei.

Dvasinį pasaulį savo kūryboje tyrinėjęs M.Maeterlinckas yra pasakęs: "Tai, ką mes matome, neturi jokios reikšmės, pasaulį valdo nematoma". Šios minties persmelktos visos garsiojo simbolisto rašytojo pjesės, kurios dar vadinamos tam tikrų būsenų dramaturgija. Joje mažai dėmesio skiriama socialiniam-psichologiniam žmogaus būties kontekstui, čia kur kas svarbesni yra dvasinio pasaulio reiškiniai, perteikiami simbolių kalba.

Spalvingos biografijos M.Maeterlinckas (buvo ir bitininkas, boksininkas, dviratininkas, automobilistas, tapo didžiulės pilies Prancūzijoje savininku, apdovanotas Nobelio premija, Belgijos karalius Albertas I rašytojui suteikė grafo titulą, "Žydrosios paukštės" repeticijose susipažino su 30 metų jaunesne aktore, kurią vedė ir kt.) pjesę "Žydroji paukštė" parašė 1906 m. (oficialiai datuojama 1908 m.) Sen Vandrilio abatijoje – išsinuomotame viename seniausių Benediktinų vienuolyne Prancūzijoje.  Įspūdingo grožio gotikinio stiliaus, erdvūs vienuolyno pastatai ir bažnyčia rašytoją įkvėpė parašyti jo kūrybos viršūne laikomą pjesę. Įkvėpė jos veiksmo vietą nukelti į tokią erdvę, kur vyksta kova tarp gėrio ir blogio, materijos laikinumo ir dvasios amžinybės, ir į šių opozicijų fatališko sūkurio centrą "įmesti" žmogų, priverstą arba atsiduoti kuriai nors priešingybei, arba savyje jas sujungti.

Matoma ir nematoma realybė

Netikėta klasikinio kūrinio sceninė interpretacija maloniai nustebina. Spektaklio kūrėjai negailestingai į šipulius sudaužo visas išankstines vaizduotės pastatytas spėlionių pilis, leisdami scenoje išvysti tai, kas yra nematoma, – ką geriausiai geba paprastai padaryti kinas. Kino filmams stipriu konkurentu tapęs spektaklis įrodo, kad teatro menas taip pat yra pajėgus žengti šiandienio pasaulio ritmu ir ne ką mažiau geba sudominti mažąjį žiūrovą, stipriai įtraukdamas į nekasdienės kelionės nuotykius.

V.Martinaičio "Žydrosios paukštės" interpretacija – pagauli, nenuspėjama, nesikartojanti.

O pastarieji prasideda Kalėdų vakarą, kai brolis ir sesuo, norėdami pagelbėti sergančios kaimynės dukteriai, leidžiasi ieškoti Žydrosios paukštės, nenumanydami, nei kas ji iš tiesų yra, nei kas jų laukia. Kaip ir dažnoje pasakoje, vaikams į pagalbą atskuba pagalbininkė fėja, Tiltiliui padovanojanti stebuklingą kepuraitę su deimantu, kurį pasukus jiedu nusikelia į vis skirtingas neregimojo pasaulio erdves, išvysdami pačias daiktų esmes, galėdami suvalgyti pyrago gabalėlį kartu su mirusiais seneliais, susipažindami su nepermaldaujamu laiku bei lyg vienvardžių polių magnetai viena kitą atstumiančiomis šviesos ir tamsos esybėmis.

Tik retsykiais, daugiausia spektaklio pradžioje ir pabaigoje, pasirodo įprastos teatro scenoje dekoracijos – vaikų miegamojo interjeras ir kt. materialūs daiktai. Veikėjams peržengus matomos realybės ribas, paslaptingas anapusybės erdves kuria Vladimiro Šerstabojevo vaizdo projekcijos bei apšvietimas.

Įdomu stebėti tai, kaip skirtingose scenose komunikuoja čia ir dabar vaidinantys aktoriai ir perregimi kinematografiniai daiktų ir kitų kelionėje sutiktų būtybių atspindžiai. Pasitelkus vaizdo projekcijas matomos tampa įvairios mistinės ir mitinės būtybės. Taip pat jos leidžia tai, kas, regis, yra realu, supinti su sapnų realybe, trindamos ribą tarp to, kas yra įmanoma ir neįmanoma.

Scenoje pasirodantys aktoriai natūraliai kelia asociaciją su tuo, ką būtų galima pavadinti realiu būviu, tad jais norisi pasitikėti ir įsijausti į jų kuriamus personažus bei per juos patirti savąją kelionę po atminimų šalį, nakties, malonumų rūmus, kalbančių medžių mišką ir kitas veiksmo vietas. Tuo metu kinematografiniai vaizdiniai, nukeliantys į nepažintas, nematytas bekraštes erdves, yra svetimi ir bauginantys. Tačiau kartais viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir tai, kas anksčiau kėlė antipatiją ir grėsmę, virsta artima ir patrauklu.

Aktorių trejetas

Kartais vaizdo projekcijos ima dominuoti ir kūrybiškumo atžvilgiu. Kai aktorių vaidyba tampa statiška, persmelkta vaidybinių klišių, kai žvelgiant į kai kuriuos jų, atrodo, jog matai ankstesnius jų kurtus personažus kituose spektakliuose. Šis kontrastas tarp vaizdo įrašuose laisvai skriejančios minties ir scenoje suvaržytos vaidybos šiek tiek sumenkina pastatymo meninę vertę.

Nors iš esmės spektaklyje veikia du pagrindiniai personažai, – aktoriaus Sauliaus Čiučelio įkūnijamas Tiltilis virsta pagrindiniu keliautoju šioje neįprastoje paslaptingų, gąsdinančių pavojų bei išbandymų kupinoje kelionėje. Ant aktoriaus jaunų pečių gula nemaža našta siekiant suvaldyti žiūrovų dėmesį ir juos įtikinti savo personažo būtimi. Tačiau, kaip ir visuomet, S.Čiučelis su šia užduotimi susitvarko sėkmingai, tiek leisdamas kartu nuklysti į tamsias sielos gilumas, tiek ir sukeldamas šypseną. Gaila, bet Giedrės Žaliauskaitės Mitilė prieš brolį nublanksta, o juk galėjo tapti lygiaverte – tokia pat charizmatiška ir drąsia, o ne šiek tiek pritemptai baikštoka ir trapia, kaip kad buvo suvokiama rašytojo laikmečiu dominavusioje moteriškumo sampratoje.

Neišdildomą įspūdį palieka scena su aktoriaus Dainiaus Svobono suvaidintu Laiku ir jaunųjų aktorių įkūnijamomis gimsiančių kūdikių sielomis. Stipri scena menine ir tematine prasmėmis. Linksmai baugi scena, kurioje negimę vaikai bando surasti bet ką, ką galėtų pasiimti su savimi ir Laiko pagalba vėl atgimti Žemėje. Nesvarbu, ar tai būtų didžiulis talentas, ar mirtina liga... D.Svobonas puikiai perteikia savo kuriamo personažo charakterį. Jo Laikas – senas, piktokas, negailestingas ir be galo griežtas, neleidžiantis nė vienai sielai pro vartus išeiti anksčiau nustatyto laiko. Tačiau kartu ir paslaptingas, iki galo neatsiveriantis, paliekantis galimybę žiūrovo vaizduotei norima spalva nuspalvinti "nenuspalvintus" fragmentus savajame portrete.

Tarsi sapne

Anot XIX a. pab. – XX a. pr. kūrusių menininkų simbolistų, teatras turi skatinti žiūrovo vaizduotę, jis neturėtų būti natūralistinis gyvenimo atspindys, o panėšėti į sapną. Savo kūryboje jie mėgavosi fantastiniais reginiais, simbolių kalba. Nes tik tai, kas yra neregima, iš tiesų yra tikra ir vertinga. Spektaklio kūrybinė komanda nenusižengia šiai simbolistinės pasaulėžiūros esminei nuostatai ir ją perteikia su kaupu, pakviesdama vaizdą, garsą, judesį, žodį ir tylą į lygiavertį dialogą.

V.Martinaičio "Žydrosios paukštės" interpretacija – pagauli, nenuspėjama, nesikartojanti. Archetipinis materialaus ir dvasinio pradų konfliktas čia nuskamba aktualiai ir šiuolaikiškai. Pamatyti pasaulį, o ne jį keisti, išvysti tai, kas yra anapus materijos, įžvelgti daiktų esmes vis dar yra gana sudėtinga užduotis.

Sceninė Žydrosios paukštės – laimės simbolio – paieška verčia daugelį dalykų permąstyti iš naujo. Pasibaigus spektakliui kitaip pažvelgti į supančią aplinką, į gatvėje sutiktus praeivius, į namuose laukiančius namiškius, pamatant aplink plazdančią anksčiau buvusią nematomą laimės paukštę. Visai šeimai skirtas spektaklis turėtų ypač patikti "Hario Poterio" ir "Žiedų valdovo" gerbėjams.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių