- Edita Grudzinskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kai "Cantate Domino" choristai atsako į klausimą, kokiame chore dainuoja, dažniausiai sulaukia reakcijos: "A, pas Daugėlą, žinau." Rolandas Daugėla žinomas ne tik Kaune ar Lietuvoje, ir ne tik kaip charizmatiškas chorvedys, vadovaujantis trims chorams.
Daugybę apdovanojimų pelnęs Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas žinomas ir tarptautinėje arenoje kaip penkių tarptautinių festivalių organizatorius, užsienio festivalių žiuri pirmininkas ir narys. Šie besibaigiantys metai R.Daugėlai ypatingi. Jo įkurtas Kauno Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios choras "Cantate Domino" švenčia 25 metų jubiliejų.
– Sugrįžkime į pradžią. Kokie prisiminimai?
– 1992-ieji, Vytauto bažnyčios bokštas, fisharmonija, šalia vargonai, tik ką įsikėlę broliai pranciškonai su tėvu Pauliumi priešakyje. Tame bokšte šešiese, septyniese repetuojame, naktinėjame. Netrukus mūsų buvo jau per trisdešimt. Pradėjome dalyvauti konkursuose ir skinti laurus. Pradžia buvo labai galinga. Ji tapo tarsi choro kodu ir tęsiasi iki dabar.
– Kodėl sumanėte chorą burti pats? Juk turėjote nemažai kvietimų vadovauti jau suformuotiems chorams, turintiems įdirbį?
– Tai svajonė. Svajonė turėti chorą, sukurtą savo rankomis ir gebėjimais. Turėjau priverstinį vienatvės periodą – tarnaujant armijoje. Galvoje nuolatos sukosi mintys, kaip suburti žmones, kaip bendrauti? Buvau jaunas, neturėjau ypatingo pasitikėjimo, bet noras viską nugalėjo. Tiesiog negalėjau be to.
Paskui supratau, kad gimti chorui yra viena, dainuoti – kita, o pasiekti lygį – trečia. O kur dar užsitarnauti pripažinimą... Sakoma, savame kieme pranašu nebūsi. Iš tiesų Lietuvoje pelnyti pagarbą nebuvo lengva, bet mums pasisekė. Laimėjome ir Mažąjį, ir Didįjį gintaro prizą Klaipėdoje. To pakako, kad Lietuvos chorvedžiai paspaustų ranką ir pripažintų.
– Kiekvienas kolektyvas turi savitą veidą. Kamerinis choras "Cantate Domino" – koks jis?
– Kamerinis – toli gražu ne tik choro dydį apibrėžiantis žodis. Kamerinio choro muzika yra ypatinga pačiu savo atlikimu: lankstumu, interpretacija, garsu. Štrichai, stilius, įtaiga, dinamika, frazuotė, minkštumas, kontrastai – visa tai yra kamerinio choro arsenalas.
Tiek kūrinių pasirinkimas, tiek jų atlikimas formuoja mūsų akustinį veidą. Visada palieku scenoje vietos ištiktukams, kad atlikimas būtų tikras ir gyvas. Mes siekiame atlikti kūrinius kiek įmanoma giliau ir įtaigiau, kad skambėjimas būtų jautrus, išraiškingas, betarpiškas ir arti klausytojų.
Jokių paslaptingų receptų nėra. Tiesiog aš kategoriškai pasisakau prieš nuobodulį.
Regis, mums tai sekasi. Nepamenu tokio koncerto, po kurio žmonės neateitų padėkoti, kad juos sujaudino mūsų atliekama muzika, kad jie pajuto tai, ko nepajaučia kituose koncertuose.
O ir dainuojantieji rūpinasi mano sukurtu choru kaip savo. Kažkada esu pasakęs choristams: "Dovanoju jums jūsų chorą." Nesinori, kad chore būtų ateiviai ir praeiviai. Atėjai, įaugai, ir choras tampa tavo gyvenimo dalimi. Tuomet jau galima ir dainuoti, ir muzikuoti, ir nerti gilyn.
– Vytautas Miškinis yra pasakęs, kad dirbant chorvedžio darbą pesimistu būti paprasčiausiai negali. Kas profesinėje kasdienybėje labiausiai kėsinasi į jūsų optimizmą?
– Rutina. Kasdienybė. Kai ji užvaldo, kai man pasidaro nebeįdomu, tada neįdomu ir tiems, kurie su manimi dirba. Kodėl rutina? Jei turėčiau tik šį chorą ir juo vienu gyvenčiau... Tas moralinis nuovargis kartkartėmis užmuša.
Chorvedys privalo nepalikti nė vieno abejingo repeticijoje. Ar į vieną pusę, ar į kitą, į gerą ar į blogą, – reikia sujaudinti. Turi būti gyvybė, darbas čia ir dabar. Jokių paslaptingų receptų nėra. Tiesiog aš kategoriškai pasisakau prieš nuobodulį.
Viduje susikuri kūrinio viziją, tada užsidegi pats. Tačiau man asmeniškai ta vizija gimsta tik būnant su choru. Nepraktikuoju namuose sėdėti prie partitūros ir gvildenti, analizuoti ją, o tada ateiti ir dirbti su choru. Man viskas sugriūva. Pirmiausia žiūriu, kaip vienas ar kitas kūrinys skamba su tais žmonėmis, kurie stovi prieš tave.
Su visais turi atrasti tembrinę kalbą. Norint išgauti, tai ko reikia, dirbant su mėgėjais, tenka pasinaudoti visokiomis kūrybinėmis priemonėmis: rodyti ir mimikas, pateikti komiškus palyginimus. Kiek reikia gudrybių, pastangų, kad kad choras suskambėtų, kad gimtų muzika. Jau, žiūrėk, susidainuoji, ateina naujų žmonių – ir vėl iš naujo. Amžinas darbas. Žiaurus darbas.
– Ir dar scenoje nugara į klausytojus...
– Tai pats nuostabiausias jausmas, koks tik gali būti. Nuo pat mažens mane lydėjo siaubinga scenos baimė. Gal todėl chorvedžio profesija mane ir susirado.
Pamenu, aš – ketvirtokas, Pionierių rūmai, solo. Metus laiko repetuota. Visi kūriniai išmokti, balsas gražus, visi mane labai mylėjo. Bet... Jūs negalite įsivaizduoti, ką aš jausdavau išeidamas į sceną. Man žemė iš po kojų slysdavo ir galvojau, kad viską atiduočiau, kad tik nereikėtų dainuoti.
Paauglystėje, prasidėjus mutacijai, išsigandau, kad nebegalėsiu dainuoti. Pradėjo trūkti scenos. Pasirodo, poreikis būti pastebėtam kažkur manyje buvo įsiūtas.
Taigi, aš atsidūriau dirigavimo studijose. Ir būtent dėl to, kad nereikia būti atsisukusiam veidu į publiką ir demonstruoti, ką tu sugebi arba ne.
– Koks tuomet jūsų santykis su publika?
– Akys atsiveria nugaroje. Aš jaučiu klausytojus nugara. Priešais mane tarsi veidrodis – choras. Matau, kaip jis reaguoja. Galiausiai, esu prisilietęs prie aukščiausio muzikos atlikimo, kai tu jauti salės, žmonių, choro ir savo paties virpesį.
Esu prisilietęs prie aukščiausio muzikos atlikimo, kai tu jauti salės, žmonių, choro ir savo paties virpesį.
Pasirodo, kad ne aukščiausiu techniniu lygiu atlikta partitūra yra svarbiausia. Stebuklą sukuria tai, kaip tau pavyksta muzikinę medžiagą, parašytą juodu ant balto, pateikti taip, kad tavo vidiniai pajautimai, rankomis perteikti chorui, rikošetu keliauja ne tau, kaip atsakymas, bet į publiką. Klausytojas yra taip paveikiamas, kad atsakas rikošetu atkeliauja atgal tau į nugarą. Turėti tokią patirtį yra kažkas nenusakomo.
– Sekmadienį jubiliejinis "Cantate Domino" koncertas kauniečiams. Ko tikėtis klausytojams?
– "Cantate Domino" repertuaras labai atitinka advento dvasią. Tai, ką mes giedame, yra gyvenimas. Pradedant "Veni, Veni Emmanuel" – laukimo giesme, keliaujant prie šiuolaikinės muzikos, galiausiai ateisime iki klasikinės populiariosios ir pabaigsime meilės gaida. Visa programa yra meilė, absoliuti. Ar tu jos ilgiesi, ar garbini... Tai ne liturgija, tai gyvenimas. Bandysime nuoširdžiai visa tai išpildyti.
Kas: Kamerinio choro "Cantate Domino" jubiliejinis koncertas.
Kada: Gruodžio 10 d. 16 val.
Kur: Kauno įgulos karininkų ramovėje (A.Mickevičiaus g. 19).
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“2
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...
-
Maironio lietuvių literatūros muziejui toliau vadovaus D. Cibulskienė1
Maironio lietuvių literatūros muziejui ir toliau vadovaus Deimantė Cibulskienė, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės sielos peizažai
Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka18
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...
-
Atsisveikinama su operetės primadona D. Dirginčiūte-Tamuliene5
Antradienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre atsisveikinama su soliste, operetės primadona Danute Dirginčiūte-Tamuliene. Urna bus išnešama 14 val. Laidojama Petrašiūnų kapinėse. ...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 15–21 d.
Balandžio 17 d. Garliavos kultūros centras: 12 val. – projekto „Teatro SPA jaunimui ir vaikams“ Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis vaikams „Knygų personažai atgyja“. Kauno rajono sporto centras: 19 val. – Lietuvos ...
-
Parodoje – muzikos ir tapybos sinergija
Garliavos kultūros centre atidaryta tapybos darbų paroda „M. K. Čiurlionio muzikos ir tapybos sinergija“. ...