- Edvinas Grin, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Jau kurį laiką Kaunas skelbia apie atsinaujinimą. Šalia augančio miesto pastebima ir kita, atsijauninimo, tendencija. Kultūrinėms miesto institucijoms pasitelkiami vadovauti jauni ir progresyvūs profesionalai. Rugsėjį kalbinome atbundančio Kauno muziejaus direktorių. Šį kartą apie ambicijas ir naujas teritorijas Kauno kultūros žemėlapyje kalbamės su edukatore, kultūros vadybininke Rūta Stepanovaite, praėjusią vasarą tapusia Kauno menininkų namų vadove.
– Esi įvairialypė asmenybė. Apie tai sufleruoja ir veiklos sritys, kuriomis užsiimi. Anksčiau dirbai su viduramžių kultūrą propaguojančiais renginiais, studijuoji taikomąją grafiką, esi itin aktyvi kultūros vadybos ir šiuolaikinio meno projektų lauke. Kaip tai suderini? Galbūt visa tai ir atvedė tave į tašką, kuriame esi dabar?
– Tai tik keletas sričių, kuriose veikiu. Kad ir ką daryčiau, tai visada yra tam tikras ribų ir galimybių išbandymas – tiek savo pačios, tiek pasirinktos srities. Iš kitos pusės, kad ir kokios skirtingos mano veiklos atrodytų, tokio didelio atstumo, koks gali pasirodyti iš šalies, tarp jų nematau. Visos įgytos žinios, kaip ir pastebėjai, susiveda į vieną galutinį tašką. Čia, kur esu dabar (Kauno menininkų namų vadovės pozicijoje – aut. past.), turimos patirtys atsiskleidžia itin ryškiai.
– Veiklos tašku pasirinkai Kauną. Atrodytų, daug paprasčiau ir karjeros prasme efektyviau būtų veikti Vilniuje, kur jau įsigalėjusi šiuolaikinio meno tradicija. Kodėl renkiesi Kauną?
Edukacija man – tai tam tikrų žinių susisteminimas ir perdavimas kitiems.
– Prieš porą metų buvau atsidūrusi kryžkelėje, galvodama, ką rinktis tolesnei veiklai – Kauną ar Vilnių. Tuo metu gal labiau intuityviai su kolege, sese Vaida Stepanovaite pasirinkome Kauną, įkūrėme nepriklausomą šiuolaikinio meno projektų erdvę „Kabinetas“. Tai buvo didesnis iššūkis ir čia matėme poreikį edukacijai, o kartu ir galimybę padaryti ryškesnį pokytį. Edukacija man – tai tam tikrų žinių susisteminimas ir perdavimas kitiems. Nesvarbu, ar tai direktoriaus pozicija Kauno menininkų namuose, ar veikla „Kabinete“, ar kur kitur. Žinių perdavimo procesas yra labai svarbus mano veiklos aspektas.
– Kelis metus „Kabineto“ veiklą vykdžiusios vienoje vietoje, pernai nusprendėte atsisakyti fizinės erdvės ir veikti pagal nomadišką strategiją, t.y. skirtingus projektus pristatyti skirtingose erdvėse ir nebūtinai viename mieste. Ar toks sprendimas sąmoningas? Ar įtakos padarė ir ekonominis faktorius?
– Pradėjome 2015 m. pabaigoje, per vienus metus padedant savanoriams surengėme apie 40 įvairių renginių. Galiausiai pajutome, kad veikla akumuliuojama labiau automatiškai, stinga laiko kūrybiniam procesui. Dėl to sąmoningai priėmėme strategiją mažinti veiklos apimtis, išsigryninti, kur link mes einame. Supratome, kad norime bendradarbiauti su kitais kuratoriais – to per tuos metus Kaune mums trūko. Tai pasitvirtino atsisakius nuolatinės erdvės, tapus nomadams, prisijungė kitų kuratorių, atsirado daugiau bendradarbiavimo. Kitas aspektas yra ekonominis. Nekomercinei jaunai iniciatyvai reikia resursų – tiek patalpoms išlaikyti, tiek gerinant infrastruktūrą. Tokia yra nepriklausomos projektų erdvės specifika – tarsi turi kažką įrodinėti, nes esi nuo nieko tiesiogiai nepriklausomas. Įdomu, kad pirmąjį projektinį finansavimą „Kabinetui“ gavome būtent jau nusprendusios tapti klajojančia erdve. Tad gal tai buvo savotiškas lūžio momentas ir suteikė galimybę koncentruotis į kokybinį matymą, o ne į kiekybę.
– Nuo 2017 m. antros pusės esi Kauno menininkų namų (toliau KMN) direktorė. Kokia buvo pagrindinė motyvacija teikti kandidatūrą šiai pozicijai? Ar tiki šios įstaigos atsinaujinimu?
– Kai pamačiau skelbimą, pagalvojau, kad jame rašoma apie mane (juokiasi). Suvokiau, kad turiu šiai pozicijai reikalingų žinių ir norą veikti. KMN tuo metu jau buvo pradėję keistis. Teko organizuoti keletą renginių šioje vietoje, turėjau progą žvilgtelėti į čia vykstančius procesus iš vidaus. Tai padėjo įžvelgti potencialą ir, atėjus laikui, suvokti, kaip galėčiau padėti šiai institucijai augti. Šiuo metu KMN įgauna savo veidą ir pradeda užimti tam tikrą vietą Kauno kultūros žemėlapyje. Atrandame naujas kryptis ir žinojimą, kur einame. Iš kitos pusės, tai yra labai atviras etapas, kai institucijos veiklas gali formuoti ir pati bendruomenė, išreikšdama poreikį, į kurį galime reaguoti.
– KMN gyvuoja jau daugiau kaip 40 metų. Kodėl kai kurie net Kaune gyvenantys žmonės apie šią vietą išgirsta tik dabar? Ir ką apie KMN turėtų žinoti žmogus, kuris šį pavadinimą girdi pirmą kartą?
– Manau, tai lūžio taškas, kritinis momentas, nuo kurio galime pradėti naują etapą. Visiems smalsu, kaip tiek metų veikusi institucija dar gali pasiūlyti kažką nauja. Tikiu, kad KMN turi potencialo parodyti daugiau negu kai kurios visai neseniai įsikūrusios organizacijos. Kauno menininkų namai turi tikslą ugdyti žmonių poreikį kultūrai. KMN erdvės atviros šiuolaikiškam turiniui, kurio Kaune ne tiek ir daug – tai netradiciniai formatai, jų turinys kokybiškas ir profesionalus. Daug naujų kultūros formų ir šiuolaikinio meno tendencijų, besiskleidžiančių aplink mus, lieka nepastebėtos ir todėl iki šiol nepraktikuojamos. Mes turime galimybę parodyti, kas vyksta pasaulyje ir formuoti natūralų žmonių poreikį šiuolaikiniam menui.
– Kokių naujienų ir pokyčių galima tikėtis naujame Kauno menininkų namų etape?
– Startuoja keletas bandomųjų platformų, kurios yra naujos KMN arba Kauno miesto kontekste. Nuo sausio jau veikia kuruotos rezidencijos, kurių metu menininkai skatinami atsižvelgti į miesto kontekstą ir vietos bendruomenes, bendradarbiauti ir kurti unikalų turinį. Programos dalyviai nėra tik vietiniai menininkai, tai ir svetur kuriantys lietuvių kūrėjai, taip pat užsienio menininkai. Rezidencijų programa yra iššūkis ir didelė galimybė mums kaip institucijai, norinčiai tapti matomai tarptautinėje meno scenoje, kartu ji veiks kitų KMN repertuaro renginių kontekste.
Antroji įgyvendinama platforma – kultūrinės informacijos centras, kuris veiks kaip fizinė erdvė. Čia galės apsilankyti tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai ir gauti pačią aktualiausią informaciją apie kultūros reiškinius, renginius, vykstančius Kaune.
– Gruodį kartu su Nacionaline dailės galerija ir Surdologijos centru surengėte kūrybinių dirbtuvių „Menas mano mieste – patiriu ir dalinuosi“ parodą, kurioje pristatyti klausos ar regos negalią turinčių dalyvių maketai-pasiūlymai įvairioms viešosioms Vilniaus ir Kauno erdvėms, pritaikant jas įvairiems poreikiams. Ar tai reiškia, kad skirsite dėmesio ir neįgaliųjų poreikiams?
Menas neturi atlikti išskirtinai estetinės funkcijos, kūrybiniai procesai gali tęstis kelerius metus, būti atvirai aptariami ir nebūtinai turi būti baigtiniai.
– Taip, mums labai svarbu į kultūrą įtraukti žmones, kurie į procesus įsilieti negali dėl tokių pragmatiškų priežasčių kaip erdvių nepritaikymas ar informacijos neprieinamumas. Šiais metais turime tikslą pamažu dalies renginių turinį padaryti pasiekiamą kurtiesiems, KMN komandą edukuoti kurčiųjų kultūros klausimais, mokysimės gestų kalbos. Tai labai didelė atsakomybė ir įsipareigojimas. Tačiau šiuo žingsniu norime rodyti pavyzdį ir kitoms Kauno kultūrinėms institucijoms.
– Ar Lietuvoje keičiasi stereotipai apie menininkus ir ar tai daro įtaką didesniems kultūriniams pokyčiams?
– Dauguma mano aplinkoje esančių menininkų visiškai neatitinka menininko kaip bohemos atstovo stereotipo. Tai sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, turintys savo darbo tvarką ir taisykles. Manau, dabar, besikeičiant vyravusiems stereotipams, atsiveria puiki galimybė edukuoti visuomenę ir taip užsiauginti meno vartotojus, būsimus mecenatus, kolekcionierius, aukcionų dalyvius ir t.t. Šiandien menas reaguoja į politines aktualijas, gali tapti protesto forma, apžvelgti socialinius reiškinius. Menas neturi atlikti išskirtinai estetinės funkcijos, kūrybiniai procesai gali tęstis kelerius metus, būti atvirai aptariami ir nebūtinai turi būti baigtiniai. Apie tai per savo pristatomą turinį tikimės kalbėti ir KMN.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Šių metų „Gintarinė pora“: žiūrovų laukia didelė staigmena!2
Bene vienas svarbiausių tikro ir šilto pavasario pranašų Kaune – pirmąjį gegužės mėnesio savaitgalį mieste vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Šiemet jos bus surengtos ...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
H. L. Asbjørnsen – džiazo karalienė ir scenos katė
Kauno bigbendas, tik ką turėjęs įkvepiančius koncertus Birštono džiazo festivalyje ir Kaune su džiazo fleitininku Néstoru Torresu (Puerto Rikas / JAV), vėl kviečia į unikalų pasimatymą. Šį kartą – su džiazo primadona i...
-
Ketvirtoji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtąjį kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Renginys šiais metais suburs autorius ne tik iš Li...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 23–28 d.
Balandžio 23 d. Raudondvario kultūros centras: 16 val. vaikų meno kolektyvų šventė „Parvažiavo saulė“ (Jurginės). Dalyvauja jaunučių liaudiškų šokių kolektyvai ir vaikų kapela „Karklynėlis“. Ilgakie...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Tarpininkai. Po kilogramą laimės, laisvės ir būties
Pokalbis su tapytoju Andriumi Miežiu – bendros meno parodos „Tarpininkai“ kontekste apie kultūrą, natūrą, meno kūrinio suvokimą; tarpininkavimą ir bendravimą su meno publika, atveriant jai meno pasaulius. Naujausius tapybos kūrinius...