L. Morkūnaitės-Vilkelienės paroda: kitokio natiurmorto beieškant

Natiurmortas kitaip

Penktoje personalinėje L.Morkūnaitės-Villkelienės parodoje atsiskleidžia natiurmortas. Sunkus ir aikštingas tapybos žanras, nors iš pirmo žvilgsnio galbūt galintis pasirodyti lengvas. Kad nebūtų nuobodus ar net banalus negyvų daiktų atvaizdas, jį išties reikia perkąsti surandant savąjį sudėlioto ar susidėliojusio vaizdo pateikimą, kad jis imtų kalbėti, veikti žiūrovą.

"Su natiurmortais mano santykis yra keistokas, – prisipažįsta L.Morkūnaitė-Vilkelienė. – Kartą, dar besimokant, jau norėjau mesti tapybą apskritai, nes natiurmortai nebeteikė man jokio žavesio ir įdomumo. Tuomet pradėjau tapyti vien abstrakcijas. Kol vieną dieną šmėstelėjo mintis, kad galima juos pamatyti ir kitaip. Išsikėliau sau tikslą – matyti natiurmortus vien kitaip, juos transformuoti. Neprisirišau prie menininkams būdingo vientiso stiliaus, nes norėjau, kad kiekvienas natiurmortas būtų išreikštas jam labiausiai tinkama maniera. Mėgavausi formomis ir spalvomis. Taip ir gimė visa serija įvairiausių istorijų, padėtų ant stalo."

Intensyvūs ir ryškūs

L.Morkūnaitė-Vilkelienė yra įgijusi dizaino ir technologijų specialybę, ji baigė ir A.Martinaičio dailės mokyklą, tapybos individualiai mokėsi pas dailininkus Antaną Obcarską, Audronę Petrašiūnaitę, šiais metais dalyvavo dirbtuvėse su Bosuk Lee (tapytoja, menininke ir "21st Century International Creative Artists Association" prezidente).

Tuoj po studijų Kauno technologijos universitete L.Morkūnaitė-Vilkelienė susirgo tapyba, kuri iš jos jėgų ne tik neatima, o atvirkščiai – prideda ir augina asmenybę, besiskleidžiančią per spalvą, formą, kompozicinius sprendimus, tapybinę plastiką.

"Parko galerijoje" eksponuojami dailininkės natiurmortai išties saviti, intensyvūs ir ryškūs tiek spalvomis, tiek ekspresija, kai kurie jų tarsi mėgina susilieti su abstrakcija, siūlo atrasti naujus vaizdo įminimo kodus bei reikšmes.

Tai nėra idiliški, ramūs ar apetitą keliantys vaizdeliai, greičiau atvirkščiai – per daiktus (lėlę, kirvį, kaukę, arbatinį ar puoduką) perduodamos dramatiškos, neretai liūdnos, net niūrios nuotaikos. Jos nė kiek negąsdina, nes yra gyvos, nuoširdžios, atviro nervo, todėl ne tik emociškai neklampina, bet kaip tik leidžia nuo jų atsispirti.

Kita vertus, tik išgyvenant ne drungną, ne komforto zonoje esantį jausmą (tiksliau, jausmelį), turbūt ir galima nutapyti kažką (pavyzdžiui, natiurmortą), kas privers prie paveikslo stabtelėti.

Gaivus gūsis

Jaunos tapytojos parodoje atsiskleidžia visa skalė ieškojimų, būdingų jaunam kūrėjui, kuris stengiasi pirmiausia neišduoti pats savęs: drąsiai keičia stilių, eksperimentuoja su spalvomis, lengvai laužo formas ir atmeta nusistovėjusias tradicijas. Tokios parodos pulsuoja gaivumu ir gyvu polėkiu, nes paveikslai – be nuovargio žymės, nutapyti su džiugesiu, net kaifu, tuo pat metu neatsisakant profesionalumo, esminių tapybos pagrindų.

Šiuo metu, kaip prisipažino L.Morkūnaitė-Vilkelienė, ji jau retokai sugrįžta prie natiurmorto. Menininkę įtraukė figūratyvas, portreto žanras, o juos jau mačiusieji tikina, kad darbai yra ypač stiprūs ir įdomūs. Ką gi, lauksime dailininkės portretų parodos, juolab kad portretas jau savaime yra itin iškalbingas, nes neįdomaus žmogaus veido nėra, o jeigu per jį prabyla talentingas menininkas, tuomet tai – beveik garantuota šventė žiūrovui.

Kas: L.Morkūnaitės-Vilkelienės tapybos darbų paroda "Natiurmortas".

Kur: "Parko galerijoje".

Kada: veikia iki lapkričio 25 d.