Kelio pradžia Kauno kamerinio teatro festivalyje „Išeities taškas“

Jau septintus metus Kauno kamerinis teatras pristato festivalį jaunimui „Išeities taškas“. Tai ne tik festivalis, bet ir eskizų konkursas. Šių metų rugsėjo 14–15 d. jaunieji menininkai pristatė savo kūrybinius pasirodymus, o išrinktas laimėtojas savo idėją galės įgyvendinti didžiojoje salėje.

„Diagnozė: mirtinai nejuokinga“

Pirmasis konkurso dienos eskizas – apie humoro testą. Lietuviai nuo senovės yra žinomi kaip santūrus, uždari, sunkiai išspaudžiantys šypseną žmonės. Mums trūksta juoko ir atsipalaidavimo. Eskizo aktorė režisierė Eglė Staniulytė savo naujajame darbe nori paneigti, kad esame niekam tikę, jei nesuprantame juokų, tad klausia: ar tikrai esi pasmerktas, jei neturi įgimto humoro jausmo?

Eskizą pradeda HAHA juoko ekspertė, pateikdama faktų apie juoką, jo sveiką poveikį žmogui. Norėdama išspausti iš mūsų šypsenas ji pabando atlikti pirmąjį eksperimentą. Sakydama nesąmoningus, logikos neturinčius sakinius ekspertė po truputį išjudina žiūrovus. Salėje jau galima pastebėti besišypsančių žiūrovų, girdėti kikenimų. Kitas eksperimentas – skirtingų juoko garsų analizė ir reitingavimas. Sureitingavus visus garsus išaiškėjo, kad žiūrovams juokingiausias garsas yra „hihihi“. Kita mus prajuokinti turėjusi priemonė – šokis. Ne paprastas šokis, o išsidirbinėjimas, dirbtinė šokio imitacija. Tai juoko nesukėlė, bet žaismingumas šį juoko stygių kompensavo.

Viena iš paskutinių eskizo dalių buvo apie plastikinius maišelius. Kas juokiasi iš maišelių? Na, lyg ir niekas, kuo jie gali būti juokingi? Tačiau, kai duodi maišeliui vardą ir pradedi su juo kurti istorijas, – viskas pasikeičia. Kiekvienam žiūrovui po kėde buvo priklijuotas plastikinis maišelis, kuriam turėjome sugalvoti vardą ir persiųsti į priekį. Šis procesas išjudino publiką – lūpų kampučiai nejučia kilo į viršų. Kai aktorė paėmė maišelius su sugalvotais vardais ir pradėjo vaidinti – viskas tapo juokinga. Tad eskizo tikslas – parodyti, kad galime juoktis iš visko, nesvarbu, ar tai juokinga ar ne, buvo pasiektas. Svarbu, kad juokas suaktyvina mūsų kairįjį pusrutulį, o tai mums suteikia teigiamų emocijų.

Debiutai: etiudų „Aš – citadelė“, „Požiūrio taškas“, „Rašytojas ir gimdyvė“ akimirkos. / Organizatorių nuotr.

„Aš – citadelė“

Antruoju pristatytas eskizas – dokumentinis spektaklis, analizuojantis šių laikų vyriškumo sampratą. Jis paremtas jaunų vaikinų mintimis ir Antoine'o de Saint–Exupery knygos „Citadelės“ motyvais. Režisierė Vaida Ona Makūnaitė klausia: ką reiškia būti vaikinu šiandien? Ar turime iš naujo brėžti vyriškumo sampratą, ar vis dar palikti ją nepaliestą?

Spektaklis prasidėjo trijų vaikinų asmeniniais pasisakymais apie tai, kaip jie atsidūrė kariuomenėje. Lėtai atskleidžiamas šiek tiek emocinis pasaulis, tačiau vėliau jį užgožia parodytas fizinis smurtas, keiksmai, patyčios. Atrodo, kad tai vėl grąžino mus į realybę, kai vyrai yra vaizduojami kaip smurtautojai, beširdžiai. Scenoje, dėžėse su vandeniu, buvę granatai tapo tikromis granatomis, sviedžiamomis į sieną. Piršosi paralelė tarp vaisiaus ir sprogmens: jei granatas palaiko sveikatą, sprogmuo pražudo.

Spektaklio epiloge vienas iš veikėjų pasakoja, kad jis pasiruošęs eiti į karą, bet bijo ir nelaukia kvietimo, nes nenori žudyti žmonių, nors ir suvokia, kad reikia ginti savo šalį nuo priešų. Tada suskamba telefonas...

Eskizas gerokai skyrėsi nuo aprašymo. Šis suteikė daug vilčių, kad bus kalbama apie vyro vidinius išgyvenimus, kurie leis labiau pažinti, ką jis jaučia, ką slepia, ko gėdijasi, tačiau viskas buvo sukoncentruota į tai, kas matoma paviršiuje, – agresija, smurtas, patyčios, uždarumas. Viena vertus, atrodo, kad eskizas atkartojo viską, ką žinome, tačiau, kita vertus, turime atspirties tašką, nuo kurio galima keisti vyriškumo sampratą.

Eskizo tikslas – parodyti, kad galime juoktis iš visko, nesvarbu, ar tai juokinga ar ne, buvo pasiektas.

„Požiūrio taškas“

Pirmasis antrosios konkurso dienos eskizas „Požiūrio taškas“ gvildeno vaikų ir tėvų santykius skirtingais jų amžiaus tarpsniais ir atskleidė požiūrio tašką ne tik iš vaikų, bet ir tėvų pusės. „Kiekvieno iš mūsų meilė jiems turi skirtingą istoriją, priežastingumą ir pasekmes, visa tai parodo mūsų požiūrį, savivertę ir meilę sau“, – sakė režisierė Lina Židonytė.

Eskize įvyksta daug veiksmų ir dialogų. Viskas prasideda nuo dukros ir tėvo apsižodžiavimo, kai jis liepia gerbti tėvą, viską jam sakyti. Dukrai paklausus, ar jis taip pat viską sakė savo tėvui, scenoje stoja tyla.

Kai 30-ojo gimtadienio rytą tėvas dukrą pasveikina „šmaikščia“ dovana – svarmeniu – jų visas susitikimas baigiasi tėvo replikomis, kad jai jau laikas kurti šeimą ir gimdyti, jos medicininis išsilavinimas yra šūdas, ji tokia pat užsispyrusi (ta negerąja prasme) kaip ir prieš penkiolika metų.

Scenoje pasirodo dar trys aktoriai, kurie atsisėda ant fotelio ir lyg psichologinės terapijos metu pasakoja dalykus, dėl kurių nori išgirsti savo tėvų atsiprašymus. „Tėti, aš noriu, kad atsiprašytum, nes kai atsivesdavau merginą, tu sakydavai nešvankius juokelius, o aš turėdavau aiškinti, kad tai įprasta mūsų namuose.“ Arba: „Tėti, noriu, kad atsiprašytum, nes visai mokyklai pasakei, jog mokausi tik dvejetais, nors niekada neturėjai prisijungimo prie TAMO dienyno.“ Ši mizanscena apeliavo į žiūrovus ir privertė susimąstyti, ką mūsų tėvai buvo mums blogo padarę ir dėl ko norime, kad jie atsiprašytų.

Paskutiniame veiksme atskleidžiamas ir kitas požiūris. Vyksta tėvo laidotuvės ir visi veikėjai atsiprašo savo tėvų. Vienas atsiprašo už tai, kad per tėvo gimtadienį apvėmė visą vaišių stalą, kita – kad daug ginčijosi ir bandė kažką įrodyti.

Pats eksizas labai paveikus, atskleidžiantis tėvų ir vaikų santykių aktualijas, todėl puikiai tinka šiuolaikiniam jaunimui. Režisierė parodė mums skirtingus požiūrio taškus, tad susimąstyti galėjo ne tik vaikai, jaunimas, bet ir jų tėvai. Veikėjai kvietė nebūti materialistais, bent kartais pastebėti, kas vyksta aplinkui, kam reikia pagalbos – žodinio paskatinimo, apkabinimo arba tiesiog pabuvimo kartu be jokių kaltinimų.

„Rašytojas ir gimdyvė“

Paskutinis eskizų konkurso pasirodymas režisieriui Baliui Švedui suteikė dvigubo džiaugsmo: jis ne tik pristatė savo darbą žiūrovams, bet ir paskelbtas nugalėtoju, tad gaus galimybę visą spektaklį pristatyti Kauno kamerinio teatro Didžiojoje scenoje.

Debiutai: etiudų „Aš – citadelė“, „Požiūrio taškas“, „Rašytojas ir gimdyvė“ akimirkos. / Organizatorių nuotr.

Pasirinkdamas psichologinę dramą, sugretinančią gimimo ir savižudybės temą, menininkas viliasi, kad paskatins kalbėtis temomis, kurios vis dar yra tabu.

Pasirodymas prasidėjo saksofono ir akordeono, vėliau pakeičiamo pianinu, duetu. Žiūrovams buvo įteiktas trumpas scenarijus su remarkomis, tad veiksmą turėjome įsivaizduoti pagal muzikos ritmą.

Psichologinė drama paremta gimdyvės ir rašytojo susitikimu, kurio metu gvildenama pasitraukimo iš gyvenimo tema. Būsima mama įtikinėjo, kad gyvenimas yra vertingas, skatino autorių susirasti žmogų, kuris padės išsipainioti iš minčių pančių ir suteiks šviesos. Eskizo konceptas pasižymi originalumu. Žiūrovai skatinami įsivaizduoti veiksmą, jungdami ir aktorių atliekamą muziką į bendrą vaizdą. Tai vienas pirmųjų mano matytų eskizų, kuriame vaidina pati publika. Tik gaila, kad dėl per daug geros akustikos ir garsiai atliekamos melodijos buvo sunku susikaupti ir skaityti scenarijų. Iš publikos reakcijų buvo matyti, kad jiems pats eskizas, jo idėja patiko, tačiau teko ilgėliau laukti, kol aktoriai / atlikėjai įvykdys remarką ir tada galėsime tęsti skaitymą. B.Švedo sumanymas atskleidė naują būdą pasiekti žiūrovą ir jį įtraukti į visą kūrybos procesą. Tik novatoriškumas šiek tiek klaidino auditoriją: gilintis į tekstą ar stebėti veiksmą scenoje?



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių