Muzikanto sėkmės paslaptis – ne vien meistriškas atlikimas

Festivalio dalyviams liepos 12–20 d. bus itin darbingas laikas: jų laukia paskaitos apie vadybą, scenos baimę, išsami fortepijono struktūros analizė ir dar daugelis kitų, šalia kurių jiems labai svarbūs bus ir trijų garsių pianistų – Olgos Kern, Petro Geniušo ir Fali Pavri – atlikėjų meistriškumo kursai.

Šiuos tris fortepijono virtuozus sieja ne tik ilga ir įspūdinga koncertinė ir pedagoginė patirtis, bet ir artima draugystė. Ypatinga muzikinė sinergija sieja Petrą Geniušą ir Fali Pavri, kurių artima sceninė ir gyvenimiška draugystė jau trunka beveik trisdešimt metų. Tad apie draugystę su žymiu lietuvių pianistu, koncertinį turą su legendiniu Mstislavu Rostropovičiumi, muzikinį ugdymą Indijoje ir, be abejo, "Kaunas Piano Fest" ypatumus – pokalbis su pianistu F.Pavri.

– Jums teko garbė groti su legendiniu Mstislavu Rostropovičiumi – su juo netgi vykote į koncertinį turą po Indiją. Kokį įspūdį jums paliko šis muzikantas ir ką jums reiškė dalytis scena su tokia iškilia asmenybe?

– Koncertinė patirtis su M.Rostropovičiumi pakeitė mano gyvenimą. Koncertinis turas buvo labai ilgas – keliavome po visą Indiją, tad turėjau progą drauge su juo atlikti labai platų ir įvairių repertuarą. Šiame kontekste man buvo įdomu ir svarbu ne tik drauge groti, bet ir leisti laiką šio nuostabaus violončelininko kompanijoje – jis buvo tikras energijos užtaisas, netgi, sakyčiau, varomoji gyvenimo jėga: paliko įspūdį jo gebėjimas iš kiekvienos gyvenimo akimirkos pasiimti viską, kas įmanoma. Bendra muzikinė patirtis kėlė iššūkius, bet kartu ir labai įkvėpė – įsivaizduokite, ką reiškia repetuoti Dmitrijaus Šostakovičiaus ar Sergejaus Prokofjevo sonatas su žmogumi, kurios buvo parašytos specialiai jam! Maestro dažnai pasakodavo smagius juokelius apie kompozitorius, kartu atskleisdamas ir labai specifinius jų asmenybių bruožus, jau net nekalbant apie subtiliausius interpretacijų niuansus. Tai buvo pirmoji mano patirtis su tokio ryškumo menininku, ir ji man bus brangi amžinai.

Koncertinė patirtis su M.Rostropovičiumi pakeitė mano gyvenimą.

– Scena dažnai dalijatės ir su P.Geniušu, kuris yra ne tik puikus pianistas, bet ir geras jūsų draugas dar nuo studijų laikų. Kaip jaučiatės grodamas drauge su juo?

– Mes su Petru pažįstami beveik trisdešimt metų, tad mus sieja daugybė bendrų patirčių – dar nuo tada, kai abu studijavome Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje, o dabar esame labai geri draugai. Todėl ir groti drauge su juo yra grynas malonumas. Kartu leisti laiką scenoje – ir ne tik joje – mums labai smagu!

– Esate indų kilmės, tačiau labai ilgą laiką gyvenate Škotijoje, kur dėstote Karališkojoje Škotijos konservatorijoje. Kuo muzikinis ugdymas skiriasi Indijoje ir Jungtinėje Karalystėje?

– Indijoje šiuo sparčiai auga susidomėjimas Vakarų Europos muzikine kultūra – Mumbajuje, iš kurio esu kilęs, dabar yra tikrai aukšto lygio profesionalus simfoninis orkestras, o europietiškos muzikos koncertai vyksta pagal grafiką. Kai aš augau, situacija buvo visa kitokia. Man labai pasisekė, nes muzikos mokiausi privačiai, o mane mokiusi mokytoja buvo baigusi fortepijono studijas Jungtinėje Karalystėje ir buvo puiki muzikantė, bet specializuotų tokio pobūdžio muzikos mokyklų tuomet nebuvo, tad tik labai nedaug jaunuolių galėjo tapti profesionaliais klasikinės europietiškos muzikos atlikėjais. Man buvo suteikta visa stipendija parengiamosioms ir bakalauro studijoms Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje, tad ten ir buvo toji terpė, kuri mane suformavo kaip profesionalų pianistą. Tuomet konservatorija išgyveno tikrą aukso amžių – su studentais išmintimi dalijosi daugybė puikių muzikantų. Gavau labai daug įkvėpimo gyvai klausydamasis, kaip groja tokios legendos kaip M.Rostropovičius, Emilis Gilelsas, Stanislavas Neuhausas ir daugelis kitų. Pats fortepijono meno mokiausi pas profesorių Viktorą Meržanovą – nuostabų pianistą, taip pat ir labai išmintingą ir malonų žmogų, kuris reikalavo labai daug, bet niekuomet nepamiršdavo ir palaikymo. Tie daugybė metų, praleisti Maskvoje suformavo mane kaip muzikantą – ne tik įgijau stiprų ir tvirtą muzikinį pagrindą, bet ir sutikau žmonių, kurie iki šiol yra mano geriausi draugai. O kai atvykau studijuoti į Karališkąją muzikos akademiją Londone, mane ir vėl lydėjo sėkmė – patekau  mokytis pas Christopherį Eltoną. Jis su manimi elgėsi taip, tarsi būčiau jo šeima, o vėliau tapo draugu – artimai bendraujame iki šiol.

– Koks jūsų ryšys su tradicine indų muzika? Ar kada nors bandėte ją jungti su klasikine Vakarų Europos muzika?

– Tradicinės indų muzikos niekuomet profesionaliai nesimokiau, bet didelę meilę jai visuomet puoselėjau. Esu grojęs keletą indų kompozitorių sukurtų kūrinių – įrašiau itin svarbias Johno Meyerio ir "Calcutta Nagar" kompozicijas fortepijonui solo ir "Prabhanda" opusą violončelei ir fortepijonui.

– Kokiems europietiškos muzikos stiliams, žanrams ar kompozitoriams teikiate pirmenybę?

– Mano muzikinių interesų spektras yra labai platus. Labai džiaugiuosi, kad visuomet turėjau (ir turiu) galimybę groti su daug nuostabių muzikantų (ypač man imponuoja violončelininkai!). Mano gyvenime ypatingas vaidmuo tenka šiuolaikinei muzikai – esu atlikęs daugelio kompozitorių, kurie dažniausiai būna mano artimi draugai, pasaulines premjeras. Įvairovė man labai svarbi – stengiuosi kiek galėdamas vengti rutinos.

– Jūsų, kaip koncertuojančio pianisto, karjera labai ilga. Kuo dabartinis muzikos pasaulis skiriasi nuo to, kuriame žengėte pirmuosius žingsnius scenoje?

– Pats didžiausiais skirtumas yra įrašų industrija. Dabar kone kiekvienas gali turėti kokybiškus savo paties įrašus ir internetu juos skleisti po visą pasaulį – kompaktinius diskus šiomis dienomis perka mažai kas. Tad šiuolaikiniam muzikantui yra be galo svarbūs savivadybos įgūdžiai, nes būtent savivadyba dabar yra pagrindinis sėkmingos karjeros vystymo kelias.

– Kokia buvo jūsų karjeros pradžios pianistų karta? Kuo skyrėsi nuo tos, kuri profesionalų muzikinį gyvenimą pradeda dabar?

– Labai žaviuosi ir gerbiu jaunosios kartos pianistus, nes jų atlikimo technika puiki ir jie groja su dideliu pasitikėjimu savimi, be galo rafinuotai. Bet jeigu turėčiau įvardyti tik vieną skirtumą, sakyčiau, kad jaunieji atlikėjai dabar skiria pernelyg daug dėmesio tobulumo paieškoms, bet pernelyg mažai galvoja apie tai, kaip surasti ir išvystyti savo unikalumą.

Muzikantui labai svarbu turėti ką pasakyti ir mokėti tai iškomunikuoti per muziką.

– Kokios asmeninės savybės yra būtinos profesionaliam pianistui?

– Muzikantui labai svarbu turėti ką pasakyti ir mokėti tai iškomunikuoti per muziką. Taip pat labai svarbu genėti atsitiesti po nesėkmių ir suvokti, kad visuomet bus kažkas, kas ypač kritiškai vertins tavo atlikimą. Be abejo, scenos žmogui būtinas ir pasitikėjimas savimi.

– Šiemetinio "Kaunas Piano Fest" programoje jau antrą kartą rengiami jūsų meistriškumo kursai. Kuo šis festivalis skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio renginių?

– "Kaunas Piano Fest" yra dviejų mano buvusių Karališkosios Škotijos konservatorijos studentų – Monikos Mašanauskaitės ir Roberto Lozinskio – idėjos vaisius. Aš labai didžiuojuosi tuo, kaip jie ir jų talentinga komanda dirba, paversdami šį renginį tokiu unikaliu ir sėkmingu. Vedžiau meistriškumo kursus daugybėje vasaros fortepijoninės muzikos festivalių ir tikrai labai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad puiki ne tik šių kursų organizacinė pusė, bet ir nauda muzikantams. Dalyviams siūloma veiklų įvairovė yra tikrai įspūdinga: toli gražu ne kiekvienas festivalis dalyviams suteikia galimybę groti rečitalius aukšto lygio salėse, organizuoja paskaitas apie tai, kaip vystyti savo karjerą, suvaldyti scenos baimę, padovanoja profesionalių jų pačių nuotraukų ar net specializuotų masažo sesijų! Juk tai pats geriausias variantas, kokį tik gali įsivaizduoti. Atlikėjų meistriškumo kursus vedantys pianistai – Petras Geniušas, Olga Kern ir aš – esame ne tik didelę patirtį turintys atlikėjai ir mokytojai, bet ir labai geri draugai. Tai suteikia visai festivalio atmosferai jaukumo ir betarpiškumo: visi mes dirbame įtemptai ir sunkiai, o vakarais drauge leidžiame laiką mėgaudamiesi vienas kito kompanija – daug juokaujame ir juokiamės.

– Bendravimas su kolegomis jus įkvepia?

– Apskritai mane įkvepia žmonės, kuriuos sutinku labai skirtingose gyvenimo sferose. Jie nebūtinai turi būti padarę labai sėkmingą karjerą ar būti įžymūs – svarbu, kaip jie gyvena, kaip paliečia ir praturtina kitų gyvenimus.

– Kaip atrodo nemuzikinis jūsų laisvalaikis? Turite kokių pomėgių?

– Nemuzikiniam laisvalaikiui turiu labai mažai laiko, bet kai jo randu – skaitau knygas arba vis tiek klausausi muzikos, tik tuomet jau ne fortepijoninės. Šalia intensyvios pedagoginės ir atlikėjo karjeros gyvenu ir aktyvų šeimos gyvenimą – turiu tris vaikus, šunį ir du katinus, kurie reikalauja ne tik priežiūros, bet ir daug dėmesio.