Kaip (pra)kalbinti praeitį?

Su savo valstybės istorija fragmentiškai susipažįstame dar mokyklos suole, ši vadovėliška panorama dažnai pažymėta reikšminių akcentų sudėliojimu, ir atrodo lyg suprantama, kiek daug mūsų protėviams teko iškęsti dėl antžmogiško agresorių elgesio, apimančio didelio masto tremtį, betikslį žudymą, bendrai – Tautos naikinimą.

Skirtingų žmonių liudijimai susiniveliuoja ir turime gan abstraktų, kiek nuasmenintą pasakojimą su tam tikromis detalėmis, statistiniais skaičiais, bet juk už viso to yra arba buvo realūs žmonės, šeimos, giminės ir jų daugiasluoksnės kelias kartas paliečiančios patirtys.

Jaunosios kartos teatro režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Fossilia“ (Lietuvos Nacionalinis dramos teatras), neseniai vizitavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje, skatino žiūrovus atsigręžti į vieną žiauriausių istorijos etapų, kurio metu be jokių sveiku protu grindžiamų argumentų žmonės buvo išplėšiami iš savo namų, ištremiami sugriaunant jų gyvenimus – kankinant, žudant.

Sprendimas: spektaklio kūrėjai sudėtingas tremties, sunkios praeities ignoravimo, skirtingų kartų požiūrio į istoriją temas nagrinėja remdamiesi D. Grinkevičiūtės dokumentika ir pasakojimu apie vieną fiktyvią šeimą. / D. Matvejevo nuotr.

Režisierė E. Švedkauskaitė ir dramaturgijos mentorė (taip apibūdinta spektaklio pristatyme) Anna Smolar į sunkią praeities temą eina išbandytu keliu: pasakojimą konstruodamos per vienos šeimos istoriją. Kaip rodo teatro (ir kino pavyzdžių) praktika, ne abstrakčios istorijos, o būtent tos, kurios kalba apie realią arba fikcinę konkretaus žmogaus, šeimos patirtį, žiūrovams sukelia didesnį empatijos jausmą. Spektaklio scenografiją kūrė Ona Juciūtė, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, šviesų dizainą – Julius Kuršys, vaizdo projekcijas – Ieva Kotryna Ski, choreografiją – Erika Vizbaraitė.

Tėvas demonstruoja bene didžiausią transformaciją – nuo norinčio nutildyti, nuslopinti iš praeities kylančias fosilijas iki palaipsnio atsivėrimo.

E. Švedkauskaitės spektaklio atskaitos tašku skaudžiai tremties temai tampa reali asmenybė Dalia Grinkevičiūtė – jos biografija, 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 surastas ir iškastas stiklainis, kuriame buvo paslėpti D. Grinkevičiūtės tremties prisiminimai. Tačiau nevertėtų ieškoti nuoseklaus ar tiesmuko istorijos vizualizavimo teatrinėmis priemonėmis – spektaklio naratyvinė medžiaga sukonstruota iš kelių dalių: minėti atsiminimų tekstai, fikcinė šeimos narių istorija, kurioje skleidžiasi skirtingų kartų santykis su praeitimi, ir jas jungianti muziejininkės, tyrinėjusios, šifravusios netikėtai rastus rankraščius, perspektyva.

D. Matvejevo nuotr.

Pavadinimas „Fossilia“ nurodo į istorinius artefaktus: „Suakmenėjusios, apanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios iškastinių gyvūnų ir iškastinių augalų makro- ir mikroliekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai“ (https://www.vle.lt/straipsnis/fosilijos/). O. Juciūtė spektaklio veiksmo (tiksliau, sustojimo ir atsigręžimo praeitin) vietą aprūpina stambiais, išdidintais kaulais, kurie – tarsi muziejaus eksponatai, bet tinkami ir kaip suoliukai personažams prisėsti, nes praeitis įgis reikšmę, bus aptverta (kaip įprasta muziejuje) tik tada, kai bus įprasminta – išanalizuota, uždokumentuota.

Spektaklyje veikia penki personažai, iš kurių keturi susieti šeiminiais ryšiais: mama (akt. Vitalija Mockevičiūtė), tėtis (akt. Darius Gumauskas), sūnus (akt. Povilas Jatkevičius), dukra (akt. Ugnė Šiaučiūnaitė) ir tarsi per tam tikrą distanciją į šeimos istoriją pretenduojanti žvelgti muziejininkė (akt. Rasa Samuolytė).

Sudėtinga kelionė į šeimos praeitį prasideda nuo dviejų veiksnių – užsienyje studijuojantis P. Jatkevičiaus kuriamas sūnaus personažas gauna užduotį ir grįžta namo kurti dokumentinio filmo apie šeimą. Lygiagrečiai paaiškėja, kad senajame šeimos namo kieme rastas stiklainis su tetos (senelio sesers) pasakojimu apie Sibiro žiaurumus.

D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytės muziejininkė entuziastingai bando šeimą įtraukti į praeities rekonstrukcijos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta: ją pasitinka vangus noras susipažinti su istoriškai vertinga medžiaga, bet pateiktą tetos prisiminimų kopiją šeimos nariai visgi perskaito. Jaunesnioji karta noriai siekia užpildyti turimų žinių spragas, pažinti tėvo giminės istoriją, o jis, įkūnijamas D. Gumausko, nelinkęs versti ypač skaudžių istorijos puslapių.

Visai kitomis sąlygomis užaugęs jaunimas – sūnaus ir U. Šiaučiūnaitės kuriamos dukros personažai – apsilankę vaikystės name bando reflektuoti trūkinėjantį praeities naratyvą – prisiminti senelį, susieti perskaitytus tetos prisiminimus su jo gyvenimu. Tiesa, iš atminties iškylantys vaikystės žaidimai – brolio ir sesers pasistumdymai – scenoje pasižymi dirbtinumu. Nors būta ir aktorine prasme stipresnių vietų, pavyzdžiui, P. Jatkevčiaus klausimai, retorinis kreipimasis į tėvą, skatinant prisiminti jo gimimo dieną, tos dienos veiksmus ir aplinkybes, visgi tėvų ir muziejininkės personažai sukurti stipresni.

D. Gumausko įkūnijamas tėvas demonstruoja bene didžiausią transformaciją – nuo norinčio nutildyti, nuslopinti iš praeities kylančias fosilijas, argumentuojant nenoru susilaukti perteklinio dėmesio (nes „tai sena istorija, o jos dalyviai mirę“), iki palaipsnio atsivėrimo užpildant pasakojimą trūkstamomis detalėmis (kurios ir gąsdina, ir demonstruoja norą savo šeimą apsaugoti nuo savo paties, praeities skaudulių), iki jautraus, nors per distanciją, kreipimosi į sūnų.

V. Mockevičiūtės kuriama mamos veikėja balansuoja tarp noro prabilti ir padėti sūnui kurti filmą. Tačiau ir vyro šeimos biografijos žinios ne itin išsamios, ir atverti asmeninę perspektyvą ne taip lengva. Kaip rodo viena iš mizanscenų, geriau jau kalbėti apie šiuolaikinį gyvenimą – dukrą, aktyviai besirūpinančią ledynais ir ekologinėmis problemomis.

D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytė išties įtaigiai tvarkosi su istorijos tyrėjos-muziejininkės pareigomis, produktyviai stengiasi išklausti kuo daugiau informacijos apie surastą rankraštį, o kartu inspiruoti taip reikalingus pokalbius tarp šeimos narių. Jos balsu nuskamba ir rankraščio citatos, komentarai, kurie nepertekliniai, ne vizualizuoti (kas dažna) žiauriomis, brutaliomis scenomis, labiau sąlygiškai, bet paveikiai sutelkiant aktorius į choreografės E. Vizbaraitės judesio kompozicijas.

Spektaklio „Fossilia“ pradžioje ir pabaigoje matome ekrane projektuojamus tarsi filmo titrus. Taip kuriamas įspūdis apie žiūrovo matomą tiek dokumentinio filmo gimimo procesą, tiek jo rezultatą. Į personažą-pašnekovą nukreipta kino kamera, transliuojamas vaizdas ekrane, stambus planas sustiprina kalbančiojo emocijas, jų kaitą, tuo pat metu dar kartą primena apie poreikį dokumentuoti, fiksuoti istorijos liudijimus.

Vaizdas ekrane, stambus planas sustiprina kalbančiojo emocijas, jų kaitą, tuo pat metu dar kartą primena apie poreikį dokumentuoti, fiksuoti istorijos liudijimus.

Istorijos analizei ir dokumentacijai pasitelkiami kinematografiniai sprendimai primena ir kelis pastarųjų metų filmus. Pavyzdžiui, prancūzų režisieriaus Cédrico Kahno filmą „Su gimtadieniu“ („Fête de famille“, 2019 m.), kuriame taip pat per sūnaus kameros objektyvą fokusuojamasi į šeimos praeitį. Tema, žinoma, kita, tai šeimos šventė – mamos jubiliejus, bet pozityvias nuotaikas keičia neišanalizuotos, nutylėtos šeimos problemos. Lietuvių kino režisierė Dovilė Šarutytė debiutiniame pilnametražiame „Ilgo metro filme apie gyvenimą“ (2022 m.) gręžiasi jau ne į kitų biografijas ar istorinius kontekstus, bet į savo – realios šeimos, konkrečiai tėčio biografiją, trūkinėjantį ryšį su juo, naudojasi užfiksuotais dokumentiniais šeimos kadrais.

„Fossilia“ kūrėja E. Švedkauskaitė teigia: „Tai labiau bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį.“ Stebėdama rezultatą scenoje, manau, kad šis tikslas išsiplečia, neretai į pirmą planą iškyla skirtingų kartų – tėvų ir vaikų – santykis su praeitimi, (ne)verbalinė diskusija apie poreikį: prisiminti, analizuoti, dalytis skaudžia ir sudėtinga istorija už šeimos namų ribų. Deja, bandant apibendrinti spektaklį, norisi pasakyti: nuoseklaus dialogo galimybės atrodo dar ganėtinai komplikuotos...