Komentarai (ne)egzistuojančioms Homero giesmių iliustracijoms

Ant rašytojo, žurnalisto Alvydo Valentos darbo stalo – nauja knyga "Prierašai neegzistuojančioms "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijoms". Joje – kaip leidžia spėti pavadinimas – kiekvienai Homero giesmei sukurti eilėraščiai, turtingi intertekstų, paralelių su lietuviškais kontekstais.

Šio eilėraščių rinkinio sudarymas užtruko apie penkiolika metų. A.Valenta sako nepamenąs, kada atsirado pirmieji tekstai su "Iliados" ir "Odisėjos" giesmių citatomis, tačiau kai tokių eilėraščių susikaupė daugiau, jam šovė nedrąsi mintis kiekvienai Homero giesmei parašyti po komentarą ar prierašą. "Gerai prisimenu, kad 2008-aisiais parašiau prierašą dešimtajai "Iliados" giesmei "Dolonėja". Joje pasakojama, kaip Odisėjas ėjo į žvalgybą. Taip kasmet parašydavau po du, tris ar keturis tekstus", – sako kūrėjas. Pokalbis su juo – apie atrastas amerikas, lietuvišku Brisiumi virtusį mitologinį Argą ir kažkurioje dimensijoje galimai egzistuojančias "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijas, apie kurias meno pasaulis nieko nežino.

– Filosofas, filologas Naglis Kardelis pastebi, kad Homeras "Iliadoje" ir "Odisėjoje" užrašo gryniausią įvykių esmę išvengdamas nereikalingų smulkmenų. Jumyse, anot jo, homeriška yra tai, kad eilėraščio leitmotyvu pasirenkate vieną, kertinę, eilutę iš kiekvienos Homero poemų giesmės. Kiek kartų perskaityti Homerą reikėjo, kad galėtumėte apčiuopti kiekvienos giesmės esmę ir išgryninti jos charakterį iki vienos eilutės?

– Atsakyti, kiek kartų reikėjo perskaityti, negaliu, nes tuo metu, kai šie tekstai atsirasdavo, kai jie iššokdavo, Homerą skaičiau gal keliasdešimt kartų. Skaitydavau tai vieną, tai kitą giesmę, skaičiau daugybę kartų, bet atskirais prisėdimais, atskirus epizodus.

Pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą.

Kaip pavykdavo apčiuopti esmę? Ji tiesiog suskambėdavo. Pavyzdžiui, minėtojo prierašo apie Odisėjo ėjimą žvalgybon eilutės iššoko viešint viename tarptautiniame renginyje. Buvo liepos mėnuo, sėdėjau kambaryje ir pirmosios eilutės suskambo galvoje. Tyli naktis, šventa naktis – "Stille Nacht, heilige Nacht" – Kalėdų giesmė. Tekstas man netikėtai baigiasi Salomėjos Nėries eilėraščio "Vilnele, bėk į Viliją" eilutės parafraze – visiška priešingybe. Pradžios ir pabaigos eilutės atstovauja skirtingiems tikro ar tariamo sakralumo laukams, bet panorau jas susieti.

Panašiai nutiko ir su septynioliktąja "Odisėjos" giesme, kurioje minimas mitologinis šuo Argas. Pamaniau: kodėl jis negalėtų būti Brisius? O gal Brisius buvo Argo palikuonis? Juk galėjo! Kita mintis, šovusi tą akimirką, buvo apie neteisingą istoriją, kalbančią apie bankininkus, rotšildus, generolus ir kitus įtakingus valstybės vyrus, o ne apie džiovos palaužtus jaunus rašytojus, tokius kaip Jonas Biliūnas. Taip atsirado šis tekstas, panašiai dienos šviesą išvydo ir kiti.

– Jūsų knygoje gausu intertekstų, polemikos su žymiais mąstytojais ir rašytojais. Mitologinis šuo Argas tampa lietuviškuoju Brisiumi, o Sigmundas Freudas, Friedrichas Nietzsche, Graikija, lietuviškasis kaimas, rinkimai, girtuoklystė ir vedama apsėklinti karvė puikiai dera tarpusavyje, nesipjauna. Tekstams iškoduoti reikia tam tikro žinių bagažo, juolab kad ir jūsų aliuzijos dažnai nėra visiškai tiesmukos. Ar gausybė intertekstų – natūrali jūsų rašymo maniera?

– Veikiausiai intertekstai yra tam tikra mano rašymo maniera. Nuorodų į kitus tekstus ir kūrinius daug ir net per daug. Tačiau, kalbant apie šią knygą, žmogus, bent truputį nusimanąs apie literatūrą, supranta, kad nei Homero, nei Dante's, nei Williamo Shakespeare'o tiesmukai neperrašysi. Nieko iš to neišeis.

Kai atsirado daugiau šios knygos eilėraščių, pradėjau galvoti apie jų prasmę, apie tikslą, santykį su autoriumi. Vieną dieną šovė mintis, kad kažkur yra arba gali egzistuoti "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijos, apie kurias meno pasaulis nieko nežino. Rašiau komentarus ne Homero giesmėms, bet toms neegzistuojančioms iliustracijoms.

Iliustracijoms dažniausiai būdinga ne tiesmukai atvaizduoti knygos turinį, o šiek tiek nukrypti nuo temos. Rašydamas prierašus joms, taip pat nukrypstu. Šitaip gimsta intertekstai ir įvairūs minčių šuoliai.

– Viename eilėraštyje iš ankstesnės jūsų knygos lyrinis subjektas pripažįsta, kad antika, mitologija, kolumbais, nuotykių knygomis susižavėjo vaikystėje, nes tai buvo būdas ištrūkti iš niūrios sovietinės kasdienybės, o vaizduotė buvusi didi pokštininkė, tamsiais lapkričio vakarais galėjusi niūrią mokyklą paversti Spartako sukilėlių stovykla. O kaip visa tai atradote jūs? Galbūt tame tekste esama autobiografiškumo?

– Autobiografiškumo čia labai daug. Vaizduotė vaikystėje, paauglystėje išties krėtė man pokštus ir tai, ką rašau, yra gryna tiesa. Galėdavau pabūti ir Spartako stovykloje, ir Columbus laive, ir kokioje nors Polinezijos saloje pas laukinius. Vaizduotė man yra iškrėtusi ir piktesnių pokštų, bet apie juos – kita proga.

– Graikų ir romėnų išmintis, / nemirtingi indų epai / ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka? / Jaunystė praėjo, / siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs / užutėkiai, / hormonai – visi išsislapstė, / ir pasaulis tapo baigtinis. Šis tekstas – ankstesnės jūsų knygos vėliavnešys. Man pasirodė, kad jis išpranašauja būsimą knygą, kurioje visiškai atsiveriate antikinei kultūrai.

– Tai tik gražus sutapimas. Rašydamas šį eilėraštį, apie būsimą knygą tikrai negalvojau, nors ji jau buvo beveik baigta ir trūko tik kelių giesmių. Tuo tekstu turbūt norėjau pasakyti, kad, pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Graikų, romėnų panteonai gali būti šalia, bet, kalbant tiesmukai, kiekvieno žmogaus hormonai diktuoja jo kelią ir patirtį. Kai jų nebelieka ar lieka mažiau, tai kas tada? Belieka tik mirę panteonai. Nors jų ir neatmetu, bet jie yra tik panteonai.

– Skirtumas tarp "Hormonų" ir "Prierašų" labai ryškus – "Hormonuose" dominuoja neišvengiamybės, laiko tėkmės, prabėgusios jaunystės, nueito kelio motyvai ir minorinės nuotaikos, o "Prierašai" dvelkia jaunatvišku veržlumu, čia žaižaruoja karas, meilė, aistros, politika. Ar galima sakyti, kad kiekviena išleista knyga ir joje atsiskleidžiančios nuotaikos yra tarsi paminklas tam tikram jūsų gyvenimo etapui?

– Tam tikra prasme turbūt taip, tik gal ne paminklas, o tam tikro etapo išraiška. Tekstai iš paskutinės knygos, iš "Prierašų", kaip jau kalbėjome, stalčiuje gulėjo gal penkiolika metų. Šis etapas buvo labai ilgas, jame visko gausu: ir mažoro, ir minoro, skirtingo kalbėjimo ir moduliacijų, skirtingų žiūros taškų.

Filologai, filosofai, kultūros žmonės, rašantys apie graikų pasaulį, pastebi, kad tai buvo jaunas, gimstantis pasaulis, jauna, veržli kultūra. Pavyzdžiui, Trojos karas tapo visų ateityje įvyksiančių karų provaizdžiu. Be abejo, kad veržlumo ten daug, o ir herojai, kaip pastebi Naglis Kardelis, dažnai būna ūmūs, nesutramdomi, aistringi.

– Naujausio jūsų kūrinio pavadinimas skamba gana akademiškai, gal netgi nepoetiškai. Ar jo galvojimas – daug apmąstymų reikalaujanti užduotis, ar pavadinimai gimsta spontaniškai?

– Pavadinimai paprastai gimsta sunkiai. Nežinau, kurios mano knygos pavadinimas būtų atsiradęs lengvai. Dažniausiai juos sugalvoju paskutinę akimirką, paskutinėje knygos leidybos stadijoje. Apie naujausios knygos pavadinimą galėčiau daug kalbėti. Porąkart bandėme teikti paraišką kultūros tarybai su kitu pavadinimu, nes manėme, kad šis yra per ilgas. Netgi nepamenu, koks buvo ankstesnis pavadinimas. Gal "Prierašai epų paraštėse"?

Kai knygą ėmėsi leisti asociacija "Slinktys", jos vadovas Juozas Žitkauskas pastebėjo, kad ilgasis pavadinimas skamba geriausiai. Iki paskutinių dienų tiksliai nežinojau, koks bus knygos pavadinimas. Jeigu mane kas pakeltų vidurnaktį ir paklaustų, turbūt ir šiandien tiksliai jo nepakartočiau.

– Kaip reaguojate į kritiką? Ar laukiate recenzijų, ar jums svarbi kitų nuomonė?

– Kadangi apie ankstesnes knygas recenzijų buvo parašyta nedaug, sunku apibrėžti ir savo santykį su kritika. Jeigu žmogus nėra visiškas narcizas, vienaip ar kitaip į kritiką bei pastabas reaguoja. Ir aš reaguoju. Jeigu reaguočiau į kiekvieną kritiką ir į visas pastabas, galimai prarasčiau dalį savasties. Reikia rasti aukso vidurį, tik kur jis yra?

Kalbant apie kritiką ir tekstus labiau apibendrintai, norėtųsi papasakoti, kaip keitėsi mano santykis su rašymu – tiek poezijos, tiek publicistikos. Juokauju, kad jeigu jaunystėje per dvi dienas neparašydavau nė trumpiausio tekstelio, man imdavo kilti kraujospūdis. Dabar kraujospūdis pakyla dvi dienos prieš sėdant rašyti. Seniau rašymas buvo skysta terapija, o šiandien tos terapijos neliko – rašau nedaug, nelengvai, nelendu su savo knygomis į viešumą, todėl ir kritikos mažai sulaukiu. Šiandien rašymas prilygsta meditacijai, nes galiu ilgiausiai prasėdėti prie vieno sakinio ir tam, kas parašoma per penkias minutes, man gali prireikti pusvalandžio ar valandos. Tai ypač aktualu kalbant apie pirmuosius sakinius, pirmąsias poetinio kūrinio eilutes.

– O koks jūsų santykis su šiandieniniu literatūros pasauliu, literatūriniu vyksmu? Ar sekate naujienas, dalyvaujate skaitymuose ir kituose renginiuose?

– Seku kultūrinę spaudą, domiuosi kolegų išleidžiamomis knygomis, neskaitau visų naujienų iš eilės – nesu jų žinovas, bet nesu nuo jų ir atšokęs. Renginių ir literatūros pasaulio per metus man prisireikia maždaug porąkart, tad dalyvauju "Poezijos pavasaryje" ir "Poetiniame Druskininkų rudenyje". Šiuose renginiuose įsikraunu ir pasisemiu tiek, kiek manyje telpa. Hermanno Hesse's žodžiais į šį klausimą atsakyčiau šitaip: vita activa ir vita contemplativa. Negaliu visąlaik būti fazėje vita activa, nes tapčiau bėgantis, griebiantis, vartojantis. Tačiau ir nesu visiškai kontempliatyvus. Taigi viskas juda nuo vita activa iki vita contemplativa, o paskui priešingai – nuo contemplativa prie activa.

– Naujoje ir ankstesnėje knygose esama kelių užuominų apie Columbus atrandamą Ameriką. Kiek amerikų per savo gyvenimą jums pavyko atrasti?

– Tai jau labiau ne literatūrinis, o psichologinis klausimas. Turbūt įdomiausia, kad tas amerikas atradus, paaiškėja, kad čia – visai ne Amerika. Manau, gyvenime svarbiausia ne atradimas, nes atradęs dažnai nusivili ir pamatai, kad ten – visai ne tai, ką įsivaizdavai, bet plaukimas, ieškojimas, vidinė būtinybė atrasti nežinomą žemę.

– Galiausiai norisi užduoti klausimą, kuris gal ne tiek aktualus būsimiems knygos skaitytojams, kiek patenkins mano smalsumą. Amor fati – likimo meilė, / po daugelio šimtmečių ištars filosofas – / Dioniso draugas – ir pasiners į beprotybės sutemas. Šitaip baigiasi eilėraštis "Dievų pasitarimas. Atėnė padrąsina Telemachą". Kodėl F.Nietsche vadinamas Dioniso draugu, jeigu jis griežtai pasisakė prieš alkoholį ir gėrė tik vandenį, kartais – pieną?

– Dionisas dažnai vaizduojamas ekstazėje, šokantis, klajojantis, o Joachimo Köhlerio knygoje "Paskutinis Nyčės sapnas" esama scenos, aprašančios, kaip F.Nietsche nuogas šoko kažkokiame Šveicarijos ar Italijos pensione. Savo veikla, savo ekstazėmis ir įžvalgomis F.Nietsche artimas Dionisui. Tokį įspūdį susidariau perskaitęs bent tris knygas apie jį. Tiesa, neskaičiau paskutinės – Sue Prideaux "Aš esu dinamitas!" Tačiau kitas į lietuvių kalbą išverstas knygas apie F.Nietsches gyvenimą perskaičiau.

Nors dabar neprisimenu konkrečių citatų, bet susidariau įspūdį, kad tarp F.Nietsches ir Dioniso esama gana akivaizdaus artumo. Bent jau didesnio nei tarp F.Nietsche's ir Apolono. Man pačiam daugelį kartų artimesnis yra Apolonas. Nesakau, kad esu abejingas dionisiškai ekstazei, svaiguliui, užsimiršimui, bet, ilgiau užsibuvus Dioniso valdose, kyla nepaaiškinamas noras sugrįžti į Apolono prieglobstį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių