Ji inspiruoja jautriai stebėti virsmus ir įgytas patirtis perkelti ant drobių paviršiaus, sukurti mistiškus, iš smulkių geometrinių formų, subtilių spalvinių tonų dėliojamus vaizdinius, atspindinčius kūrėjo vidines būsenas. Apie menininko kūrybinį kelią, ribų tarp kūrėjo ir kūrinio nyksmą, iš naujo atrandant save, poeziją, keičiančią savo formas, su dailininku kalbėjome antrosios jo personalinės tapybos kūrinių parodos "Metų laikai" fone.

– Kas jus paskatino rinktis kūrėjo kelią?

– Mano vaikystė prabėgo prie jūros, nes senelis iš mamos pusės dovanojo vasaros atostogas Karklėje, o senelis iš tėčio pusės – laiką Nasvyčių dvare (Dumsėje). Nuo pat vaikystės buvau apsuptas gražiausių Lietuvos peizažų, kurie mane įkvėpė.

Lankiau A.Martinaičio dailės mokyklą. Pirmą kartą į ją stojau dar tuomet, kai mokykla buvo įsikūrusi Aukštaičių gatvėje. Lankiau ketverius metus. Baigęs devynias klases vidurinėje mokykloje, apsisprendžiau stoti mokytis pynėjo amato, pabaigęs dvylika klasių ir išmokęs šio amato, sugrįžau į A.Martinaičio dailės mokyklą. Joje mokslus pradėjau nuo pirmosios klasės, nepaisant to, kad man buvo siūloma iš karto pereiti į antrą, tačiau norėjau viską pradėti nuo pradžių. Mokiausi penkerius su puse metų. Vėliau buvau priimtas į Tautodailininkų sąjungą.

Šiek tiek įtakos pasukti kūrėjo keliu turėjo mano šeima: Romas Orantas – tėčio brolis, grafikas, deja, jau palikęs šį pasaulį, mano mama – keramikė, tėtis – pynėjas, brolis Darius Orantas – muzikantas.

– Esate pristatomas kaip įvairialypis menininkas. Ar jūsų meniniai ieškojimai susiję tik su vaizduojamuoju menu (keramika, mozaika, pynimas ir kt.)?

– Esu išbandęs daugybę veiklų ir dar daugiau man norisi jų atrasti. Kūriau poeziją. Norėjau išreikšti tai, kas glūdi mano viduje, parodyti, koks jis pilnas. Pseudonimą "Sausis" pasirinkau siedamas jį su poezija: kai išsirašau – lieku sausas, tuščias.

Tačiau ji jau porą metų yra nuošalėje. Kartkartėmis atsiranda noras kažką užrašyti, bet pastaruoju metu labai retai. Gyvenu pozityvų savo gyvenimo periodą ir kančiai jame vietos nėra.

– Ar vienos kūrybos sritys daro įtaką kitoms?

– Tapybos darbų kompozicijos šiek tiek panašios į pynimą. Keramikoje iš pradžių spalvos buvo santūresnės, vėliau pradėjo ryškėti – taip jos perėjo į tapybą. Spalvos man yra vitaminas C. Kurdamas keramiką supratau, kad žmonėms reikia atvirumo, nuoširdumo – tai inspiravo kūrinius papildyti poezija: atsirado meilės sagos, meilės degtukai ir kt. Man svarbi kūrinio idėja. Reikšmingas apsikeitimas geromis emocijomis, bendravimas.

– Įgijęs patirties skirtingose dailės šakose, pasirinkote tapybą. Kodėl?

– Nuo mažens norėjau būti liaudies meistru. Iš dalies ši svajonė išsipildė, tačiau ji neatnešė man tiek daug emocijų, kiek pokyčiai gyvenime, susiję su tapyba: susitikimas su galerininke Lolita Vyžintiene, jos dešiniąja ranka Migle Morkūnaite. Tai nuostabios moterys, padedančios man tobulėti.

– Jūsų paveikslų pavadinimai – poetiški ("Tiesos tiltai", "Sapnų pašvaistės", "Metų laikai laiko karoliuose" ir kt.). Kokią reikšmę kūriniui turi jo pavadinimas?

– Darbo pilnatvė atsiskleidžia per jo pavadinimą. Per jį įvedu žiūrovą į naratyvą, suteikiu jam impulsą ieškoti toliau. Nesinori drobėje vaizduojamos jūros pavadinti tiesiog "Jūra", lango – "Langu" ir pan. Pavadinimas turėtų būti toks stiprus, koks stiprus yra pats darbas. Nenoriu vieno ar kito nuvertinti.

– Jūsų paveikslų kompozicijas sudaro daugybė smulkių geometrinių formų, dėl to jos primena fraktalus, besikeičiančius kaleidoskopo vaizdus. Ar jūs pats kuriate paveikslų kompozicijas sudarančius simbolius ir jų reikšmes?

– Simboliai, esantys paveiksluose, turi reikšmę, nors kai pradedu tapyti, juose pasislėpiu. Jie ateina iš labai įvairių šaltinių: filmų, knygų, muzikos, poezijos. Remiuosi tradicinėmis simbolių reikšmėmis, atpažįstamomis mūsų visuomenėje, nekuriu naujų.

Galima sakyti, kad tapydamas atsiriboju nuo išorinio pasaulio. Dirbant tarp manęs ir kūrinio pradingsta riba, save išlaisvinu, pasinerdamas į spalvas ir formas.

– Ar savitas tapymo stilius formavosi palaipsniui?

– Stilius vis dar formuojasi. Kaskart pradedant naują darbą norisi atrasti jame kažką naujo spalvine prasme. Gamtoje – daugybė spalvų, atspalvių, dar ne visi jie surasti.

– Vienas iš pagrindinių tapybinės kalbos elementų – spalva. Kokią reikšmę ji jums turi? Ar spalva simboliška?

– Paveiksle man labai svarbios yra linija ir spalva. Iš linijos galima daug ką sukurti. Kas turi didesnę reikšmę: ar nuotrauka, ar žodis? Galima juk kartais nuotrauka pasakyti viską, galima išsakyti jausmus tik žodžiais. Emocija yra nuotrauka (vaizdas), o spalva yra žodis. Norisi suderinti viską taip, kad jaustųsi vienis.

– Teigiate, kad tapyba yra tam tikra meditacijos forma. Papasakokite apie patį tapymo procesą.

– Keliuosi šeštą valandą ryte. Pusę septynių jau būnu savo darbo, įspūdžių vietoje. Apie keturias valandas tapau, po to einu pasivaikščioti, pietauju, esu įpratęs trumpai pasnausti, tuomet dar tris, keturias ar penkias valandas kuriu – priklauso nuo to, kaip skubiai turiu baigti darbą. Lieka keletas valandų filmų peržiūrai, o vėliau – poilsis, ir kitą rytą diena vėl prasideda taip pat.

Neretai dirbu aštuonias, devynias valandas per dieną. Kartais šalia savęs turiu pasidėjęs keletą drobių: porą savaičių tapau vieną – išsisemiu, pereinu prie kitos.

Pats sau esu griežčiausias kritikas ir vertintojas, todėl kiekvieną darbą noriu užbaigti iki galo, preciziškai. Galiu be poilsio dienų dirbti mėnesį ar daugiau. Kartais juokauju, kad po sekmadienio eina aštuntadienis – savaitė niekada nesibaigia.

– Neseniai vykusią personalinę parodą pavadinote "Metų laikai". Ar kūrybai daro įtakos sezoniškumas?

– Paauglystėje esu sau pasakęs, kad, norint pamėgti visus metų laikus, kiekviename jų reikia atrasti kažką savo. Rudenį man gražus lietus, vėjas, pučiantis lapus, pirmosios šalnos. Gera jausti gamtą, jos kaitą. Pavasaris, vasara žavi perkūnijomis, griausmais, garsų kakofonija. Naujus metus skaičiuoju nuo vasaros, nes tai labai emocionalus laikotarpis. Žiemą daug jausmų sukelia pirmasis sniegas – jis mane įkvepia, nuo jo aš pakvaištu.

– Eskizuojate ar paveikslą iš karto kuriate dažais ant drobės?

– Eskizus piešiu. Jie leidžia pamatyti bendrą būsimo paveikslo vaizdą. Juose ieškau gražiausių spalvų sąskambių. Vėliau eskizą išdidinu ir perkeliu ant drobės, atrandu spalvų dermę: pradžioje atsargiai susidėlioju švelnius tonus, žiūriu į visumą.

Naudoju baltą akrilą ir spalvų pigmentus, kuriuos maišau tarpusavyje, ieškodamas jautriausių tonų. Dabar turiu apie 180 įvairiausių atspalvių, bet, net turėdamas tokią plačią paletę, kartais pritūkstu reikiamo tono, kurio pareikalauja darbas.

– Jūsų kompozicijos keliasluoksnės, erdvinės. Neretai jos yra lyginamos su mandalomis.

– Jūros krantas yra mandala, vandens raibuliavimas taip pat yra mandala, tik ne kiekvienas tą pastebi. Tai priklauso nuo to, ar, norėdamas išsiaiškinti mandalos reikšmę, žmogus tiesiog pažvelgs į žodžių žodyną ir perskaitys kitų parašytą mandalos apibrėžimą, ar pats norės savo gyvenimu išsiaiškinti, kas yra toji mandala. Tačiau savo kūrybos aš netapatinu su mandalomis. Nemėgstu naudoti to, kas jau kitų yra panaudota.

Pavyzdžiui, visą savo kuriamą keramiką aš pats išradau. Nesinori lįsti į kito atradimus, norisi savo dviračius kurti.

– Parodos anotacijoje užsimenama, kad kūrėte poeziją. Galbūt jus domina / inspiruoja ne tik poezija, bet ir literatūra, kinas ar kitos meno formos?

– Inspiruoja bendravimas su žmonėmis. Taip pat muzika. Ji tampa fonu kūriniui. Kartais eksperimentuoju: klausausi liūdnos muzikos ir žiūriu, ar ji man daro įtaką, ar veikia mano darbo procesą, ar man pavyksta išlikti linksmam. Kartais norisi pasiklausyti ir poezijos. Muzikos, filmų pasirinkimas priklauso nuo vidinės būsenos. Neretai tą patį filmą žiūriu kelis kartus, kaip ir knygas skaitau po keletą kartų. Tiesa, literatūrai šiuo metu nelieka laiko. Turiu kelias mėgstamas poezijos knygeles, kurias vis pavartau.

– Ar sunku atsisveikinti su savo kūriniais, kuriuos tapydamas praleidžiate labai daug laiko?

– Atsisveikinti su darbais nelengva, tačiau tai labai panašu į poeziją: gali rašyti, slėpti ir niekam nerodyti, o gali kažkam parodyti – jam patiks ir jis nešiosis tavo eilutes savo širdyje.