„La Fiesta Valentino“ – su Kauno bigbendu ir laimingiausiu pasaulyje vibrafonininku

Unikalūs, autoriniai praeitų metai projektai („Džiazolendas“, „Džiazo mišios“) bei pasaulinio lygio džiazo muzikantų programos (su Gunhild Carling, Nadine Axisa, Sofia Rubina-Hunter) tęsiasi, atidengdami vis naujas spalvas, programas ir geriausius solistus. Valentino dienos proga Kauno bigbendas, kartu su rengėjais – koncertine įstaiga „Kauno santaka“ savo gerbėjams dovanos du įsimintinus vakarus su vienu ryškiausių šių dienų Lotynų Amerikos džiazo virtuozų, meksikiečiu vibrafonininku bei kompozitoriumi Victoru Mendoza. Koncertai vyks vasario 14-15 dienomis Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Vaidilos teatre, Vilniuje.

Tai jau antra Kauno bigbendo ir V. Mendozos drauge parengta nuotaikinga programa, kuri remiasi įvairių regionų Lotynų Amerikos ugningais ritmais bei melodijomis. Siekiant atskleisti neišsemiamą ir be galo turtingą Lotynų Amerikos muziką šis atlikėjų aljansas daug dėmesio skiria improvizacijoms, spontaniškiems muzikiniams dialogams ir koncertų metu žada netikėtų bei gyvybingų proveržių. Minėtina, kad visus kūrinius dažniausiai aranžuoja pats maestro V. Mendoza, puikiai išmanantis ir technines ir stilistines lotynų Amerikos vingrybes. Jis yra lyginamas su legendiniu Lioneliu Hamptonu ir kartu pabrėžiama, kad šio muzikanto grojimo stilius yra kitoks, tačiau visada – kvapą gniaužiantis ir įspūdingas (Von Oliver Klöck, Internationale Wiehler Jazztage, Alemania).

Vibrafonininkas, kompozitorius ir edukatorius V. Mendoza yra vienas iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių artistų Lotynų Amerikos džiazo ir perkusijos pasaulyje. V. Mendoza migruoja su savo grupėmis ir kaip kviestinis artistas po visą pasaulį. Iš pastarųjų jo pasirodymų paminėtini koncertai su Paquito D’Rivera‘os „World Festival Orchestra“ ir „Milan Svoboda Orchestra“ Prahoje, Londono „Queen Elizabeth Hall“ bei Tel Avive. Vibrafonininkas neseniai grojo solo su Carloso Chávezo simfoniniu orkestru Meksike, su Granados simfoniniu Ispanijoje ir Isidro Collo Ballesteros vadovaujama „Banda del Puerto“ Valensijoje, koncertai Londono karalienės Elizabeth, Tel Avivo salėse.

Solisto įrašai ir koncertai su tokiais korifėjais kaip Paquito D’Rivera, Claudio Roditi, Giovanni Hidalgo pelnė jam kritikų ir džiazo aistruolių pripažinimą pasaulyje. Victoro albumą „This is Why“ žurnalas „Latin Beat“ nominavo „Metų geriausio Lotynų Amerikos džiazo artisto“ kategorijoje, o albumą „Black Bean Blues“ žurnalas „Modern Drummer“ įvertino nominacija „Metų geriausias Lotynų Amerikos džiazo albumas“. „Jazziz Magazine“ įvardino Victorą Mendozą kaip „Lotynų džiazo vibrafono lyderiu“ bei vienu išradingiausių šių dienų kompozitorių. Savo grojimo metu jis žaismingai „kryžmina“ mambo, cha cha, bolero ir kt. šokių stilius su nepaprastai sudėtingais ir kartu – užvedančiais rumba clave, son clave, cascara, tumbao ritmais, spalvinga perkusijos palyda.

V. Mendoza yra Berklio („Berklee College of Music“) Bostone (JAV) muzikos koledžo profesorius, dalyvauja konferencijose, visame pasaulyje rengia meistriškumo kursus muzikos ir aukštosiose muzikos mokyklose. Šį koledžą, vadinamą džiazo žvaigždžių kalve, 2011 m. baigė ir pirmasis lietuvis - saksofonininkas bei kompozitorius Liutauras Janušaitis. Savo mokytoją Liutauras apibūdina kaip plataus akiračio asmenybę, nuostabų ir kartu – žaismingą bei iki smulkmenų profesionaliai žiūrintį į scenos meną. Dėl šių savybių V. Mendoza yra plačiai vertinamas ne tik kaip muzikantas – praktikas, bet ir kaip paskaitininkas, džiazo pedagogikos ekspertas, nes nuolat veda seminarus „Yamaha“ bei „Vic Firth“ mokymo įstaigose, dalijasi patirtimi su studentais meistriškumo kursuose visame pasaulyje.

Gaivios ir aktualios V. Mendozos mintys daugeliui yra tapusios nuorodomis kelyje į didžiąją sceną: „Yra klaidinga nuomonė, kad lankydami vieną Lotynų Amerikos džiazo kursą manote, kad jau žinote viską. Tai būtų panašu į pasakymą, kad mokotės vieną Bacho preliudą, todėl suprantate visą baroko muziką... Aš tvirtai tikiu tradicija, bet tuo pačiu metu reikia pažymėti, kad tradicija nuolat vystosi. Jūs gi ne aklai sekate Charlio Parkerio bebopu, bet jį įjungiate į savo grojimą. Ir to dėka tampate unikaliu“ (V. Mendoza).

Prieš būsimus koncertus atlikėją kalbina „Kauno diena“.

– Kai praeitais metais turėjome galimybę Jus pamatyti, pirmas įspūdis buvo, kad esate labai linksmas žmogus. Ir tą įspūdį dar labiau sustiprino Jūsų grojimas, kurį teko girdėti Birštono džiazo festivalyje.

– Kuomet buvau mažas berniukas, Meksikoje (7-9 metų amžiaus) aš labai mėgdavau žaisti stiklo karoliukais. Kartais aš pralaimėdavau, kartais laimėdavau, tačiau supratau, kad džiaugdavausi nepriklausomai nuo to, ar laimiu – džiaugsmą kėlė pats žaidimas. Toks pat požiūris susiformavo ir muzikoje. Ir dabar – kuomet aš kuriu, repetuoju, mokau ar esu ant scenos, tuomet aš esu laimingiausias. Ar groju aukšto lygio koncertuose, ar tik nedideliam būriui žmonių, vedu meistriškumo pamokas – visada man svarbiausia kad groju ir turiu galimybę dalintis muzika su kitais muzikantais ar studentais bei suteikti džiaugmo žiūrovams. Tai tiek būtų apie mano, kaip linksmo žmogaus įspūdį...

– O kai nemuzikuojate?

– Tiesiog mėgaujuosi mažais dalykais, tokiais kaip lietuviška sriuba! Arba maloniu pokalbiu, alaus bokalu ir “šposijant” su muzikantais. Apskritai esu labai dėkingas už savo gyvenimą, kurį gyvenu. Esu dėkingas savo draugams, kurie dalinasi savo gyvenimais su manimi ir manau, kad dėkingumas yra tai, kas paverčia žmogų menininku. Dėl to aš manau ilgainiui ir tapau menininku...

– Ką perimate iš tokių metrų, kas įkvepia sekti tokių kaip jis (ar ir kitų) pėdomis ir kartu kiekvieną kartą kurti savo stilių?

– Man retai padaro didelį įspūdį kiti muzikantai, paprasčiausiai todėl, kad labai daug nuostabių muzikantų esu jau matęs. Visgi kai kurie palieka neišdildomą įspūdį. Su niekuo negalima palyginti puikaus Meistro, kuris gali pasakyti daug keliomis natomis, muzikanto, kuris supranta, kad tyla tarp natų yra labai svarbi sekančiai frazei. Man labai patinka klausytis Bacho muzikos. Jis ir yra tas didysis Meistras. Ir kuomet aš išgirdau Simone Dinnerstein atliekamą ariją iš Goldbergo variacijų, aš veik apsiašarojau – koks grožis! Arba Yuja Wang muzikinės interpretacijos, ar mano mielų draugų, tokių kaip perkusininkai Giovanni Hidalgo ir Eguie Castrillo... Tokius metrus girdėti ir pajusti jų grojimą yra džiaugsmas!

– Esate ne kartą palygintas su legendiniu vibrafonininku Lioneliu Hamtonu...

– Esu įtakotas keleto marimba ir vibrafonu grojančių muzikantų. Tai būtų meksikietis, grojantis marimba Zeferino Nandyapa, vibrafonininkas Milt Jackson. Manyčiau kad šie du muzikantai tikriausiai man padarė didžiausią įtaką. Taip pat – Gary Burton, su kuriuo kartu studijavome ir jis labai draugiškai dalinosi savo žiniomis. Lionelio Hamptono niekuomet nesu sutikęs, bet labai daug jo klausiau pradėjęs groti, o Cal Tjaderį labai mėgstu dėl jo „lotyniško vibrafono garso“. Antai žymus vibrafonininkas David Friedman kartą man pasakė, jog esu naujasis Cal T! Kitas muzikas – Dave Samuels pasidalino su manimi gaiviomis idėjomis ir padrąsino kurti muziką. O su vibrafonininku Mike Mainieri susitikome prieš daugelį metų. Jis yra fantastiškas ir visapusiškas muzikantas – kartą paprašiau jo išmokyti mane melodizuoti akordus (angl. voicing chords) ir nuostabu (!) jis sutiko, su sąlyga, kad išmokysiu groti jį Lotynų džiazo taip, kaip groju aš! Štai visi, kuriuos išvardinau ir yra mano mentoriai, įtakotojai bei mokytojai.

– Kaip pats apibūdintumėte savo stilių, grojimo manierą?

– Daugiausiai prie mano muzikos stiliaus formavimosi prisidėjo mano tėtis, Antonio Mendoza, gitaristas, grojęs klasiką, Pietų Amerikos muziką ir džiazą (jį galima pamatyti filme „Nerūpestingas keliautojas“, angl. Easy Rider su Peter Fonda!). Tėtis buvo daugelio muzikos stilių fanas ir jį visuomet supo daug džiazo muzikantų. Aš jo dėka net sutikau džiazo gitaristą Johnny Smith, taip pat mano būgnų mokytoją Sonny Payne, kuris dirbo su Count Basie ir Duke Ellingtonu. Dėl jo eklektiško skonio muzikai, išmokau klausytis visko, pradedant nuo Bacho, Beethoveno, iki Albenizo, mariači muzikos (žanras, populiarus meksikoje), Stan Kenton, afrikietiškos, braziliškos muzikos ir t.t. Daug metų aš studijavau ir analizavau daugelį didžiųjų kompozitorių, ir aš vis dar tą darau – tiek visko daug yra muzikoje. Kuomet negaliu suprasti harmonijos, kurią girdžiu, aš ją išrašau ir analizuoju, tuomet galiu tai atlikti, arba pavogti! Kaip mano geras draugas Paquito De Rivera sako – „dedikuok jiems ir jie nesupyks!”

– Ir kadangi esate profesorius, daug dirbate su studentais – ką labiausiai akcentuojate būsimiems vibrafonininkams, tiesiog – būsimiems džiazo muzikantams?

– Daug jaunų mokinių turi tai, ką aš vadinu „mechanine technika“, ir tai juos riboja, todėl aš didelį dėmesį skiriu praplečiant jų išraiškos potencialą. Darau tai pasitelkdamas muzikos kūrinių smuikui analizavimą, atkreipiant dėmesį pavyzdžiui į tokius dalykus, kaip artikuliacija Bacho Partitose, džiazo transkripcijos, improvizacijos solinėse vietose bei bendra kūrinio koncepcija. Daug mokinių turi išlavintą techniką, tačiau jiems trūksta muzikalumo ir šioje vietoje prasideda mokytojo darbas.

Lietuvos džiazo simboliu vadinamas kolektyvas – Kauno bigbendas kartu su Victoru Mendoza sako ¡Hola! ir kviečia pasijusti laimingais ir mylimais. Apie tai ir skambės gražiausi ir karščiausi kūriniai Kauno ir Vilniaus salėse.

Victor Mendoza (vibrafonas, Meksika)

Kauno bigbendas (oncertmeisteris ir vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis)

Koncertus veda Edvinas Vadoklis

Kauno valstybinė filharmonija: vasario 14 d. 18 val.

Vaidilos teatras (Vilnius): vasario 15 d. 19 val.