„Kauno kantata“: muzikos, žodžio ir judesio meditacija apie atmintį

Šiandien ir rytoj Kauno „Žalgirio“ arenoje nuskambės vienas paskutinių didžiųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų ir baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas – dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė) kuriama „Kauno kantata“. Tai garso ir vaizdo labirintas, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.

Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., o jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų ir atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, pokariu kentėjusių vilko vaikų likimai.

Atminties temas šiuolaikiškai pasakojantis kūrinys subūrė beveik 300 atlikėjų – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų. Tokio masto ir kompleksiškumo kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.

Kuriant „Kauno kantatą“ dirba aranžuotojas Jievaras Jasinskis, „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisierius Chrisas Baldwinas, dirigentas – šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėjas Karolis Variakojis.

„Reikia nusiteikti giliems apmąstymams, ateiti švaria galva. Tai nebus šou, o kūrinys, kuris privers susimąstyti ir atsiminti, galbūt kažką permąstyti iš naujo, interpretuoti istorinius dalykus, – sako dirigentas K.Variakojis. – „Kauno kantata“ – istorinės, filosofinės temos, ir visa tai bus įpinta į muzikinį, poetinį ir vizualų reiškinį. Nesitikėkite fejerverkų ir šviesų. To nebus.“

– Kūrinį įkvėpė asmeniniai kauniečių liudijimai, prisiminimai ir turtingas, daugialypis garsų pasaulis. Kūrinio autoriai klausia: ką reiškia žvelgti į kito veidą ir stoti į akistatą su savimi, akis į akį su savo žmogiškumu?

– Šiame projekte muzika ir dainos – priemonės, padedančios sukurti bendrystę ir surasti ryšius tarp skaudžių istorijų, užmegzti naują santykį su prieštaringa istorija.

– Kaip jūs pats įsitraukėte į projektą „Kauno kantata“ ir kodėl jis pasirodė įdomus?

– Į šį projektą įsitraukiau prasidėjus pirmajam karantinui, 2020 m., tad praėjo jau daug laiko. Tuo metu kaip tik buvau pradėjęs bendradarbiauti su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Prisijungti prie „Kauno kantatos“ man pasiūlė Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas. Pirmasis nuotolinis susitikimas vyko su režisieriumi Ch.Baldwinu, prodiusere Ina Pukelyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Buvo aiški tema, kūrėjai ir reikėjo priimti muzikinius sprendimus. Be to, mano pagrindinė veikla yra darbas su modernia, šiuolaikine muzika – manau, kad mano kandidatūra buvo pasiūlyta neatsitiktinai.

– Kalbant apie „Kauno kantatą“, koks tai kūrinys, kokių asociacijų jums kelia?

– Tai poetikos, filosofijos, muzikos, vizualumo mišinys. Pagrindinė jo tema – lietuvių dalyvavimas holokauste ir kartu kultūrinės terpės atskleidimas. Kantatą sudaro penkiolika dalių ir jas visas jungia daugiakultūrė tema. Kiekviena dalis yra individuali, skirtinga. Tai  bandymas aprėpti įvairius Kauno ir Lietuvos istorijos momentus ir pamėginti juos tam tikra seka sudėti.

Iš pačios kantatos yra įstrigęs momentas apie moterį, kuri, vedama žudyti, savo brangakmenius palieka sargybiniui ir tarp jų susikuria žmogiškas santykis.

– Jums pačiam dalyvavimas projekte suteikė naujų žinių, leido prisiliesti prie istorinės atminties – gilinotės į temą?

– Taip, tačiau gal labiau iš muzikinio konteksto. Tai ir žydų bendruomenės muzikinis gyvenimas, kai muzika skambėdavo daug kur. Iš pačios kantatos yra įstrigęs momentas apie moterį, kuri, vedama žudyti, savo brangakmenius palieka sargybiniui ir tarp jų susikuria žmogiškas santykis. Dviejų žmonių santykis. Man tas santykis labai įstrigo.

– Kūrinio žiūrovai galės klausytis ne sėdėdami vienoje vietoje, tačiau vaikščiodami. Ar toks formatas netriko jūsų, taip pat orkestro, kitų atlikėjų?

– Ne, netrikdo, nors dėl formato buvo daug diskusijų. Scenos išdėstymo architektūra yra kruopščiai apgalvota. Man atrodo, kad viskas bus labai organiška ir tiks.

– Kas jums pačiam suteikė daugiausiai džiaugsmo dirbant prie „Kauno kantatos“, o kas buvo didžiausias iššūkis?

– Daugiausia džiaugsmo man suteikė pažintis su Ch.Baldwinu. Tai  profesionalas, kuris sugeba dirbti su tokia didele komanda, išspręsti kiekvieną problemą. Jo profesionalumas, nuoširdumas turbūt man buvo pats įspūdingiausias dalykas ir patirtis, kaip reikia bendrauti tarpusavyje, kaip – iškilus problemų ir kaip sureguliuoti visą didelę komandą. Iššūkis – organizaciniai darbai. Atrodo, kad daug sunkiau viską suorganizuoti, nei atlikti. Sudėtinga surinkti kolektyvus, nes jų dalyvaus beprotiškai daug: ir mėgėjų chorų, ansamblių, ir orkestrų.

– „Kauno kantata“ jūsų kūrybiniame kelyje – išskirtinis savo masiškumu darbas?

– Turbūt taip atlikėjų prasme, organizavimu, projekto matomumu. Bet kūrinio kompleksiškumu – ne, kalbant apie muzikinę medžiagą, turinį.

– Esate vadinamas šiuolaikinės kartos dirigentu. Jūsų nuomone, koks yra šiuolaikinės kartos dirigentas?

– Iš kitų Lietuvos dirigentų išsiskiriu tuo, kad didžiąją dalį mano veiklos užima šiuolaikinės ir modernios muzikos autorių kūrinių dirigavimas, tai – ir mano įkurto ansamblio veikla. Man įdomūs ir lietuvių autoriai, lietuviškos premjeros, bet aš dirbu ir prie kitos muzikos, kuri man įdomi.

– Kas priklauso nuo dirigento?

– Labai daug, nors tikrai ne viskas. Nuo dirigento priklauso, kaip sugebėsi rasti kompromisą tarp skirtingų pozicijų, skirtingų nuomonių, taip pat ir muzikinių. Medijuoti procesą, kad jis būtų grįstas kompromisais. Tai ir teisingas dialogas, gera atmosfera, ir muzikantų, visos komandos nusiteikimas, taip pat kelias iki galutinio tikslo – koncerto, jo įgyvendinimo.

– Dirbate prie šiuolaikinės, modernios muzikos. „Kauno kantata“ – projektas apie atmintį, istoriją. Suderinate kūrinio temą su šiuolaikine muzika?

– Tema duoda impulsą muzikiniam naratyvui, kur nebūtinai yra tiesiogiai atspindima tema, – nutolsti nuo jos ir viskas virsta muzikiniu audiniu. Aš manau, kad tai nėra joks formalus vadovėlis, kurį skaitome ir išmokstame faktus. Tai epetizuotas pasakojimas, kur nueini į gėrėjimąsi žmogaus balsu, dainavimu, harmonija, sąskambiais ir pan. Pasitrauki nuo aiškių istorinių temų, o tai padaryti leidžia muzika.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių