Kūrėjų tikslas – fiksuoti besiskaldančią Europą

Savo darbu jie atskleidė tikrąją regiono situaciją, prieštaraujančią oficialiam paveikslui. Kol prezidentas Vladimiras Putinas ruošėsi per žaidynes pagerinti Rusijos įvaizdį pasaulyje, dauguma vietos gyventojų išgyveno siaubingą skurdą ir žmogaus teisių pažeidimus.

Šią vasarą R.Hornstra (R.H.) ir A.van Bruggenas (A.B.) sugrįžta į Kauną su nauju ilgamečiu projektu – "Europiečiai". Regėdami kaip niekada susiskaldžiusią Europą, autoriai siekia sukurti laiko dokumentą, liudijantį apie regioną, taip pat – ir Kauną drastiškų pokyčių priešaušrėje. Šiam tikslui menininkai stengsis kaip galima geriau pažinti miestą ir jo žmones, bendradarbiaudami su įvairiomis lokaliomis institucijomis.

Pokalbis su kūrėjais – apie miglotą Europos ateitį, lėtosios žurnalistikos svarbą demokratiniams procesams, ir iššūkius, kilusius fiksuojant kasdienį gyvenimą Sočyje.

– Šiuo metu kuriate didelės apimties projektą "Europiečiai", kurio metu dirbate įvairiose regionuose, tarp jų ir Kaune. Europa šiandien išgyvena didžiulius pokyčius ir virsmus – "Brexit", kylantys nacionalizmo judėjimai skaldo vienybę ir iškelia klausimų. Tad visgi, kas jums patiems yra Europa? Kokį matote tolesnį jos likimą?

A.B.: Jūs teisi sakydama, kad šiandienė Europa išgyvena daugybę įtampos. "Brexit", vis didėjantis populizmas, nacionalistinėmis idėjomis susižavėję politikai veda Europos visuomenę link didžiulio susiskaldymo. Manau, kad į klausimą, kas vyks toliau, kol kas neįmanoma atsakyti. Tačiau netikiu, kad greitu laiku bus pozityvių pokyčių. Mūsų visuomenė per daug nestabili.

R.H.: Štai kodėl manome, kad labai svarbu pateikti išsamų ir visapusišką žvilgsnį į dabartinę Europą. Kuriame laikotarpio dokumentą, piešiantį realistišką Europos paveikslą – tokį, koks jis yra šiandien. Šiuo projektu norime pasiekti žmones ir vietas, esančias nacionalinių naujienų užribyje, todėl į mūsų akiratį pateko ir Kaunas. Projektas tęsis ne vienus metus, tad aplankysime ir kitas Europos vietas, pavyzdžiui, Dadlį Anglijoje, Kerkradą Olandijoje. Mus įkvėpė žymiosios "Magnum Photos" nuotraukų agentūros įkūrėjas, fotografas Henris Cartieris-Bressonas. 1955 m. jis išleido knygą "Les Européens" (liet. – europiečiai). Joje jis dokumentavo po karo bandančią atsigauti Europą. Manome, kad pats laikas sukurti naują knygos versiją.

– Kaip minėjote, projektu norite pasiekti žmones ir vietas, atsiduriančias nacionalinių naujienų užribyje. Kaip tarp pasirinktų regionų atsidūrė Kaunas? Ką žinote apie šį posovietinės erdvės miestą?

R.H.: Ilgai galvojome, kurias vietas derėtų aplankyti, kad sukurtume realistišką šiandienės Europos portretą. Buvome įkvėpti amerikietiško termino "heartland", kuris simboliškai atspindi sunkiai dirbančių, bet nematomų daugumos vidutinio dydžio miestų, ir juos supančių regionų, realybę. Mūsų nuomone, Kaunas šiame kontekste puikiai tinka. Šį miestą mes jau žinojome iš anksčiau, kadangi bendradarbiavome su M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, kai Kaune 2016 m. eksponavome "Sočio projekto" rezultatus. Taip pat užmezgėme šiltus santykius su Kauno fotografijos galerija, su kuria šiuo metu bendradarbiaujamame, siekdami įgyvendinti dalį šio mūsų ilgamečio projekto.

A.B.: Lietuvos istorija mums labai įdomi, kadangi esate šalis, kuri palyginti neseniai įstojo į ES, o iki tol ilgą laiką priklausė Sovietų Sąjungai. Jūs susigrąžinote savo suverenitetą ir nepriklausomybę po daugybės metų, tad kyla klausimas, kokį jūs matote ES vaidmenį, jos funkcijas? Svarstome, kokių istorijų galime tikėtis, kalbant apie lietuvių nacionalinį identitetą, nacionalizmą. Įdomu, kaip jūs suprantate savo vaidmenį regione, gyvendami šalia visiškai kitokios sistemos valstybių – Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos.

– Kokius objektus, vietas esate numatę fiksuoti atvykę į Kauną? Kokiais būdais stengsitės pažinti vietinį gyvenimą?

Siekdami atskleisti šiandienės Europos paveikslą, stengsimės parodyti mūsų visų gyvenimą jungiančius taškus.

R.H.: Siekdami atskleisti šiandienės Europos paveikslą, stengsimės parodyti mūsų visų gyvenimą jungiančius taškus. Tad nusprendėme sutelkti dėmesį į vietas, kuriose žmonės susitinka ir kartu sąveikauja. Šias erdves išskirstėme į šešias kategorijas: darbas, religija, sportas, transportas, laisvalaikis ir jaunimas. Keliaudami po Europą, bandysime užpildyti visas šias kategorijas. Mąstome apie sporto klubus, naktinio gyvenimo erdves, bažnyčias ir panašias vietas. Tačiau kol kas tiksliai dar nežinome, ką fiksuosime Kaune. Todėl siekiame bendradarbiauti su vietos organizacijomis, kurios tampa mūsų partneriais, kaip kad Kauno fotografijos galerija. Tikimės, kad šis interviu padės surasti ir daugiau partnerių. Kadangi mūsų projektas įtraukia be galo daug istorinių ir vizualinių regiono tyrimų, norėtume būti dar arčiau miesto žmonių. Kadangi vietos žurnalistai geriausiai žino, kas vyksta šiame kontekste, ketiname bendradarbiauti ir su "Kauno diena". Mąstome apie bendrą darbą jungiančią kolaboraciją – norėtume dienraštyje ir patys publikuoti savo rengtus tekstus ar fotografijas, taip galėdami būti arčiau lokalaus konteksto.

– 2009-2013 m. kūrėte "Sočio projektą". Keliavote į 2014 m. Žiemos olimpinėms žaidynėms besiruošiantį Sočį, ir fiksavote dviprasmiškas pasiruošimo darbų akimirkas. Nors į žaidynes buvo investuojami didžiuliai pinigai, tuo metu dauguma vietos gyventojų neturėjo vandens, dujų. Jūsų žodžiais tariant, V.Putinas svajojo apie stebuklingas žaidynes, o jo žmonės – apie demokratiją. Kokių iššūkių kilo bandant užfiksuoti nenugrimuotą regiono veidą?

R.H.: Sočio regionas yra be galo kontrastingas – vienoje kalnų pusėje didžiulius turistų srautus sutraukiantys paplūdimiai, kitoje – socialinė izoliacija, skurdas ir kertinių žmogaus teisių pažeidimai. Mūsų tikslas buvo sukurti alternatyvų situacijos paveikslą, prieštaraujantį oficialiai propagandai apie nuostabias Sočio Žiemos olimpines žaidynes. Atsigręžę atgal matome, kad teisingai pasielgėme nusprendę pradėti anksti rinkti regiono istorijas. Likus šešiems mėnesiams iki žaidynių Rusijos valdžia žurnalistams uždraudė patekti į aplinkinius Sočio regionus. Tad mūsų projektas sulaukė didžiulės sėkmės ir buvo nušviestas medijų visame pasaulyje. Mes vieninteliai buvome surinkę tokią išsamią dokumentinę medžiagą apie kasdienį regiono gyvenimą, besiruošiant žaidynėms. Vis dėlto, kruopštus mūsų darbas nepraėjo be pasekmių. Po mūsų paskutinės kelionės į Sočį 2013 m. gegužės mėnesį, buvome įtraukti į Rusijos valdžios sudarytą užsienio žurnalistų juodąjį sąrašą. Todėl mums nuo šiol draudžiama atvykti į Rusijos Federaciją. Liūdna, kad taip įvyko, kita vertus – tokį valdžios žingsnį matome kaip komplimentą. Juk padarėme svarbų darbą – dokumentavome istorijas, kurias Rusijos valdžia bandė nuslėpti nuo pasaulio žiniasklaidos.

– Nors "Sočio projektas" nesusijęs su "Europiečiais", vis dėlto, ką jis pasakoja apie Europą ir jos istoriją?

A.B.: "Sočio projektas" padėjo atskleisti puikų dirbtinės demokratijos pavyzdį. Šiai netikrai demokratijai vadovauja autoritarinis lyderis, kuris savo įtakos galia kontroliuoja valstybinę žiniasklaidą, o tuo pačiu sistemiškai skleidžia baimę, maitindamas tautos nacionalistinius jausmus. Tai – rizikinga politinė sistema, kuri laikas nuo laiko atsiranda Europos valstybėse, kartais ji netgi palaikoma populiacijos daugumos.

R.H.: Todėl būtina akcentuoti pagrindinių demokratinių teisių svarbą, bendradarbiavimo ir vienybės reikšmę. Tik taip galime išvengti izoliacijos ir susiskaldymo. Trumpai tariant, "Sočio projektas" atskleidžia politinę sistemą, kurios Europoje mes tikrai nenorime.

– Kurdami "Sočio projektą" praktikavote lėtąją žurnalistiką – ne vienus metus lankėtės šiame regione, fiksuodami čionykštį gyvenimą. Vis dėlto, šiandienės žurnalistikos tikrai negalėtume pavadinti lėta – greitis, dinamika, neturėjimas laiko patikrinti faktų – pagrindiniai jos atributai. Kaip jūs patys matote šiandienę žiniasklaidos situaciją?

R.H.: Nepriklausoma žurnalistika yra neįkainojamas demokratijos turtas, nepaisant to, ar ji egzistuoja lokaliame, ar nacionaliniame lygmenyje. Valstybių, nutolusių nuo demokratinių vertybių, režimai greitai suvaržo žurnalistų laisvę. Tą mes šiandien regime kai kuriose ES šalyse – Lenkijoje, Vengrijoje. O mūsų projektai tam tikrais bruožais skiriasi nuo įprastos žiniasklaidos. Mums ne taip stipriai rūpi kas vyksta, tačiau analizuojame, kodėl tai vyksta. Per ilgus darbo metus subūrėme savo auditoriją, kuriai įdomūs būtent šie aspektai. Publikos palaikymas leidžia mums tęsti darbą.

A.B.: Mūsų patarimas žurnalistams ir dokumentikos kūrėjams yra toks: skirkite pakankamai laiko projektui, papasakokite žmonių istorijas. Būkite atidūs ir atviri kasdienio gyvenimo sunkumams ir detalėms. Skandalingos istorijos galbūt sutraukia daugiau auditorijų, tačiau galiausiai jos pakenkia žurnalistikai ir visai visuomenei, kadangi suteikia neteisingą įspūdį apie tai, kas vyksta. Pavyzdžiui, Nyderlanduose susiklostė keistai prieštaringa situacija – dauguma žmonių netiki apklausomis, kurios rodo, kad mūsų šalis yra viena laimingiausių, nes jie aplinkui girdi tiek daug neigiamos informacijos, nuolat skaito naujienas apie sunkius nusikaltimus.