Menas, kviečiantis kūno ir sielos dialogui

Gydantis žodis ir spalvos

Kažin ar sutiksime žmogų, kuris nebuvęs poliklinikoje, nelaukęs prie gydytojo durų, tad beveik kiekvienas puikiai žinome geliantį laukimą (ypač jei užklupo rimtesnės sveikatos bėdos), kol atsidarys gydytojo kabineto durys ir jis pakvies.

Todėl parodos poliklinikų erdvėse – tikras šviesos spindulys: jos ne tik nukreipia dėmesį nuo nerimą keliančių minčių, bet ir jas praskaidrina, sutelkia į estetines, ne kūno, pajautas ir, kas žino, galbūt net gydo. Tarkime, ilgiau įsižiūrėjus į šioje parodoje kabančią I. Adomaitienės abstrakciją „Be pavadinimo“, kurioje nėra lengvai atpažįstamo figūratyvo, o tik spalvinė žaismė, galima pamatyti ją savaip, gal net rasti nujaučiamą atsakymą į nerimą keliantį klausimą, o gal abstrakcija tiesiog leis akims pasivaikščioti ir nurimti.

I. Adomaitienės tapybos darbų paroda „Dialogas“ itin prasminga tokioje vietoje, kur vyksta reikšmingas pokalbis tarp paciento ir gydytojo, kur pacientas to dialogo ypač trokšta, kad jam būtų ramiau, kad neapleistų viltis. Taigi ši paroda ir apie tai, kad gydo ne tik vaistai, bet ir žodis, taip pat – menas.

Angelas žiūri į veidrodį. Dialogas su siela. 80x50 cm

Pokalbis su menu

Savo paroda „Dialogas“ kaunietė dailininkė I. Adomaitienė nesustoja vien ties gydytojo ir paciento pokalbiu, o temą aprėpia plačiai: tai moters ir vyro dialogas, žmogaus ir angelo, tylus pokalbis su žiema ir t. t. Paveikslai pripildyti spalvų, simbolių, pakilūs ir jausmingi – taip dailininkė užmezga savitą nuoširdų pokalbį su žiūrovu. Beje, minėtoji abstrakcija – tik viena parodoje, kiti parodos darbai turi aiškius, atpažįstamus, sudvasintus figūratyvus, tad kiekvienas žiūrovas gali rasti sau mielą, artimą formą dialogui užmegzti.

Pirmiausia dailininkė kviečia apmąstymams apie sielą: pavyzdžiui, paveiksle „Angelas žiūri į veidrodį“ nutapyti trys skirtingo stiliaus moteriški pavidalai.

Taigi „Dialogas“ turi bendrą kompoziciją, o kiekvienas darbas – savo vietą. Menininkė sąmoningai laikosi trejybės ašies: trys tapybos darbai skirti dialogui su siela, trys – su gamta ir trys – su kūnu. Pirmiausia dailininkė kviečia apmąstymams apie sielą: pavyzdžiui, paveiksle „Angelas žiūri į veidrodį“ nutapyti trys skirtingo stiliaus moteriški pavidalai: šaltas metalinis veidrodis, gyva moteris ir angelas, iškišęs galvą iš žydra juosta atskirto anapusinio pasaulio. Jis veidrodyje neatsispindi...

Tapybos darbu „Mana“ plėtojama biblinė tema apie visus pasotinančią Dangaus maną. Šiuo paveikslu dailininkė tarsi klausia: ar pasotins mus šio pasaulio gėrybės? Apskritai, kas mus pasotina?

Be pavadinimo. Dialogas su Chaosu. 90x70 cm

Išgirsti save ir kitą

Besižvalgant po parodą gali kilti klausimas: o kaip gamta, peizažai siejasi su dialogu? „Šiuolaikinis žmogus daug laiko praleidžia virtualioje erdvėje, yra gana pragmatiškas ir, deja, dažnai pametęs gyvą dialogą su gamta. Tačiau būdami gamtoje mes labiau įsiklausome į save, – teigia parodos autorė I. Adomaitienė. – Su savo mažais vaikais mėgdavau gamtoje žaisti žaidimą – išgirsk tris garsus, užuosk tris kvapus, rask tris skirtingų spalvų gėles.“

Parodoje galima rasti ir centrinį parodos tapybos darbą „Dialogas“, kuriame dėmesys sutelktas į dialogą tarp moters ir vyro. Šią temą taip pat plėtoja ir „Trys meilės stogai“, „Žvejo laukimas“.

„Tapydama pastarąjį darbą skaičiau archeologės-mitologės Marijos Gimbutienės hipotezes apie 4 tūkst. metų taikiai gyvenusią Senosios Europos sėslią matristinę visuomenę (nuo 7 iki 3,5 tūkst. metų prieš Kristų), kurioje nebuvo nei ginklų, nei žirgų, – dalijasi mintimis I. Adomaitienė. – Daug sužinojau apie deives, pagarbą gamtai ir asmeninę žmogaus erdvę, apimančią ne tik trobą, bet ir kiemą, šalia esantį sodą, ir šunis, kaip ryšininkus su anapusiniu pasauliu. Visa tai apmąstydama ir tapiau.“

Taigi visai gali būti, kad, pasižvalgę po parodą, poliklinikos pacientai pasijus geriau arba bent jau ramiau, o gydytojai nuoširdžiau leisis į reikšmingą dialogą, padėsiantį pasveikti ir kūnui, ir sielai.