Kelionė iš 2012-ųjų į 2022-uosius: kaip atrodė Kauno virsmas Europos kultūros sostine?

Sausio 22-ąją oficialiai prasidėsianti išskirtinė Kauno miesto ir rajono kadencija pakvies į dešimtis festivalių ir parodų, šimtus scenos meno renginių, koncertų. Visi jie – pavyzdine darna dirbančios "Kaunas 2022" komandos darbo rezultatai. Vis dėlto V.Vitkienė pabrėžia: svarbiausia ne pats titulas, ne pasaulinės žvaigždės, kurių bus gausu. Tikslas – pasitelkus kultūrą išgydyti miesto žaizdas ir kiekvienam kauniečiui įskiepyti pasididžiavimo savo gimtuoju miestu ar rajonu jausmą.

Finišas pasiektas – Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Prieš dešimtį metų gimęs siekis į mūsų miestą atkreipti viso žemyno dėmesį virto realybe. Kaip atrodė kelias titulo link? Kokių iššūkių ir vertingų pamokų jis suteikė? Kaip bendras tikslas drauge subūrė kauniečius ir Kauno rajono gyventojus? Apie tai – pokalbis su "Kaunas 2022“ vadove Virginija Vitkiene.

– Kada prasidėjo jūsų kelias į "Kaunas 2022“? Kaip apskritai gimė mintis siekti kultūros sostinės statuso? Ar nestabdė prisiminimai apie nekokią Vilniaus buvimo Europos kultūros sostine patirtį?

– Aš ir kiti paraišką rengę iniciatyvinės grupės nariai turėjome ne vienų metų patirtį dalyvaujant europiniuose kultūros projektuose. Buvome dalyvavę ir kultūros sostinių programose, tad matėme šio titulo naudą miestams ir regionams. Pavyzdžiui, 2012 m. kultūros sostine tapęs Portugalijos miestas Gimarainšas yra visai mažas priemiestis, tapęs tikru kultūrinio turizmo traukos centru. Supratome, kad šis titulas galėtų Kauną ir Kauno rajoną paversti kur kas labiau žinomais Europos kultūros centrais, sustiprinti miesto identitetą ir partnerysčių tinklą. Su Vilniumi savęs nelyginome ir niekada nelaikėme šio miesto kultūros sostinės metų nesėkme. Visada vertinau Vilniaus 2009 m. vykdytą programą pagal tai, ką miestas pasiekė, o ne pagal tai, ko negalėjo pasiekti dėl prasidėjusios ekonominės krizės ir kitų faktorių. Iki šiol turiu gerą nuomonę apie daugelį projektų, kurie anuomet vyko Vilniuje. Rengdami paraišką su vilniečiais ne vienąkart konsultavomės ir mokėmės iš jų pavyzdžio.

Dalyviai: kad gyventojai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, kuriant Europos kultūros sostinės renginių tradicijas buvo įtrauktos ir Kauno miesto bei rajono bendruomenės. / L. Steponavičiaus, E. Kniežausko, M. Plepio nuotr.

2012 m. spalį aš, kaip Kauno bienalės vadovė, buvau pakviesta į Briuselyje Europos Komisijos organizuojamą konferenciją. Joje pristačiau 2011 m. Kaune vykusio "Kūrybiškos Europos“ projekto, kuriame dalyvavo virš 400 Europos menininkų, rezultatus. Konferencijos metu viena diena buvo skirta Europos kultūros sostinių temai ir naujam tvarkaraščiui paskelbti. Paaiškėjo, kad 2022 m. kultūros sostine galės tapti vienas iš Lietuvos miestų. Grįžusi iš Briuselio, inicijavau Kauno kultūros sektoriaus susitikimą ir perdaviau informaciją, kurią sužinojau. Iki konkurso paskelbimo buvo likę ketveri metai, tad visi kartu pasitarėme, ar Kaunas turėtų mąstyti apie tokią paraišką. Jei taip, tegul nuo šiol kiekvienas kultūros operatorius, vykdydamas projektus, galvoja apie šią paraišką ir mąsto apie tai, kokie Europos partneriai jį domina. Tai buvo būtina, kad, atėjus laikui, į paraišką jau galėtume įrašyti geriausius pasiūlymus. Tad procesas buvo labai ilgas. Jo pradžia – dar 2012 m. Rimtas darbas prasidėjo jau 2015-aisiais, kai liko metai iki pirmojo konkurso etapo. 2016 m. pateikėme paraišką, o 2017-aisiais Kaunas buvo pripažintas laimėtoju.

Pasijuokėme, kad be krizių Lietuvoje atidaryti kultūros sostinės metų turbūt neįmanoma. Vilnių supurtė pasaulinė ekonominė krizė, o mus – sveikatos.

– Kalbant apie "Kaunas 2022“ kelio pradžią, kaip susibūrė komandos branduolys? Tikriausiai galima sakyti, kad absoliuti dauguma jo išliko iki šiol?

– Nuo pat pradžių komandos branduolį sudarė įvairių kultūros sričių entuziastai. Su menotyrininke Daiva Citvariene diskutavome miesto atminties išsaugojimo klausimais. Kalbant apie scenos menus, labai artimai bendradarbiavome su šokio teatru "Aura“, kuriame dirbo Gintarė Masteikaitė. Su Viktoru Bachmetjevu kalbėjomės apie Emanuelį Leviną ir filosofiją, drauge su Ina Pukelyte aptarėme teatrines programas, o Rytis Zemkauskas gvildeno idėjas apie mistinį kūrybiškumą ir tai, ko trūksta miestui, kad jis būtų žaismingas, įdomus ir kūrybingas. Nuo pat pradžių mane lydėjo ir kolegė Ana Kočegarova, su kuria tapome raštininkėmis ir popieriuje išguldėme visas idėjas.

Pirminėse diskusijose dalyvavo ir galerijos "Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys bei Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. Visi šie žmonės iki šiol yra "Kaunas 2022“ komandoje. Architektūros profesionalai Vaidas Petrulis ir Viltė Migonytė-Petrulienė mus konsultavo ir pateikė Kauno modernizmo perspektyvą, kai modernizmas Kaune dar nebuvo aktualizuotas kaip fenomenas. Abu jie dirbo ir prie paraiškos Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO sąrašą. Viltė toliau koordinuoja visą mūsų "Modernizmo ateičiai“ programą.

Tad dauguma žmonių komandoje yra nuo pat pradžių. Tačiau yra prisijungusių ir pakeliui bei paskatinusių didžiulius pokyčius Kauno mieste. Tai, pavyzdžiui, Bendruomenių programą užkūrusios Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, Aistė Paukštė, Simona Savickaitė. Jos su savo komanda realiu faktu pavertė gražią idėją apie bendruomeniškumą per kultūrą ir meną. Daugybė su didžiule energija vėliau prie mūsų prisijungusių žmonių prisidėjo prie mikroklimato mieste gerinimo, bendruomeniškumo ir profesionalios kultūros atsiradimo ne vien miesto centre, bet ir netikėtose Kauno rajono vietovėse.

Diskusijos: projekto koncepcija, jos atskirų programų tezės ir struktūros – intensyvaus komandinio darbo vaisiai. / M. Plepio nuotr.

– "Kaunas 2022“ komanda puikiai dirbo net ir pandemijos, griežto karantino sąlygomis. Vis dėlto sunku patikėti, kad nebuvo silpnumo akimirkų, kai reikėjo iš naujo motyvuoti komandą, ieškoti potencialių partnerių ir juos įtikinti. Kokie momentai buvo sunkiausi, sudėtingiausi?

– Šis projektas pasižymi tuo, kad mūsų dienotvarkė – labai griežta: viskas tiksliai suplanuota mėnesių mėnesius į priekį. Tad, prasidėjus pandemijai, kilo iššūkis per kelias savaites perplanuoti visas 2020-ųjų veiklas ir biudžetą, nežinant, kaip situacija klostysis toliau. Vis dėlto per tuos metus išmokome gyventi su koronavirusu ir planuoti projektus prisitaikant prie naujosios situacijos. Mus išgelbėjo tai, kad dar 2017-aisiais rimtai kibome į darbą ir užmezgėme stiprias partnerystes. 2019-aisiais praktiškai jau buvome patvirtinę 90 proc. savo programos, susitarę su menininkais ir partneriais. Tuo metu jau turėjome detalią strategiją trejiems metams į priekį, buvome į veiklą įtraukę per 60 partnerių organizacijų. Tad, prasidėjus pandemijai, mums beveik nebuvo reikalo megzti pažintis virtualiuoju būdu, tereikėjo tęsti esamą bendravimą.

2022-iesiems programą taip pat planuojame taip, kad kuo daugiau renginių vyktų atvirose erdvėse, kuriose negalioja griežti karantino apribojimai. Pandemija paskatino atsirasti ir naują projektą – Vasaros sceną. Ją atidarysime gegužę. Visą vasarą, iki pat rugsėjo pabaigos, Rotušės aikštėje kiekvieną savaitgalį vyks įvairūs koncertai, pasirodymai, pokalbiai.

Pandemija mus išties paskatino kūrybiškiau mąstyti. Pavyzdžiui, 2020-aisiais mūsų komanda sugeneravo nuostabų projektą – "Kultūra į kiemus“, kuris pasiekė dvylika Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemų. Visiško karantino aplinkybėmis iš savo balkonų žmonės galėjo stebėti šiuolaikinio šokio, cirko, muzikos ir kitų žanrų atlikėjų pasirodymus. 2022-aisiais vyks to paties pavadinimo projektas, kurio metu Kauno miesto ir rajono kiemuose įvyks apie 80 įvairių atlikėjų pasirodymų. Tikriausiai esame nepataisomi optimistai. Prasidėjus pandemijai, pasijutome it perlieti šaltu vandeniu. Bet kartu džiaugėmės, kad mūsų programa numatyta ne 2021-aisiais, kurie atrodė dar kupini rizikos. Taip pat pasijuokėme, kad be krizių Lietuvoje atidaryti kultūros sostinės metų turbūt neįmanoma. Vilnių supurtė pasaulinė ekonominė krizė, o mus – sveikatos.

Dalyviai: kad gyventojai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, kuriant Europos kultūros sostinės renginių tradicijas buvo įtrauktos ir Kauno miesto bei rajono bendruomenės. / L. Steponavičiaus, E. Kniežausko, M. Plepio nuotr.

Nesiekiame Kaune surinkti garsiausių šiuolaikinio meno žvaigždžių alėjos. Tikslas – kultūros priemonėmis spręsti tam tikrus probleminius miesto klausimus, užgydyti žaizdas.

– Kada įvyko lūžis, kai "Kaunas 2022“ idėja patikėjo net didžiausi skeptikai tarp partnerių, politikų? Tikriausiai ne visi atvira širdimi priėmė pasiūlymą investuoti į projektą, iš kurio dalis pelno gaunama ne iškart ir ne pinigais?

– Kultūros sektorius visada įpratęs gyventi paraiškų režimu. Dauguma kultūrinių įstaigų finansavimą savo veikloms susirenka aplikuodamos į įvairius fondus ir ieškodamos partnerysčių. Tad, kalbant apie "Kaunas 2022“ paraišką, nieko neįprasto nepatyrėme. Skirtumas buvo tik toks, kad šiuo atveju net 40 įstaigų turėjo kažką bendro įdėti į vieną, miesto analize paremtą paraiškos dokumentą. Jį vėliau pavertėme įdomia ir Kauną menkai pažįstantį žmogų provokuojančia literatūra. Ieškant verslo paramos, koją mums kišo pandemija. 2020-ųjų kovą net keli sutartis jau pasirašę rėmėjai sumažino savo indėlį į mūsų programą, nežinodami, ko gali tikėtis ateityje. Vis dėlto, situacija jau stabilizavosi, ir 2021 metų pabaigoje jau paskelbėme Generalinį projekto rėmėją. Manau, kad kultūros partneriai mumis (ir savimi) patikėjo jau proceso metu. Didelis proveržis įvyko 2021 m. rugsėjį, kai visuomenei pateikėme savo programos gaires – didžiulę programos knygą, kuri iš tikrųjų yra tik mūsų programos brošiūra. Į ją tegalėjome sudėti parodų, koncertų ir spektaklių pavadinimus su trumpu aprašu, nes daugiau informacijos tiesiog netilpo.

– Savo patirtimi su jumis greičiausiai pasidalijo ir ankstesnių Europos kultūros sostinių rengėjai iš užsienio. Koks jų patarimas labiausiai įsiminė, kas pasiteisino?

– Vos tik laimėjus titulą, pirmasis patarimas, atkeliavęs iš vienos griežčiausių komisijos narių, buvo saugoti savo asmeninus gyvenimus ir šeimas. Patarimas išties puikus, nes šis projektas yra sudėtingiausias profesinis iššūkis, kurį mūsų komandos nariai kada nors turėjo. Žmogui iš pašalies tiesiog sunku suvokti, kokio masto ir kompleksiškumo šis projektas yra. Jis reikalauja neskaičiuoti darbo laiko ir atiduoti visą save, nes kito tokio įvykio miesto ir tavo gyvenime tiesiog nebebus. Tad vieni kitiems šį gautą patarimą vis su šypsena primename ir juokiamės, kad nuo 2023 m. jau sugrįšime prie asmeninio gyvenimo.

Žinoma, svarbiausi patarimai atkeliauja iš sostinės titulą jau turėjusių miestų. Europos kultūros sostinės turi savo tinklą – neformalų klubą, kurį vadiname šeima. Iki koronaviruso buvo įprasti du trys kasmečiai "šeimos“ suvažiavimai, į kuriuos susirinkdavo apie 50 žmonių iš daugiau nei 30 miestų. Suvažiavimų metu analizuojame miesto šeimininko patirtis, vieni su kitais dalijamės patarimais. Smagu, kad, kilus klausimų, galima paskambinti kolegai iš Materos Italijoje ar Monso Belgijoje ir paprašyti pagalbos. Jokiose gairėse juk neparašyta, kiek reikės įdarbinti žmonių, kokių funkcijų darbuotojų prisireiks, kaip įgyvendinti projektus ar suplanuoti biudžetą. Tad partnerių patarimai tiesiog neįkainojami.

– "Kaunas 2022“ į Lietuvą atveš neabejotinai garsiausią performansų menininkę Mariną Abramovič, programoje – ir Yoko Ono projektas, Kaune spektaklį taip pat pristatys teatro žvaigždė Robertas Wilsonas. Iš kur drąsa į Kauną kviesti šiuolaikinio meno žvaigždes? Ar labai bijojote išgirsti jų "ne"? Ar daug tų "ne" išgirdote iš kviestų svečių, apie kuriuos mes nežinome?

– Vien turėti kultūros sostinės titulą neužtenka, būtina miesto gyventojams ir svečiams parodyti, kuo jis reikšmingas. Tai ir prisidėjo prie visų šiuolaikinio meno žvaigždžių, kurias kvietėme, sutikimo dalyvauti. M.Abramovič pakvietė "Meno parko“ galerijos kuratorius Arvydas Žalpys, kuris prieš keletą metų prisidėjo organizuojant jos parodos pristatymą Torunėje. Kontaktą su Yoko Ono užmezgė Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, kuris turi ryšį su jos kuratoriumi Jonu Hendricksu. Be to, išgirdusi, kad jos paroda kviečiama į Kauno paveikslų galeriją, kuri yra 50 m atstumu nuo Jurgio Mačiūno gimtųjų namų, Yoko Ono iškart sutiko atvykti. Su J.Mačiūnu ji buvo artima, tad mūsų kvietimas ją maloniai nustebino. Garsusis menininkas iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) – Williamas Kentridge'as turi asmeninį ryšį su Lietuva. Jo proseneliai buvo kilę iš Kauno gubernijos.

Tad kiekvienas menininkas turėjo tam tikrą priežastį atvykti į Kauną. Be to, jiems buvo svarbūs ir mūsų motyvai. Iš tikrųjų nesiekiame Kaune surinkti garsiausių šiuolaikinio meno žvaigždžių alėjos. Tikslas – kultūros priemonėmis spręsti tam tikrus probleminius miesto klausimus, užgydyti žaizdas ir išsigydyti amneziją, kuri ilgai tvyrojo mieste. Tad išdėstėme menininkams savo intencijas, kad kuriame ne tik aukščiausio lygio programą, bet per ją norime ir kalbėti svarbomis temomis. Tai buvo labai reikšminga W.Kentridge‘ui. Mes jį pakvietėme išsakyti savo santykį su Holokaustu, nes visa menininko šeima, kuri XIX a. pabaigoje neemigravo į PAR, žuvo nacių okupacijos metu. Tad menininko santykis su Lietuva yra skausmingas. Jis niekada nėra čia lankęsis ar dalyvavęs kurioje nors parodoje. Tačiau jis sutiko atvykti, kai jam pasiūlėme parodos metu padaryti savo pareiškimą (angl. statement) Holokausto tema. W.Kentridge'as ne tik sutiko atvykti, bet ir Kaune vyksiančiai parodai sukūrė du visiškai naujus kūrinius. Tai neįtikėtina, nes šis menininkas yra pasaulinio garso, o jo darbai kainuoja milžiniškus pinigus.

– Kuo "Kaunas 2022“ renginiai bus įdomūs tiems žmonėms, kurie iš Zarasų, Naujosios Akmenės ar Šilutės į Kauną buvo atvykę tik vaikystėje ir iki šiol nematė reikalo apsilankyti mūsų mieste?

– Labai geras klausimas, nes mes kuriame programą taip, kad pagal ją svečiai ir patys miestiečiai Kauną atrastų visiškai iš naujo. Pavyzdžiui, apsilankytų tam tikruose kiemuose, kuriuose atsiveria nuostabūs modernistinių pastatų fasadai, nematomi iš gatvės pusės. Kviesime patirti kultūrą ir netikėčiausiose erdvėse. Tarkime, pažiūrėti spektaklį Kauno rajono miško teritorijoje. Labai įdomios parodos visus metus vyks Kauno centriniame pašte, kuris dabar išgyvena gražų pereinamąjį laikotarpį. Valstybė planuoja jį įsigyti ir paversti kultūros įstaiga. Kadangi jame – pereinamasis laikotarpis, visus metus įvairiuose jo aukštuose vyks parodos ir daugybė susitikimų.

Padėsime lankytojams susipažinti su įdomiu ir įvairiapusiu Kauno miestu, jo architektūra. Pristatysime naują muzikinį "Optimizmo festivalį“. Daugiau nei dešimt koncertų vyks įvairiuose modernistiniuose Kauno pastatuose. Bus galima ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir su pastatais susipažinti iš vidaus, išgirsti istorijas apie architektūrą, jos detales, unikalumą. Geriau susipažinti su miestu padės ir gatvės meno kūriniai, pasakojantys Kaune gyvenusių, visame pasaulyje garsių asmenybių istorijas.

Dalyviai: kad gyventojai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, kuriant Europos kultūros sostinės renginių tradicijas buvo įtrauktos ir Kauno miesto bei rajono bendruomenės. / L. Steponavičiaus, E. Kniežausko, M. Plepio nuotr. .

– Per pastaruosius metus pamatėme didžiulį kauniečių ir Kauno rajone gyvenančių žmonių potencialą, vienybę. Ką reikia daryti, kad pažadinti kauniečiai vėl nepradėtų snausti ir vėjais nepaleistų "Kaunas 2022“ palikimo?

Kilus klausimų, galima paskambinti kolegai iš Materos Italijoje ar Monso Belgijoje ir paprašyti pagalbos. Jokiose gairėse juk neparašyta, kiek reikės įdarbinti žmonių, kaip įgyvendinti projektus ar suplanuoti biudžetą.

– Išlaikyti tokio lygio entuziazmą ir energiją daugybę metų būtų sunku bet kuriai kultūros įstaigai ar miestui. Tačiau gera žinia ta, kad Europos kultūros sostinės programą įgyvendina daugiau kaip 70 Lietuvos organizacijų, turinčių per 300 partnerių Europoje. Bent 60 šių įstaigų yra įsikūrusios Kaune ir Kauno rajone. Šios įstaigos drauge su vietos menininkais dabar jau turi visas kompetencijas tęsti su vietos bendruomene susijusias veiklas. Tikimės, kad ir pasibaigus kultūros sostinės metams šios įstaigos nepamirš į savo veiklas įtraukti kauniečių ne tik kaip žiūrovų, bet ir bendrakūrėjų. Būtų nuostabu, jei miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos kultūros taryba ir toliau palaikytų tokių iniciatyvų finansavimo priemones. Iš tikrųjų šios iniciatyvos nėra brangios, palyginti su tuo, kiek atneša visuomenei naudos – miesto identitetui, norui Kaune ir Kauno rajone pasilikti gyventi, jį girti, būti vietos ambasadoriais.

– Europos kultūros sostinės metų atidarymas – jau visai čia pat. Kokios mintys šiuo metu sukasi jūsų galvoje? Juk tiek laiko artėta prie šio momento.

– Taip, jau sausio 22 d. visus pakviesime į pirmąjį Kauno mitinės trilogijos renginį pavadinimu "Sukilimas“. Renginys vyks "Žalgirio" arenos prieigose. Įvertindami sausio pabaigos epidemiologinę situaciją, likus savaitei iki renginio, kviesime žmones registruotis, ir skirstysime juos į sektorius Nemuno saloje ir Karaliaus Mindaugo prospekte, kuris tomis valandomis bus uždarytas. Mūsų kartos istorijoje Kaunas tik vieną kartą taps Europos kultūros sostine, tad tai yra momentas, kurį gyvai turėtų pamatyti visi kauniečiai. Po valandos ceremonijos ir nuostabaus šou visus kviesime iki pat nakties švęsti mieste, nes įvairiose jo vietose įvyks dar apie 50 mažesnių meninių projektų. Šį savaitgalį tikimės sulaukti daugybės žmonių dėmesio. Tiesa, vengiame žodžio "atidarymas“, nes programa iš tikrųjų jau veikia penktus metus. Titulą oficialiai gausime tik 2022 m., tačiau Europos kultūros sostinės programa ir jos paskatinti pokyčiai vyksta jau seniai.

Klausiate, koks jausmas, sulaukus 2022-ųjų? Iš tikrųjų galvoje sukasi daugybė minčių, viską skaičiuojame minutėmis – kokie svečiai ir kokios delegacijos kurioje miesto dalyje turės būti, kurie komandos nariai juos vedžios. Sulaukėme labai didelio susidomėjimo, iš visos Europos atvyks garbingų svečių. Vien Kultūros ministerija atsiveš septynis kultūros ministrus iš įvairių šalių. Kaunas taip pat pakvietė visus savo miestus partnerius, kurių yra daugybė. Šimtai kviestinių užsienio svečių labai nori pas mus atvykti. Visus juos į pagrindines parodų vietas turime atvesti grupėmis, kad nebūtų per didelių susigrūdimų. Tad šiuo metu visos mintys sukasi apie sausio 22 d. vyksiantį renginį ir savo užduotis jo metu. O kasdien girdint naujienas apie omikron versijos plitimą Europoje, paskutinį mėnesį skiriame ir paraleliniams „Sukilimo“ planams rengti. Jų turime tris. Tikrai visi kartu sukilsime, tačiau konkrečių instrukcijų kauniečiai ir svečiai sulauks likus savaitei iki renginio.