„2²“ – tai keturių jaunų menininkų eksperimentas su žanru, kuris, regis, pažįstamas iki skausmo: dangus, medis, kalnas, horizontas. Bet ši paroda ne apie gražius vaizdus. Pasakojama daugiau apie tai, kas liko iš vaizdo, kai jį paveikia urbanizacija, klimato krizė ar asmeninės dezorientacijos.

Grupė „Kažką darom“ į peizažą žvelgia kaip į pretekstą – kartais rimtai, kartais kaip žaidimą „kas čia nutapyta: kraštovaizdis ar vidinis vaizdas?“ Keturios pozicijos, keturi žvilgsniai, keturi pasauliai – nuo išblukusių etninių prisiminimų iki naujų, postantropoceniškų geografijų, tokių, kur žmogus jau nebėra vienintelis ar svarbiausias veikėjas.

„2²“ vaizduoja ne pamokomą idėją apie tvarumą, bet pojūtį. Tą vos apčiuopiamą nuojautą, kad kažkas slysta iš po kojų, keičiasi. Tačiau visa tai perteikiama ne didžiu mostu ar ekspresyviu šūkiu, o lyg tarp eilučių. O gal tarp potėpių? Visgi tai peizažas, padaugintas iš keturių – ne dėl aiškumo, o kad kiltų dar daugiau klausimų.

Grupės „Kažką darom“ pavadinimas gali skambėti nerimtai. Lyg atsainus atsakymas į pernelyg rimtą klausimą. Tačiau už šio pavadinimo slypi keturių tapytojų noras veikti, ieškoti, bandyti, net jei rezultatas ne visada yra nuspėjamas. Vienuose kūriniuose peizažas skaidomas iki pagrindinių spalvinių santykių, kituose – perdirbamas į industrinės estetikos atspindį ar net permąstomas kaip šalutinis vartojimo kultūros produktas.

Galiausiai tapybos procesas tampa savarankišku reiškiniu, kuriame ištirpsta tiek vaizdas, tiek pasakojimas. Lukas Marciulevičius, Eglė Marcinkevičiūtė, Ligija Žilinskienė ir Lilija Gotautaitė-Smalinskė savaip kuria tapybinę kalbą, tačiau jų darbai jungiasi į bendrą judesį – ieškoti to „kažko“, kas atsiranda tarp tikrovės ir būsenos.

Kas? Paroda „2²“. Paroda – Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.

Kur? galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? atidarymas spalio 24 d. 18 val. Veiks iki lapkričio 15 d., I–V – 10–17 val., VI – 11–16 val.