Moderni nacionalinės tapatybės paieška

Projektą sudarė du etapai: pirmajame darbai daugiausia vyko Norvegijoje, kuriems vadovavo "Auros" ir norvegų šokio teatro "Panta Rei" choreografės – Birutė Letukaitė, Anne Ekenes ir Pia Holden. Norvegijos publikai buvo pristatyta norvegiška "Godų" versija. Antrojo etapo metu pristatytos lietuviškos "Godos". Svarbu ir tai, kad abiejuose projekto etapuose paraleliai buvo vykdoma ir edukacinė veikla – kelių Norvegijos (Moso, Fredrikstado) ir Lietuvos (Švenčionių, Mažeikių ir Neringos) miestų bendruomenėms pristatytas šiuolaikinio šokio menas, įtraukiant gyventojus, ypač jaunimą, į patį kūrybinį procesą organizuojant kūrybiškumą skatinančias kūrybines dirbtuves. Taip siekta į šiuolaikinio šokio meno sklaidos lauką integruoti ir mažesnius šalies miestus. Edukacinės veiklos rezultatai itin džiuginantys – žmonės noriai mokėsi šiuolaikinio šokio ir šoko kartu su profesionaliais šokėjais.

Mitų ruduo

Spektaklis "Godos" taip pat susideda iš dviejų dalių – pirmoje labiau juntama norvegių choreografių, antroje – B.Letukaitės kūryba. Formos atžvilgiu skirtingas dalis jungia tas pats naratyvas – abiejose šokio kalba pasakojama apie šių dienų žmogaus tapatybę, ypač moteriškąją. Ieškoma atsakymų į klausimą, kiek mums šiandien yra svarbi tautos istorija ir jos mitologija.

Klausimas nuskamba tarptautiniu mastu ne tik choreografių, bet ir moterų šokėjų atžvilgiu – spektaklyje susilieja lietuviška (Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Ema Nedobežkina), japoniška (Haruka Suzuki ir Kirie Oda) ir vokiška (Laura Witzleben) patirtys.

Tarytum įkūnydamos kolektyvinėje pasąmonėje slypintį archetipinį godų įvaizdį, šokėjos itin emocionalioje pirmoje dalyje skleidžia jo pirmapradę dvasią. Penkios juodomis suknelėmis vilkinčios šokėjos, gelsvai rausvų lapų šūsnys ir kompozitoriaus Antano Jasenkos kurta lyriškai nostalgiška muzika – it protėvių godų melancholiškas aidas – byloja apie trūkinėjantį (o gal jau ir nutrūkusį) ryšį su tais žmonėmis, kurie mums perdavė tai, kuo esame išskirtiniai pasauliniame kontekste.

Ką reiškia žodis "godos"? Atsakymo paieška tampa vienu svarbiausių kūrėjų tikslų. Spektaklis byloja, kad į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti yra sunku. Regis, konkretaus, ypač verbaliniu žodžiu nusakomo atsakymo varianto atrasti nepadėjo nei pačių kūrėjų tarpusavio diskusijos, nei Norvegijoje viešose erdvėse vykdyta žmonių apklausa, kaip jie suprantą šį terminą.

Lietuvių kalboje "godoti" reiškia mąstyti, svajoti, nujausti ar reikšti pagarbą. Godos, kaip svajos ar mintys, gali virsti raudomis – vienu seniausių lietuvių liaudies muzikinės kūrybos žanrų, anksčiau pasigirsdavusiomis per laidotuves, vestuves ar į karą išlydint sūnų, brolį ar vyrą. Šis žodis ženklina ir moterišką lietuvišką vardą. Bet kuriuo atveju jis vienaip ar kitaip yra susijęs su moteriškumo aspektu. Spektaklyje, savyje talpindama šias ir galbūt dar kitas reikšmes, ši sąvoka apibendrintai žymi abstraktųjį moteriškąjį pradą, kuris, kaip įrodo spektaklis, pasireiškia itin panašiai tiek norvegiškoje, tiek lietuviškoje kultūroje.