Koncertinio gyvenimo kronika: nuostabusis lapkritis

Sparčiai žiemėjantis lapkritis buvo derlingas – šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ Baltijos muzikos dienose skambėjo lietuvių, latvių, estų, austrų, skandinavų muzika, o Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) ir Kauno valstybinio choro koncertuose kūriniai pristatė įvairias kultūrines sąsajas. Norėjau pasiklausyti daugybės koncertų, neretai skambančių kasdien, ir beveik visada kelias mane nuvesdavo į Kauno valstybinę filharmoniją, nes kur kitur taip gera klausytis muzikos.

Nešantys šviesą

Vienas puikiausių lapkričio koncertų buvo Leros Auerbach šeštosios simfonijos „Šviesos nešėjai“, skirtos Chuine'ei Sugiharai ir visiems, kurie rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, pasaulinė premjera Kauno filharmonijoje lapkričio 5 d. Kūrinį atliko KMSO, Kauno valstybinis choras, violončelininkė Kristina Reiko Cooper (JAV), dainininkai Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Egidijus Bavikinas, Žygimantas Galinis, skaitovai Regina Kamičaitienė ir Egidijus Stancikas, dirigavo KMSO vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas (JAV). Kūrinyje skambėjo jidiš – ilgą laiką buvusi įprasta daugumai Rytų Europos žydų kalba. Šis projektas buvo programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, įgyvendintas gavus didelę Pasaulio holokausto atminimo centro „Yad Vashem“ Jeruzalėje paramą.

Kauno istorijos dalimi tapę diplomatai Ch. Sugihara ir Janas Zwartendijkas tapo ir daugybės žmonių laimingos istorijos dalimi: išdavę kelionės vizas, jie lėmė ne vieno žmogaus, o keliolikos kartų likimus. Kūrinio iniciatorė Kristina Reiko Cooper viena iš jų – viza Nr. 1628 buvo išduota jos vyro tėvui Irvingui Rosenui. Japonų kilmės amerikietė muzikė akcentavo Ch. Sugiharos drąsą nepaisyti vadovų sprendimų, siekį elgtis teisingai pagal Bushido kodeksą ir žydišką Hakarat hatov – gėrio matymo pasaulyje ir dėkingumo sampratą. Unikaliomis kultūrinėmis sąsajomis rėmėsi ir kūrinio kompozitorė L. Auerbach – pagal kintsugi principą (keramikos dirbinių atkūrimo technika, suklijuojant klijais su aukso milteliais) ji sujungė jidiš poetų tekstus, neįgarsintus, tik librete matomus 121-osios psalmės žodžius ir violončelės solo.

Seniai gyvename nebe XIX a., tad ir muzikos vertėtų klausytis tos, kuri kuriama dabar. Ypač Kaune gyvenančių kompozitorių!

Prologo, penkių dalių ir keturių interliudų simfonijoje violončelei, keturiems solistams, skaitovams, chorui ir simfoniniam orkestrui skambėjo skirtingų likimų Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje gimusių, gyvenusių poetų Yisroelio Emyoto (1909–1978), Dovido Hofshteyno (1889–1952), Peretzo Markisho (1895–1952), Itziko Mangerio (1901–1969), Simkhos Shayevitchiaus (1907–1944), Moyshe'ės Teyfo (1904–1966), Avromo Sutzkeverio (1913–2010), Rajzel Żychlińsky (1910–2001) tekstai. Penkias simfonijos dalis – „Laiškai į niekur“, „Lopšinė“, „Degimas“, „Atsisveikinimo žodžiai“ ir „Stebuklo epilogas“ simboliškai suriša prologas ir interliudai – „šukės ir šnabždesiai“. Eilėraščiai labai jautrūs ir intymūs, šioje poezijoje telpa ir kompozitorės šeimos istorija.

Simboliška, kad simfoniją „Šviesos nešėjai“, skirtą Ch. Sugiharai ir visiems, kurie rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, įrėmino parodos, skirtos Pasaulio tautų teisuoliams, pristatymas Kauno filharmonijoje, Karen Tanakos kūrinys „Angelas sargas“ (2000) ir Pasaulio tautų teisuolių, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių Lietuvos žydus, pagerbimas Lietuvos Vyriausybėje, kur Holokausto memorialo „Yad Vashem“ skiriamus apdovanojimus priėmė artimieji. Simfonijos paskyrimas ir tiems, „kurie rizikuoja viskuo“, ne tik verčia susimąstyti apie gelbėtojų likimus, bet ir yra aktualus šiandien.

Pripažinimas: pasaulinei L. Auerbach simfonijos „Šviesos nešėjai“ premjerai pasirinktas Kaunas. / L. Matulevičienės nuotr.

Diplomatinių ryšių sukaktis

Lapkričio 6 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje vykęs koncertas leido pagalvoti apie laiką. Kažin ar dar didžiuojamės buvę paskutiniai Europos pagonys? 1009 m. Viešpačiui dvasią atidavė šv. Brunonas, o mes švenčiame pirmą Lietuvos vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Krikštą su kalaviju rankose nešę kryžiuočiai galų gale suprato, kas jiems sakoma Žalgirio mūšyje, nors 1251 m. jau buvo apsikrikštijęs karalius Mindaugas, o Lietuva (kuriam laikui) tapo krikščioniška valstybe. Po jo valdę kunigaikščiai turėjo įvairių nuomonių apie valstybinės religiją, vyko derybos su Gediminu, Algirdu, Kęstučiu, ir tik Jogaila 1388 m. padėjo tašką. Lietuvoje, ne Žemaitijoje. Istorija tekėjo sava vaga. Pirmą Lietuvos Respubliką Vatikanas de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d. ir to neatsižadėjo net atėjus sovietams, Vatikane Lietuvos pasiuntinybė veikė visą laiką, diplomatiniu būdu oficialiai atnaujinta 1991 m.

Pilnoje Kauno arkikatedroje bazilikoje giedojo Kauno valstybinis choras, grojo lietuvių vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur ir pagrindinis Siksto koplyčios Vatikane vargonininkas Juanas Paradelli Solé. Skambėjo puikūs, didingi kūriniai vargonams, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Juozo Naujalio, Pranciškaus Beinario, Vytauto Barkausko, Vaclovo Augustino, Zitos Bružaitės, Domenico Bartolucci, Henri Potirono, Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Džiūgavau dėl kauniečių kompozitorių muzikos, tačiau būčiau norėjusi išgirsti ir lietuvių išeivių giesmių.

Kaimynai iš arti

Šiuolaikinės muzikos tvanas, atlaidai, rekolekcijos – norimą žodį galite parinkti patys – Kauną ištinka lapkritį. Tamsa, šaltis, link bjaurių linkstantys orai, puikūs muzikai, išskirtinė muzika, premjeros, kolegiški susitikimai, derantys su įnoringa ir labiau XIX a. muziką mėgstančia Kauno publika. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus 1997 m. įkurtas festivalis „Iš arti“ jau seniai tapo Kauno kultūros dalimi – kaip ir jame skambančios lietuviškos premjeros.

Šiais metais festivalis jau antrą kartą rengė Baltijos muzikos dienų renginius ir iš arčiau pažiūrėjo į lietuvių, latvių ir estų muzikos niuansus ir kultūrinę bičiulystę. Pasvarsčiau, kiek toli ar arti nuo mūsų yra latviai ir estai. Ko gero, pirmiausia į galvą ateina Baltijos kelias ir trikalbė daina „Bunda jau Baltija!“ Tais pačiais metais – 1918 ir 1991 m. – mūsų valstybės paskelbė ir atkūrė Nepriklausomybę. Pakalbinę pažįstamus muzikos mylėtojus apie latvių ir estų muziką tikrai išgirsite žinomas pavardes – Pēteris Vasks ir Arvo Pärt.

Galbūt, tik latviai mums artimesni: ir kalba artima, ir autobusu per kelias valandas patogu nuvykti į Rygą, nuo senų laikų Lietuva ir Latvija keičiasi studentais – XIX a. pab.–XX a. pr. Jelgava (Mintauja) buvo lietuvių kultūros centras (tikrai rekomenduoju pasidomėti to meto Jelgavos gimnazijos moksleiviais!), vienas iš latvių profesionaliosios muzikos pradininkų Jāzeps Vītols mokė lietuvių kompozitorius Juozą Karosą, Juozą Tallat-Kelpšą, Stasį Vainiūną, Juozą Žilevičių, jie vaikščiojo tomis pačiomis Kauno gatvėmis kaip ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas Vladas Jakubėnas. Pavartę jo straipsnių ir recenzijų dvitomį rastume daug gerų žodžių apie latvių ir estų muziką, valstybinių švenčių proga skambėjusią tuometėje sostinėje Kaune.

Didžioji dalis festivalio koncertų vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, festivalis prasidėjo „Drobės fabrike“, baigėsi Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje. Didžioji dalis koncertuose skambėjusių kūrinių sukurta pastaraisiais metais ir tik maža dalis palietė ankstesnius dešimtmečius. Skambėjo septynios lietuviškos premjeros. Lietuviškoji nepremjerinė festivalio dalis sukūrimo chronologine tvarka – Ryčio Mažulio „Canon solus“ (1998), Justės Janulytės „Akvarelė“ (2007), Giedriaus Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ (2012), Justinos Repečkaitės „Acupuncture“ (2014), Loretos Narvilaitės „Akataka“ (2017), Monikos Zenkevičiūtės „Pocket“ (2018), Fausto Latėno „Bolero“ (2020–2021), Žibuoklės Martinaitytės „Hado zona“ (2021), Kristupo Bubnelio „Q“ (2021) ir Mantauto Krukausko „Me oleme kuus (We are six)“ (2022).

Pirmame festivalio koncerte „Virpėjimai“ lapkričio 6 d. „Drobės“ fabrike grojo Estijos elektroninės muzikos ansamblis (EMA). Koncerto programoje – pastaraisiais metais sukurti Malle'ės Maltis, Ákio Sebastiano Frostasono, Alisos Rancāne, Dorise'ės Hallmägi, lietuvio M. Krukausko kūriniai ir vyresniosios kartos Kanadoje gyvenusio esto Udo Kasemetso kompozicija. Pirmadienį, lapkričio 7 d., festivalį koncertu „Vizijos“ tęsė Talino naujosios muzikos ansamblis (vadovas Arashas Yazdani), jis pristatė Märto-Matiso Lillio, Elise'ės Hallik, Santos Bušs, Sami Klemolos ir J. Repečkaitės kūrinius. Austrijos ansamblio „Nemes“ (vadovas Matthiasas Leboucheris) koncerto „Atradimai“ lapkričio 11 d. programoje, be vyresniosios kartos šiuolaikinės muzikos autorių Carolos Bauckholt, Klauso Lango, Michaelio Gordono, Peterio Jakoberio, Christopho Herndlerio kūrinių, sukurtų 1992–2011 m., skambėjo Ramūno Motiekaičio kūrinio „Melancholijos erdvės“ fleitai, klarnetui, violončelei ir fortepijonui premjera. Kompozitoriaus įkvėpimu tapo to paties pavadinimo Karinos Johannisson knyga.

Festivalį koncertu „Apmąstymai“ lapkričio 12 d. tęsė Imanto Jono Marijaus Šimkaus diriguojamas Kauno miesto simfoninis orkestras (vadovas Algimantas Treikauskas, vyr. dirigentas Constantine‘as Orbelianas), kurio programoje skambėjo Lindos Leimane, Mariannos Liik pastarųjų metų kompozicijos, G. Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ ir Mariaus Baranausko kūrinio „Amžinoji melodija“ premjera.

Lapkričio 13 d. koncerte „Virsmai“ perkusininkų duetas iš Latvijos Juris Azers ir Guntars Freibergs atliko Andris'o Dzenītis'o, Asjos Ahmetjanovos, Matīsso Čudars'o, Annos Veismane, Raivis'o Misjuns'o, L. Narvilaitės ir K. Bubnelio kūrinius. Išskirtinis festivalio renginys – lapkričio 15 d. Ž. Martinaitytės kūrinys „Hado zona“, kurį ansamblio „Synaesthesis“ nariai Artūras Kažimėkas (bosinis klarnetas), Simonas Kaupinis (tūba), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Marta Finkelštein (fortepijonas) atliko šviesų ir rūko užpildytame Kauno valstybinės filharmonijos vestibiulyje. Erdvinio sprendimo kūrėja – Akvilė Anglickaitė, šviesos dailininkas – Vladas Latonas.

Lapkričio 16 d. koncerte „Spektras“ Vytauto Lukočiaus diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) atliko Oskars'o Herlins'o, Maria'os Kõrvits, M. Zenkevičiūtės, F. Latėno kūrinius, o kartu su Sergejumi Okruško (klavesinas) – Ričardo Kabelio kūrinio „Opus parabellum“ premjerą. Priešpaskutinis festivalio koncertas – visomis spalvomis žėruojantis „Spinduliavimas“, kuriame Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (vadovas prof. dr. Antanas Kučinskas, meno vadovas ir vyr. dirigentas Leifas Karlssonas) ir dirigentas Karolis Variakojis atliko Gundegos Šmite kompoziciją – solo partijas atliko Gunta Gelgotė (sopranas) ir Laimonas Salijus (akordeonas) ir tris premjeras: Dominyko Digimo „Swells, pines, rustles…“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“ ir Ž. Martinaitytės „4 Forces“. Paskutinis festivalio koncertas „Sensus“, lapkričio 19 d. vykęs pilnoje Šv. Jurgio kankinio (pranciškonų) bažnyčioje, pristatė nuostabią Latvijos radijo choro programą. Joje – Toivo Tulevo, Arvo Pärto, Mārtiņš'o Viļums'o, Krists'o Auznieks'o, J. Janulytės, R. Mažulio kūriniai ir Žibuoklės Martinaitytės „LRT Klasika“ užsakymu sukurto kūrinio „Aletheia“ premjera.

Sunku būtų išrinkti įdomiausią, išskirtiniausią, reikšmingiausią kūrinį ar koncertą – šiuolaikinė muzika, kūrinių premjeros sukuria ypatingą, dabar vykstančio gyvenimo atmosferą. Repertuare pamatę lietuvišką kompozitoriaus pavardę, ateikite paklausyti jo kūrybos, taip pat ir latvių, ir estų. Mes jau seniai gyvename nebe XIX a., tad ir muzikos vertėtų klausytis tos, kuri kuriama dabar. Ypač Kaune gyvenančių kompozitorių!

Atmintis ir perspėjimas

Dabar kuriama muzika turi vieną nemalonią savybę – nuleisti ant žemės. Dažnai kitokio, ausiai neįprasto skambesio, tarytum nesaugi muzika kalba apie dabarties problemas. Lapkričio 18 d. Kauno filharmonijoje pirmą kartą Europoje skambėjo graikų kompozitoriaus Christos'o Hatzis'o kantata „Wormwood (Chornobyl)“ baritonui, vokalistui, diskantui, skaitovui, mišriam chorui ir fortepijoniniam trio, kurią atliko Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio – Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Andruškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė), solistai Andrius Apšega (baritonas), Mantas Jankavičius (vokalas), Kyrylas Dernovyi (diskantas, Ukraina), skaitovas Giedrius Prunskus, dirigavo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas. Vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis. Sudėtingo turinio ir kompozicijos kūrinio tekstas – paties kompozitoriaus ir iš paskutinės Naujojo Testamento knygos „Apreiškimas Jonui“.

Karo Ukrainoje fone, net ir beveik keturiems dešimtmečiams praėjus po Černobylio katastrofos, atominio pavojaus grėsmė niekur neišnyksta. Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis kantatą „Wormwood (Chornobyl)“ sukūrė 2006 m., minint katastrofos 20-metį, jos dedikacija – atminti ir perspėti. Klausantis kūrinio, sąmonės nepaliko nemaloni kompozitoriaus pastebėta asociacija, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia pelyną, paskutinėje Naujojo Testamento knygoje „Apreiškimas Jonui“ minimą kaip „metėlė“, tai didelės dalies žmonijos sunaikinimo priemonė. Kūrinio dalys – „Pelynas“, „Septintasis antspaudas“, „Auksinis smilkytuvas“, „Pabaigos pradžia“, „Pirmieji keturi trimitai“, „Penktasis angelas“, „Šeštasis angelas“, „Paskutinės negandos“, „Eikime naujon Jeruzalėn“.

Perspėjimas, grėsmė, lemtis pynėsi įspūdingoje muzikoje, vaizduose ir specialiai Lietuvoje kompozitoriaus papildytuose lietuvių kalba skaitomuose tekstuose.

Riterio Rinaldo istorija

Mėnesį pradėjusi mintimis apie šviesą ir viltį jį baigiau puikiame Kauno valstybinio choro koncerte „J. W. Von Goethe'ės Istorija apie riterį Rinaldą“ lapkričio 25 d., kuriame pianistas Szymonas Nehringas (Lenkija) atliko Frédérico Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21, Kauno valstybinio choro vyrų grupė, tenoras Ferdinandas von Bothmeris (Vokietija) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojami choro meno vadovo ir vyr. dirigento Roberto Šerveniko, atliko Johanneso Brahmso kantatą „Rinaldas“ tenorui, vyrų chorui ir orkestrui op. 50 (1869).

Kauno valstybinė filharmonija šį kūrinį publikai pristatė minėdama 190-ąsias Johanno Wolfgango von Goethe'ės metines. Įdomus, įspūdingas kūrinys, kuriame choras atlieka itin reikšmingą vaidmenį, sukurtas pagal to paties pavadinimo J. W. bon Goethe'ės poemą. Kūrinio centre – poetus ir kompozitorius jaudinusi istorija, kurią šiandien galėtume nagrinėti įvairiai: tai galėtų būti tiek istorija apie gražuolės apkerėtą riterį, tiek apie karius, kuriuos nuo grobikiško karo nuvilioja savo kraštui pasišventusi princesė, – ypač jeigu tokią istoriją sumanytų inscenizuoti kine.

Tačiau grįžkime prie rimtų vyrų – J. W. Goethe'ės, J. Brahmso, riterio Rinaldo ir visų scenoje stovėjusių vyrų! Kūrinys įdomus tuo, kad moters balso jame nėra, Armidą ir jos sodus iliustruoja subtili orkestro muzika. Rinaldas kovoja tarp pareigos ir jausmų, choras Rinaldą kviečia atsitokėti, lipti į laivą ir tęsti užsibrėžtą kelionę į Jeruzalę.

Baigdama pasikartosiu – lapkritis buvo nuostabus, pilnas galimybių: galimybės klausytis puikių atlikėjų atliekamos puikios muzikos. Galimybės permąstyti savo ir artimą istoriją. Galimybės sekti ir suvokti kūrinio tekstą. Galimybės dalyvauti premjerų stebukluose, susitikimuose su kompozitoriais ir atlikėjais. Galimybės po koncerto susitikti su draugais, paskui grįžti į namus. Galimybės, kai reikia sustoti, klausytis tylos ir ramiai vartyti daugybę kartų skaitytas knygas. Ir niekada neįtikėtiname šventiniame šurmulyje nepamiršti, kad Ukraina kovoja ir nepasiduos.