Kūriniai – lyg detalės iš autobiografijos

– (Auto)portretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai nuolatinis savęs (at)kartojimas kiekvieną akimirką arba atspindys, kuris atsiranda vis iš naujo.

– Kūrimo procesas remiasi stebėjimų metu sukaupta medžiaga ar impulsyviu, momentiniu įspūdžiu, kurį norisi išsaugoti?

– Visi procesai susideda iš atskirų momentų. Tik galbūt vieni iš jų yra stipresni, kiti praslysta nepastebėti. Kūrybiniame procese vyksta nuolatinis stebėjimas, tam tikras virsmas, kuris vystosi sava eiga. Vieno kūrinio gimimo procese gali užgimti kažkas nauja, staigaus, bet iš esmės tai tik to paties proceso tęsinys. Dėl to sudėtinga išskirti vieną kūrinį ir aprašyti atskirai nuo visumos, kurioje jis egzistuoja. Taip, kaip žmogus gali būti apibūdintas kaip atskiras individas, tačiau kai matomas kontekstas, kuriame jis egzistuoja, kokia yra supanti aplinka – galima lengviau jį suprasti. Mes sąveikaujame su aplinka, kuri tampa ir mūsų dalimi.

– Kas lemia kūrinio medžiagiškumo pasirinkimą?

– Pasirinkimas, manau, susijęs su atsitiktinumu kūrybiniame procese, kuris nuveda į tam tikrą apsisprendimą. Galvojant, kad atsitiktinumas neegzistuoja – pasirinkimas tiesiog atsitinka susikaupus tam tikram krūviui.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Kūrinyje, kuris nebuvo kurtas kaip autoportretas, nors šiuo atveju galima jį taip vadinti, naudojami dažuose įmerkti pirštų atspaudai, liečiant jais stiklo plokšteles, iš kurių sudėliojamas kortų namelis. Šiuo atveju kūnas tiesiogiai sąveikauja su kūriniu, tapdamas simboliniu savęs įamžinimo elementu. Iš pirštų atspaudų galima tiksliai nustatyti žmogaus tapatybę.

– Koks yra kūrinio ir erdvės / aplinkos santykis? Ar erdvė / aplinka yra objekto dalis, ar priešprieša, suteikianti lauką jam atsiskleisti?

– Man svarbi vieta, kurioje kūrinys atsiranda. Konkreti erdvė ir kūrinys, sąveikaudami tarpusavyje, leidžia jų santykį paversti vientisu lauku. Taip žiūrovas, būdamas toje vietoje, per atskirus kūrinius gali perskaityti visą istoriją. Man įdomus erdvės ir kūrinių santykis. Kartais, kai ateini į tuščią galeriją, jauti, kad čia jau lyg nieko netrūksta, pati erdvė yra pilna. Tada dėliodama kūrinius stebiu, kaip šie suskaido jos vientisumą, įneša savo pasakojimą, pradedantį veikti erdvėje.

Man įdomus erdvės ir kūrinių santykis. Kartais, kai ateini į tuščią galeriją, jauti, kad čia jau lyg nieko netrūksta, pati erdvė yra pilna.

– Kūrinio formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Negalvoju apie tai.

– Kuo žvilgsnis į save, (auto)portrete, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tame žvilgsnyje daugiau visumos. Jis apima daugelį prieš tai buvusių žvilgsnių, kurie virsta besitęsiančiu stebėjimu.

– (Auto)portrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąją)?

– Šio kūrinio atveju susijungia kelios plotmės: viena – tai tikslus savęs apibrėžimas, užfiksuojant pirštų atspaudus; kita – veiksmas, kuris sustabdomas kortų namelio pavidalu, apimančiu laikinumo įvaizdį. Čia mane domina, kaip žmogus liečia daiktus, nuolat palikdamas žymes. Galima nuo vienų paviršių tas žymes nuvalyti, ištrinti, o ant kitų jos pasilieka, sluoksniuojasi, maišosi. Rodos, jei galėtume įžiūrėti kūno, pirštų prisilietimų paliekamas žymes – pamatytume prisilietimų žemėlapį, sluoksniais dengiantį įvairius paviršius.

– (Auto)portrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Mano kūriniuose daug praeities. Ji pasireiškia įvairiais pavidalais: gali virsti abstrakčia forma, linija, peršviečiamu elementu ar vaizdu.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų kūrinių (kodėl būtent jį pasirinkote kaip geriausiai jus reflektuojantį darbą)?

– Pasirinkau šį kūrinį dėl jame panaudotų pirštų atspaudų, nes tai (iš dalies) tiksliausiai apibrėžia tapatybę ir kartu lyg ir nieko apie mane nepasako. Man įdomus tikslumas, duomenys aprašant asmenį, matmenys, spalva, parametrai, pirštų atspaudai, kurie apibrėžia ir nustato tapatybę.

Lyg priešprieša tikslumui yra suvokimas, kad save regi skirtingą: viskas persipina, susimaišo su aplinka, mintimis, patyrimais, vaizdais.