Laiškai iš emocijų kosmoso

Kaunietė dailininkė Violeta Juodzevičienė savo parodas rengia gana retai. Šiuo metu jos tapybos darbus galima pamatyti Birštono kurhauze.

Spalva kaip simbolis

V.Juodzevičienė jau gerą dvidešimtmetį dirba Antano Martinaičio dailės mokykloje, tapybą ir tapybinę kompoziciją dėsto suaugusiesiems ir vaikams, joje visą kovo mėnesį buvo eksponuojamos tapytojos abstrakcijos, tačiau šiuo metu dailininkės kūrybos skerspjūvis geriausiai atsispindi Birštono kurhauze veikiančioje parodoje "Nuotaikos".

1971 m. menininkė baigė dailės studijas Vilniaus dailės institute, kurią dabar vadiname Dailės akademija. Ta proga verta prisiminti, kad anuomet studijuoti tapybą – įstoti ir ją baigti buvo nepaprastai sunku, o šiandien situacija visiškai kitokia: įstoti lengva, nes trokštančiųjų tapyti – taip, anuomet stojantieji į tapybą to tiesiog troško – ne tiek jau daug. Prieš aukštuosius mokslus Vilniuje V.Juodzevičienė (tuomet V.Rudinskaitė) baigė Kauno J.Naujalio meno mokyklą (dabar – Kauno dailės gimnazija).

Taigi V.Juodzevičienė pirmiausia yra, be jokios abejonės, profesionali dailininkė. Poetas Marcelijus Martinaitis yra pasakęs ypač prasmingą frazę: "Už žodį atsakysi kaip už daiktą", ši mintis savaime atėjo aptariant V.Juodzevičienės kūrybą: dailininkė gali (ir geba) už spalvą atsakyti kaip už daiktą.

Spalva menininkės kūryboje yra pirminė ir svarbiausia išraiškos priemonė. Suabstraktinta, kompoziciškai suvesta, ji plastiškai atskleidžiama iki tapimo simboliu. Spalvinė(s) dėmė(s) jos paveiksluose yra tas kosmosas, kuris atkartoja patirtas būsenas, nuotaikas, joms suteikiant naujų, netikėtų niuansų, net kitokių spalvų – taip, jos paveiksluose išties, regis, pačios spalvos sukuria naujas spalvų reikšmes, visai kaip tam tikra būsena gali persikeisti į kažką kitą, reikėtų rašyti – Kitą, nes kalbame apie metafizines patirtis.

Taip ir V.Juodzevičienės paveiksluose – ekspresyvios, gana dažnai – aštrios, karštos emocijos, nuotaikos suformuoja regimus pavidalus, formas, tačiau neretai jos virsta ir stojišku, net budistišku gyvenimo apmąstymu, gal todėl, kad tapymo procesas dailininkei yra tai, kas ją uždega ir drauge ramina: kaip ir kūrybinės satisfakcijos esmė, kurioje euforija, palaima ir harmonija bei patiriama ramybė eina tarsi kartu.

Ekspresyvi tapyba

Žvelgiant į V.Juodzevičienės paveikslus akivaizdu, kad tai ypač ekspresyvios asmenybės tapybos darbai, kai temperamentas liejasi per kraštus ir neleidžia panirti į melancholiją ar skausmą, jis taškosi ant drobės akrilinių dažų kibirėliais, todėl net gana dažna juoda spalva tapytojos kūryboje neturi nevilties dėmens, tai labiau sveikas pyktis, judesys, vidinė jėga.

Jei pagal dailininkės darbus reikėtų apibūdinti ją pačią, o eksponuojama kūryba niekada neleidžia pasislėpti (pats slapstymasis demaskuoja menininką labiausiai), tai V.Juodzevičienė, akivaizdu, niekada neregztų jokių intrigų ar slaptų ėjimų, jei kas ne taip – ateitų ir, paprastai kalbant, duotų į dantis. Ir jos tapyba tokia – atvira, tiesi, ekspresyvi ir be jokių fokusų.

Ji neužsižaidžia jausmingumu, nieko nepasakoja, neprikiša literatūros ir nesiekia būti gudresnė, nei yra. Jos paveiksluose įsikūnijęs judesys netampa lavonu, jis nėra preparuotas, kuriuo būtų gėrimasi kaip rezultatu. Ne, judesys nepraranda savosios trajektorijos, lieka gyvas ir aiškus (neužniurkytas ir nesumąstytas). Reikia pripažinti, kad malonu, kai prieš akis matai tikrą tapybą, jos kultūrą ir meistriškai suvaldytas proporcijas.

Judesio galia

Spalva ir judesys V.Juodzevičienės paveiksluose sukuria tapybos dominantę, kuri kompoziciškai, plastiškai suvaldyta pagamina energiją – tai, ko žiūrovui ir reikia: ne blogio ar gėrio, ašarų ar džiaugsmo (t. y. ne kažokio vertinimo, nes tai turime atlikti kiekvienas savo galva), o energijos, ir būtent jos tikrai yra dailininkės kūryboje.

Ypač malonu, kad toji energija – ne kokia psichopatiškai sadomazochistinė, o sveika, kokią dažnai spinduliuoja paprastas kaimo žmogus: be egzaltacijos ir sentimentų palydintis saulę ir auštant nubundantis ryto darbams – ne dūsavimams ar savęs pagailėjimui.

Tikriausiai būtent dėl to V.Juodzevičienės tapybą, kad ir kokios aštrios joje spalvos kautųsi, galima vadinti harmoninga – ne ramia, ne pasyvia, bet kažkaip sveikai nuovokia. Tai nėra išsisakymas ar išsirėkimas, ne skundai ar nepasitenkinimas, o tapymo malonumo atradimas, kaskart iš naujo, ir to neįmanoma nepajusti, tai greičiausiai ramina ir patį žiūrovą, nes jis savotiškai gauna pažadą, kad tą vidinį deginantį nerimą (ilgesį) galima užpildyti atrandant, pavyzdžiui, tapymo malonumą.

Ilgėliau žiūrint į dailininkės abstrakcijas, jose natūraliai ima rastis individualiai atpažįstamo figūratyvo formos – nori nenori vaizduotė imasi darbo, tačiau turbūt geriausiai vaizduotę kiek pristabdyti ir pasiduoti vien spalvų žaismei (jų šėlui), pamėginti pasaulį (save) pajusti per spalvą, per jos grynumą ir sąlyčius, susiliejimus ir nutekėjimus, sodrumą, tirštumą ir tą akimirką, kai ji pirmą (ir paskutinį) kartą paliečia (įbrėžia, įdreskia) drobę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kolega

Kolega portretas
LABAI GERI DARBAI laukiam parodos Kaune
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių