Kauno veidas: daugiatautis, alternatyvus ir vis dar iki galo nepažintas

Netrukus prasidės vienas didžiausių meno renginių Lietuvoje – XII Kauno bienalė "Po išvykimo / prieš atvykstant". Miesto kelionės tematiką pasirinkusi bienalė šių metų vasarą stebins ne tik parodomis, bet ir neįprastu darbo metodu – bendrakuratorystės principu.

Tarptautinė jaunų, kylančių kuratorių komanda, vadovaujama konsultuojančio kuratoriaus Lewiso Biggso (Didžioji Britanija), pasiryžusi ne tik įgyti patirties, bet ir perteikti savo žinias kolegoms.

Pokalbis su viena šių metų Kauno bienalės kuratorių – Neringa Stoškute – apie Kauno transformacijas, įsimintiniausius šių metų menininkus ir iššūkius, kylančius dirbant su skirtingą žinių bagažą sukaupusiais kolegomis, reziduojančiais skirtingose pasaulio šalyse.

– XII Kauno bienalės koncepcija tapo kelionė, kaip miesto transformacija istorijos sūkuryje. Kaunas iš tiesų išgyveno labai daug identiteto pasikeitimų ir nukeliavo ilgą kelią, kol tapo miestu, kurį pažįstame šiandien. Kaip manote, kur jis toliau keliauja? Kur nuves šios transformacijos?

– Kai buvo nuspręsta, kad šių metų bienalės tema taps kelionė, buvo mąstoma apie platesnį kontekstą – kasdienę kelionę įvairiais gyvenimo aspektais. 2018 m. rudenį įvyko pirmasis bienalės kuratorių susitikimas, kurio metu skyrėme itin daug dėmesio Kauno istorijai – turėjome nemažai ekskursijų su vietos istorikais, kurie mums papasakojo apie atskiras miesto dalis – Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, ir tai, kaip formavosi šios vietovės, kokį sąryšį viena su kita jos turėjo, kaip migravo patys gyventojai. Šios patirtys paskatino susieti kelionės konceptą su miestu ir jo transformacijomis – apėmėme laikotarpį nuo XIX a. pabaigos – tarpukarį, sovietmetį, nepriklausomybės atkūrimo pradžią. Žvelgiame ir į netolimą ateitį – kaip miestas atrodys 2022 m., kai taps Europos kultūros sostine.

Atsakant į klausimą, kaip toliau keisis miestas, – iš tikrųjų, yra sunku tai nuspėti. Man atrodo, kad jis tampa vis labiau kultūriškas, atviras įvairioms bendruomenėms. Tai yra labai svarbu, nes Kaunas visada buvo daugiakultūris miestas, tik po Antrojo pasaulinio karo prarado šią savybę. Daugiakultūriškumo tema bienalėje bus vienas kūrinys – Roberto Narkaus instaliacija Kauno senosiose kapinėse, kur dabar įsikūręs Ramybės parkas. Manau, kad būtent šios kapinės parodo didžiulį miesto daugiatautiškumą – įkūrus jas, sklypai buvo lygiomis dalimis padalyti krikščionims, stačiatikiams, žydams, musulmonams. Kauną šiandien įvardinčiau ir kaip alternatyvios kultūros miestą – manau, kad jis iš dalies yra dar neatrastas. Tačiau artėjant 2022 m. jo kultūrinis veidas vis labiau stiprės.

– Tęsiant kelionių temą – 2009 m. Glazgo menų mokykloje įgijote tarpdisciplininį interjero dizaino bakalaurą, o 2011 m. baigėte šiuolaikinio dizaino kuratorystės magistro programą Kingstono universitete. Ilgą laiką gyvenote Jungtinėje Karalystėje, čia įleidote šaknis. Kodėl studijuoti doktorantūros grįžote į Kauną?

– Magistro studijos Kingstono universitete buvo labai įdomios. Universitetas vykdė programą kartu su Londono dizaino muziejumi – čia mes susitikdavome su edukacinių programų ir marketingo vadovais, praktikuojančiais kuratoriais, tada vykdydavome hipotetines užduotis. Pavyzdžiui, mums būdavo nurodomas menininkas ar parodos tema, ir turėdavome sugalvoti koncepciją šiai parodai. Baigusi studijas trumpam grįžau į Lietuvą dėl draugės vestuvių, kartu vykti pakviečiau ir britę kurso draugę. Kartu aplankėme keletą muziejų Vilniuje ir Kaune – šios viešnagės metu supratau, kad galėčiau užsienyje įgautus įgūdžius pritaikyti Lietuvoje. Kilo mintis apie tiriamąjį darbą, kuriame būtų kalbama apie muziejaus vaidmenį visuomenėje, komunikaciją, siekiant pritraukti auditorijų, ir muziejaus funkcijas apskritai. Tokį tyrimą atlikti norėjau jau seniai, bet Anglijoje vis nepasitaikydavo galimybės. Susisiekiau su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetu, ir pasiryžau studijuoti. Dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau grįžti, – gyvenant svetur būtų labai sunku tirti Lietuvos muziejus, nes nežinojau jų konteksto. Anglijoje gyvenau 14 metų, tad Lietuvos kultūros kontekstas man buvo pasidaręs šiek tiek svetimas, neturėjau jokių kontaktų.

Kauną šiandien įvardinčiau ir kaip alternatyvios kultūros miestą – manau, kad jis iš dalies yra dar neatrastas.

Būtent grįžusi čia praplėčiau savo socialinį tinklą, taip atsirado ir bienalė, kurioje pradėjau savanoriauti 2013 m. Užsienyje yra gana įprasta užsiimti savanoryste – žmonės tai daro nuo paauglystės iki senyvo amžiaus. O ir paties savanorio pareigos neapsiriboja lankstinukų dalijimu – stengiamasi kuo daugiau jį įtraukti į pagrindinį veiksmą. Pati taip pat savanoriauju nuo 16 m., tad ir grįžus į Lietuvą nusprendžiau savo laisvalaikį leisti turiningai. IX Kauno bienalė tuo metu kaip tik buvo paskelbusi kvietimą savanoriams, tad užpildžiau anketą, o visa kita – jau istorija.

– 2013 m. Kauno bienalėje pradėjote karjerą kaip savanorė, dabar esate viena iš jos kuratorių. Papasakokite apie savo asmenines transformacijas, kartu su bienale – kas šiame kelyje pasikeitė, kaip užaugote?

– 2013 m., per bienalės atidarymą M.Žilinsko dailės galerijoje, dirbau rūbininke. Skamba kiek juokingai, tačiau tai buvo labai gera patirtis, nes turėjau progą iš arti pamatyti visus bienalės menininkus ir kuratorius. Nors atidarymas vyko rugsėjį, buvo šalta, tad visi svečiai dėvėjo paltus ar striukes – rūbinėje aš juos visus priėmiau, taip užmegzdama pirmąjį kontaktą. Tais pačiais metais prisijungiau prie edukacinės programos, kurios koordinatorė buvo Vėjūnė Sudarytė. Kauno paveikslų galerijoje savaitgaliais dirbdavau kūrybinėse jaunųjų menininkų dirbtuvėse. Tuo metu susipažinau su jaunąja menininke Aiste Jančiūte, kuri rengė 21 dienos performansą – kiekvieną dieną ant popieriaus lapo piešė tam tikrus piešinius. Aš jai padėjau fiksuoti visą procesą, iki šiol esame artimos draugės. Tad taip užsimezgė pirmosios pažintys su Kauno meno pasauliu. Smagu, kad bienalės komanda pastebėjo mano įsitraukimą ir norą dirbti kultūros srityje. 2015 m. jos atstovų buvau pakviesta tapti auditorijų plėtros vadove – atsakinga už edukacinę programą, sudarytą iš turų, ekskursijų, pamokų moksleiviams muziejaus erdvėse.

Iš savo pusės taip pat labai norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis. Tad kartu su kolegomis iš Vilniaus – VšĮ "Socialiniai meno projektai", įgyvendinome programą "Susitikime muziejuje", skirtą senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems Alzheimeriu ar panašiomis ligomis, intelektinę ar fizinę negalią turintiems jauniems žmonėms. Šios programos vykdymas man suteikė begalę gerų emocijų – lankytojai vis klausdavo, ar galima sugrįžti kitą savaitę? Atsakydavau: taip, galima, labai lauksime. Kalbant apie meno renginių kuratorystę, ji man visada buvo įdomi. Nors procesas kiekvieną kartą panašus – atsirenki menininkus, jų kūrinius, galvoji apie ekspoziciją, turinys visuomet būna kitoks. Vieną kartą tenka dirbti su fotografija, kitą – su tekstile, skulptūra ar instaliacijos menu. Tad kai XII Kauno bienalė paskelbė kvietimą kylantiems kuratoriams, neabejodama jį užpildžiau.

– 2017 m. buvote paskirta Kūrybinės Europos platformos "MagiC Carpets" (liet. "Stebuklingi kilimai") projektų vadove, atsakinga už jaunųjų menininkų rezidencijas Kaune. Kai kurie šios platformos dalyviai šiais metais kuria projektus ir bienalei. "MagiC Carpets" platforma svarbi tuo, kad ji sujungia menininkus su vietos bendruomenėmis. Vis dėlto, ar nekyla iššūkių, kai projekte dalyvauja tokia daugiakultūrė minia – partnerės organizacijos ir menininkai iš įvairių Europos šalių?

– Iššūkių tikrai kyla, bet mes tai priimame kaip svarbų žmonių tarpusavio supratimo ugdymo procesą. Nors visi esame kilę iš skirtingų kultūrų, egzistuoja ir mus vienijančių dalykų – labai paprastų, kasdienių. Projekte dalyvauja 13 skirtingų organizacijų-partnerių, tad iššūkių iškyla ne tik dėl kalbos barjero, bet ir dėl skirtingų mūsų veiklų – tarp dalyvių yra bienalės, trienalės, įvairūs meno festivaliai, teatro organizacija, muzikos platforma. Tačiau tai ir įkvepia – skatiname tarpdiscipliniškumą tarp visų partnerių ir ieškome bendrų sąlyčio taškų, išreikštų per meno prizmę.

Kiekvienas į bendrą darbą įnešame kažką iš savo patirties, tad, nors esame visiškai skirtingi, mums lengva sutarti.

Šiemet bienalėje turėsime dvi šios platformos menininkų rezidencijas – Anos Kovačič iš Kroatijos ir Sonjos Jo iš Serbijos. Ana yra baigusi skulptūrą ir naujųjų medijų meną – ji dirba su Akademijos bendruomene, kuria projektą apie T. Ivanauską. Vienas iš "MagiC Carpets" tikslų yra sujungti atvykstantį menininką su vietos bendruomene, tad nusprendėme, kad Obelynės parkas šiam darbui puikiai tiks. Parkas yra atviras visiems, bet aplinkiniai gyventojai mažai juo naudojasi, tad siekiame įgalinti juos, paskatinti veiksmui. A.Kovačič trijų dalių instaliacija bus eksponuojama ne tik Obelynėje, bet ir geležinkelio stotyje bei Zoologijos muziejuje. O su Sonja kol kas dar tik tyrinėjame galimas temas, tačiau ją domina Šančių fabrikų ir gamyklų istorija – ne tik politinis, bet ir fizinis šių objektų pokytis. Kartu nuvykome prie buvusio "Drobės" fabriko – menininkė atkreipė dėmesį, kad visas fabrikas pastatytas iš raudonų plytų, o vienas jo kampas užmūrytas baltai. Tad istorijos daugiasluoksniškumas gali matytis ne tik politinėje veikloje, bet ir fiziniuose reiškiniuose, pavyzdžiui, atsirasti ant pastatų, kaip pėdsakas.

– XII Kauno bienalei netgi keletas menininkų kurs specialius, visiškai naujus kūrinius. Kuo jie ypatingi? Ką patartumėte būtinai aplankyti?

– Pirmiausia rekomenduočiau aplankyti "MagiC Carpets" rezidencijų rezultatus. Planuojame rengti dviračių turus, keliaujant iš Šančių į Obelynę ir atvirkščiai. Taip pat išskirčiau ukrainiečių menininko Mykolos Ridnyi kūrinį. Mykola į Kauną buvo atvykęs gruodžio mėnesį, prieš vizitą jis labai domėjosi miesto geto istorija. Žinau, kad jau praėjusioje, 2017 m. bienalėje daug kūrinių buvo susiję su Kauno žydų istorija, tačiau Mykolos projektas šiek tiek kitoks – prieš atvažiuodamas jis jau buvo ištyrinėjęs menininkės Esther Lurie gyvenimą. Ši moteris išgyveno Kauno getą – čia ji piešiniais fiksavo kasdienį gyvenimą, o vėliau juos sudėdavo į keramikinius indus ir užkasdavo. Kai vokiečiai traukėsi iš Kauno ir sudegino visą getą, jos piešiniai irgi dingo. Niekas nežino – galbūt jie vis dar po žeme. Tačiau yra ir išlikusių Esther darbų – viena žydų bendruomenės tyrėja netgi organizavo jų parodą. Tad M.Ridnyi projekte figūruos keramikinės vazos – išdidintos iki 2 m aukščio. Pro mažą skylutę bus galima pažiūrėti į jų vidų, ir pamatyti piešinius. Mykola atsirinko juos penkis, tad netoli geležinkelio stoties stovės ir penkios vazos – jos bus matomos nuo Vytauto prospekto, taip pat važiuojant Tunelio gatve. Tai bus vienas iš matomiausių bienalės kūrinių.

Išskirčiau ir fotomenininko Artūro Morozovo kūrinį, kuris galbūt nėra taip susijęs su Kaunu, bet apima be galo įdomų socialinį tyrimą. Lietuvoje šiuo metu veikia apie 16 traukinio pervažų, kurios yra reguliuojamos prižiūrėtojų. Tačiau pervažos yra vis labiau automatizuojamos, tad tikėtina, kad po kelerių metų ši profesija visiškai išnyks. O ji be galo įdomi – pervažininkai gyvena namuose, kurie pastatyti ant pervažų, ir visą savo gyvenimą styguoja pagal traukinių tvarkaraštį – keliasi tam tikru metu, kad praleistų traukinį ir pan. Galbūt kiek romantizuoju, bet įsivaizduoju, kaip žiemą pervažininkas nuo bėgių kasa sniegą, o vasarą turi savo mažą darželį, kurį prižiūri ir laisto. Man atrodo, kad tai – iš kartos į kartą perduodama profesija – jeigu tavo tėtis buvo pervažininkas, greičiausiai juo būsi ir tu, nes augai tokioje aplinkoje. Artūras žada apvažiuoti apie 10 pervažų, padaryti interviu su pervažininkais, nufotografuoti jų portretus, o galiausiai sukurti instaliaciją, pasakojančią visų jų istoriją. Kadangi greitu metu tokios profesijos nebeliks, jos dokumentavimas šiandien yra ypatingai svarbus.

Įdomus ir Londone gyvenančios slovėnų menininkės Jasminos Cibic projektas, kalbantis apie Europą. Menininkė buvo atvykusi į Kauną ieškoti pastatų ir objektų, kurie reprezentuoja miestą bei valstybę. Ją sudomino Karo ir M.K.Čiurlionio dailės muziejų pastatų kompleksas. Menininkę sužavėjo šis atvejis, kai aukštoji ir kietoji kultūra taip arti viena kitos. Tad ji organizuos performansą Karo muziejuje – pakvies 15 įvairaus amžiaus vietos menininkų, kurie pieš Europą tokią, kokią įsivaizduoja. Jie susės ratu, o rato viduryje bus pastatytas kubas, ant kurio akademinio piešimo metu paprastai stovi modelis. Šįkart modelio nebus, tik susėdę menininkai, kurie pieš Europos vaizdą. Lankytojas, apėjęs visą ratą, galės pamatyti vaizdą 360 laipsnių efektu. Per bienalės atidarymą kurs visi 15 menininkų, o vėliau prašysime, kad vienas kitas vis sugrįžtų ir pratęstų savo piešinį. Tad Jasminos projektas susijęs su vietos menininkais, bet kelia ir platesnį klausimą – kokia šiandien yra Europa?

– Šiais metais bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu. Esate net penki pradedantieji kuratoriai, ir vienas konsultuojantis kuratorius, iš įvairių Europos šalių – galbūt jau spėjote vienas iš kito nemažai išmokti?

– Kiekvienas į bendrą darbą įnešame kažką iš savo patirties, tad, nors esame visiškai skirtingi, mums lengva sutarti. Suvokiame, kad dirbame dėl vieno bendro tikslo, tad nebijome diskutuoti, draugiškai pakritikuoti – kartais kolegos iškelia klausimus, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs. Manau, didžiulis privalumas yra tai, kad esame jauni ir kylantys kuratoriai – dar neturime susiformavusios aiškios krypties ar tematikos, todėl darbe daug lankstumo. Meno renginių kuratorystė dažnai įsivaizduojama, kaip individualus dalykas, tad bendras bienalės kuravimas yra išskirtinis atvejis. Tačiau, turėdami tas pačias vertybes, darbą paverčiame tikru malonumu. Problemų nesukelia net tai, kad visi gyvename penkiose skirtingose šalyse. Bendrauti padeda naujosios technologijos, kurios šiandien tampa vis didesniu išsigelbėjimu. Manau, kuo toliau, tuo labiau lengvės darbas su užsieniu – būtent dėl technologijų įsikišimo. Taip pasieksime didesnę ir platesnę kultūrą ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

aitvaras

aitvaras portretas
Dar vis atsiranda kvailu lietuviu,kurie dziaugiasi Lietuvos miestu daugiatautiskumu.Idiotai.Per ta daugiatautiskuma turejome daug karu ir sukilimu,zuvo simtai tukstanciu lietuviu,kelis kartus praradome nepriklausomybe,Musu kulturos,meno,politikos,architekturos piliecius savinasi kitos tautybes,ir nezada mums ju grazinti.Per visus karus ir sukilimus kitatauciai palaike okupantus,isvezdavo meno vertybes,turta.Reik dziaugtis ir krykstauti,kad Kaune 95 procentai lietuviu ir toliau dideja.Kuo maziau kitatauciu,tuo valstybe stabilesne ir nuspejama......

Bianalė

Bianalė portretas
Atimti diplomus už tokį istorijos klastojima nes tikrai nei Senosiose kapinėse buvo žydų kapų nei kitoms konfesijoms sklypai buvo dalinti "lygiomis dalimis".

Laima

Laima portretas
Nebepatinka šiuolaikinis menas, gal ir keista, bet tiesiog nuobodu stebėti tuos performansistus, video klipus, garso takelius. Tiesiog....
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių