Kuris fortepijonas geriausias pasaulyje? Prie kokiu firmos ženklu pažymėto, šimtatūkstantines sumas kainuojančio instrumento mieliausiai sėdasi garsiausi pasaulio pianistai? Kokius reikalavimus instrumentui jie kelia?

Sieks didžiausių aukštumų

Objektas, paskatinęs ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, – į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją atkeliavęs naujas aukščiausios klasės koncertinis fortepijonas. Jam suskambus, miesto muzikų bendruomenėje garsiau prabilta apie išskirtinį brangiausių instrumentų skambesį.

"Absurdas būtų teigti, kad pianistui tas pats, kokiu fortepijonu groti. Skirtumai akivaizdūs", – sakė pianistas, muzikos pedagogas Motiejus Bazaras.

"Pagaliau atėjo į konservatoriją išsvajota diena – turime elitinį fortepijoną, dabar ne gėda kviestis aukščiausio lygio pianistus. Šis instrumentas mūsų moksleiviams padės muzikoje siekti tokio tikslumo ir tokių aukštumų, kurios sporte fiksuojamos sekundės dalimis", – pristatant publikai naująjį "Grotrian-Steinweg" fortepijoną, kainavusį 90 tūkst. eurų, užsiminė J.Gruodžio konservatorijos fortepijonų technikas Aloyzas Razmantas. Pašnekovas instrumento skambesį apibūdino taip: neagresyvus, nerėkiantis, nešaukiantis; santūraus, brandaus, mielo garso spektro.

Vis dėlto keletas "Santakos" kalbintų muzikų nesiėmė vertinti naujojo "Grotrian-Steinweg" fortepijono skambesio motyvuodami tuo, kad Lietuvoje dar neturime galimybės palyginti kelių naujų aukščiausios klasės šio prekės ženklo instrumentų.

Programa, honoraras, instrumentas

Koncertinių organizacijų atstovai pastebi: pasaulinės fortepijoninės muzikos žvaigždės mieliausiai sėda prie kitų firmų ženkliukais pažymėtų instrumentų. Kartais jų pasirinkimą nulemia grojama muzika. "Pianistai dažnai renkasi "Steinway" Ferenco Liszto, Ludwigo van Beethoveno ir kitiems vokiškos mokyklos kūriniams atlikti, "Bösendorfer" – Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų austrų kūriniams, nes jo skambesys minkštesnis, labiau pritaikytas austriškai muzikai. Šių firmų instrumentus turi visos garsiausios pasaulio koncertų salės. Bet "Steinway" vis tiek lieka populiaresnis, jo niekas neįveikė ir, ko gero, neįveiks", – pastebėjo Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta. Pasak jo, tik turėdamas aukščiausios klasės instrumentus gali kviestis pasaulinio lygio atlikėjus.

"Programa, honoraras, instrumentas – trys svarbiausi su kviečiamais atlikėjais aptariami dalykai. Ir jei neturi aukščiausios klasės fortepijono, geriausio pianisto gali neprisikviesti net sutaręs dėl programos ir honoraro. Fortepijono žvaigždės nesėda prie naujų "Estonia" fortepijonų, nors šie instrumentai ir neblogi", – organizacinio darbo užkulisius atskleidė J.Krėpšta.

"Kokių firmų koncertinius fortepijonus turite?" – įprastas klausimas iš garsiausių atlikėjų atstovų.

Yra fortepijono žvaigždžių, kurios vežiojasi savo mėgstamiausius instrumentus. Bet tai  išskirtiniai atvejai, dažniau pasitaiko, kai žinomi atlikėjai vežiojasi savo derintojus.

Kas lemia skambesį?

Naujas koncertinis "Steinway" kainuoja apie 160 tūkst. eurų. Panašiai – ir naujas "Bösendorfer". Tiek kainuoja preciziškai pagaminti žymiausių pasaulio gamintojų brangiausi fortepijonų modeliai.

Kodėl skambesio etalonu tapę instrumentai kainuoja tiek daug? M.Bazaras, su broliais Mykolu ir Benediktu ne tik grojantis, bet ir derinantis, restauruojantis fortepijonus, pastebi, kad didelė kainos dalis sumokama vien už medžiagas, ilgai trunkantį gamybos procesą ir gamintojų meistriškumą.

"Nemažai kainuoja vien rankų darbas. Yra dalykų, kurių automatizuotos staklės niekada nepakeis. Tai susiję su atskirų dalių gamyba, skirtingų komponentų suderinimu tarpusavyje, kokybės tikrinimu ir galutiniu sureguliavimu. Be to, kai kurios technologijos, lemiančios geras skambesio savybes, yra labai brangios", – pastebėjo fortepijonų meistras.

Tarkim, natūralus medžio džiovinimas. Medis fortepijonams gaminti džiovinamas 20, 30 metų. Garsi japonų fortepijonų gamintojų firma "Shigeru Kawai" tik dabar pradėjo gaminti fortepijonus iš prieš 30–40 metų pradėto džiovinti medžio. Taigi, vien medžio paruošimo sąnaudos – didžiulės. "Pigesniems instrumentams naudojamos technologijos, medį išdžiovinančios per kelias paras. Bet instrumentams, pretenduojantiems į aukščiausią klasę, naudojama natūraliu būdu džiovinta mediena – nuo jos priklauso tonas, skambesio stabilumas", – tik vieną aspektų aiškino M.Bazaras.

Vienas aukščiausios klasės fortepijonas, pavyzdžiui, "Steinway & Sons" D modelis, gaminamas vienus metus. Kai kurių jo komponentų ruošimas, gamyba trunka dar ilgiau.

Prekės ženklų fanatikai

Ne paslaptis, kad prekės ženklo garsinimas įeina į fortepijonų kainą. "Steinway" firma dar XIX a. pabaigoje ėmė rūpintis, kad garsūs pianistai atstovautų, garsintų šį prekės ženklą. Rezultatas akivaizdus: daug artistų viešai skelbia neįsivaizduojantys savęs be šios firmos instrumentų.

"Kai kuriuos artistus galima vadinti tikrais vieno prekės ženklo instrumentų fanatikais. Bet man nelabai priimtina, kai artistas atstovauja tik vienai firmai. Nemanau, kad sveika mitologizuoti vieną – artistas turėtų bandyti, ieškoti, palyginti. Be to, būtų gaila, jei gamintojų įvairovė sunyktų", – užsiminė M.Bazaras.

Tačiau pašnekovas pabrėžė, kad pinigai mokami ne už prekės ženklą: "Ne "Steinway" ženkliukas ant fortepijono, bet "Steinway" skambesys yra etaloninis. Visi kiti stengiasi lygiuotis į "Steinway" ar pranokti jo skambesį. Gebėjimas sukonstruoti akustinį instrumentą, turintį atpažįstamą tembrą, būdingą būtent to prekės ženklo instrumentams, pasiektas kelis šimtmečius tobulinant technologijas. Už tai ir mokami pinigai. Prisilietęs prie seno, neypatingai geros būklės "Steinway", vis dėlto girdi, kad jis išsaugojo atpažįstamą, tik "Steinway" būdingą garsą."

Galvoja apie atlikėją

Kompozitorė Dalia Kairaitytė prisipažino rašydama muziką negalvojanti, kokios kokybės, kokio lygio instrumentu ši muzika bus atliekama. "Galvoju apie atlikėją, kuris atliks mano muziką, apie jo sugebėjimus. Juk profesionalūs atlikėjai negroja labai prastais, sulūžusiais instrumentais. Geras atlikėjas kompensuoja instrumento trūkumus – sugeba ir iš prastesnio išspausti maksimumą. O blogam atlikėjui – kaip ir prastam šokėjui, net batai gali trukdyti, – palygino kompozitorė. – Tik tiek, kad pačiam atlikėjui labai svarbu pasitreniruoti, pajusti skirtumą tarp gero ir prasto instrumento, pajusti gero instrumento galimybes išgauti subtilesnį garsą. Ir jei atlikėjas gros tik su pagaliu, galvos, kad visi instrumentai – pagaliai."

"Geras pianistas kompensuos? Kuo kompensuos, jei grojant aukščiausios kokybės instrumentu atsiranda šimtą kartų daugiau muzikos atspalvių? Kaip jam staiga išmokti su tais atspalviais tvarkytis, jei jis prie tokio instrumento atsisėdo pirmą kartą gyvenime ir, sakykime, per konkursą? – netiesiogiai su kompozitore polemizavo M.Bazaras. – Gero pianisto rankose gali suskambėti ir visiškas laužas, bet, norint siekti aukšto meistriškumo, reikia suprasti, kas yra geras instrumentas, – reikia juo groti."

"Mūsų bėda, kad kelios muzikų kartos užaugo su sovietiniais instrumentais. Ir tai labai iškreipė požiūrį į garsą, jo kokybę", – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius pianistas Zbignevas Ibelhauptas pabrėžė, kad būsimiems atlikėjams būtina lavintis grojant aukštos kokybės instrumentais. Jis užsiminė, kad LMTA studentai tokiais fortepijonais ir groja – instrumentų bazė atnaujinta.

Instrumentas turi subręsti

Rektoriaus teigimu, dabar svarbu atnaujinti muzikos mokyklų instrumentus. "Yra labai gera, yra aukšta ir aukščiausia kokybė. Aukščiausios kokybės instrumentai – tokie kaip "Steinway" ar "Fazioli" – be galo brangūs, ne kiekviena mokykla išgali juos turėti. Tačiau visi instrumentai turi būti labai geros kokybės. O dabar muzikos mokyklose vaikai mokosi 1960 m., geriausiu atveju – 1965–1970 m. pagamintais sovietiniais fortepijonais", – pasak Z.Ibelhaupto, net būdami nauji jie nebuvo aukščiausios kokybės, o per tiek laiko visiškai morališkai paseno. "Muzikos esmė yra jos grožyje. Bet kaip tu pajusi tą grožį, jei groji senu instrumentu, su kuriuo turi kovoti?" – retoriškai klausė profesorius.

"Ilgiau pagrojus aukščiausios kokybės instrumentais, prasideda aukštesnio lygio garso tembro atpažinimas. Tik tada pradėsime skirti spalvas, kuo "Steinway" skiriasi nuo "Fazioli", "Bösendorfer", "Yamaha", "Shigeru Kawai" ir panašiai. Suprasim, kurio prekės ženklo atstovo skambesys mums labiau patinka", – pabrėžė ir M.Bazaras.

Muzikas užsiminė, kad negalima girti naujo, šviežiai pagaminto instrumento, nes tikrasis jo skambesys atsiskleis tik po keleto metų: "Naujai surinkto instrumento skambesys – dar nenusistovėjęs. Instrumentas turi subręsti. Praėjus kuriam laikui, jį sureguliavus, paaiškėjus, kokiu intensyvumu jis bus naudojamas, bus galima pasakyti, koks tai instrumentas, ar jis patikimas."

Paklaustas, kurį – visiškai naują ar gerai restauruotą – fortepijoną pasirinktų, muzikas užsiminė, kad rinktųsi abu: "Instrumentai man labai svarbi sritis. Aš juos restauruoju, kolekcionuoju, jais groju – noriu turėti galimybę palyginti. Aš – už įvairovę, labai norėčiau prisiliesti ir prie senesnių "Steinway", nes daug etaloninių muzikos įrašų atlikta šiais instrumentais. Be to, teigiama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo "Steinway" aukso amžius."

Gimė teisės terminas

"Grotrian-Steinweg" – vokiečių firma, iš kurios vėliau gimė garsieji "Steinway" fortepijonai. Firmos ištakos susijusios su dviejų šeimų – Grotrianų ir Steinwegų – atstovais. 1835 m. firmą įkūrė Heinrichas Engelhartas Steinwegas (vėliau emigravęs į JAV, ten tapęs Henry Steinway) ir Friedrichas Grotrianas. H.Steinway sūnus Teodoras Steinwegas 1865 m. išvyko pas tėvą į Ameriką, savo akcijas pardavęs Grotrianų šeimai. H.Steinway JAV įsteigė firmą "Steinway and Sons".

XIX a. pabaigoje "Steinway and Sons" iniciatyva bandyta uždrausti Grotrianams naudoti fortepijonų pavadinime Steinweg pavardę.

Ginčai ir teismai tarp dviejų šeimų tęsėsi 80 metų. Šis procesas teisės istorijai paliko iki šiol vartojamą terminą "pirminio intereso painiava" (angl. – initial interest confusion). Pirminio intereso painiava yra intelektinės nuosavybės teisės, saugančios prekės ženklus, terminas. Pirminio intereso painiava leidžia įtarti prekės ženklo teisės pažeidimą, kai kelių prekės ženklų panašumas sukelia pirkėjo sumaištį. Apie "Grotrian-Steinweg" tuomet JAV sklandė posakis, kad tai – tas pats "Steinway", tik gerokai pigiau. Iš dalies dėl šios priežasties "Steinway and Sons" siekė, kad pavardė "Steinweg" nebūtų naudojama konkurente tapusios firmos pavadinime.

Pasibaigus teismams, nuo 1977 m. "Grotrian-Steinweg" Jungtinių Amerikos Valstijų rinkoje fortepijonus pardavinėja naudodamas užrašą "Grotrian Piano Company".