Kaunas tampa miuziklo sostine

Sėkmė neapleido ir Kauno muzikinio teatro. Pirmajame pastatyme, kurį režisavo Rostislavas Andrejevas, anksčiau minėtą problemą, lydėjusią "Rozmari", jau imta spręsti. "F.Lou kūrinio žanriniame kryptingume pastebime savotišką muzikinės pjesės specifiką, kurios pagrinde yra prozos tekstas. Šios kūrinio ypatybės kelia konkrečius reikalavimus ir statytojams: jiems tenka skirti didelį dėmesį ne tik vokaliniam ir muzikiniam atlikimui, bet į pirmąjį planą iškelti ir aktorinę vaidybą. Mano nuomone, Kauno Muzikinio teatro kolektyvas tai suprato. Premjeroje žiūrovai gėrėjosi puikia atlikėjų plastika, jų sugebėjimu palaikyti lengvą ir žaismingą spektaklio ritmą. Visa tai teikia žiūrovams estetinį pasitenkinimą, kurį dar labiau sustiprina dailininko I.Ivanovo darbas", – tuo metu leidinyje "Literatūra ir menas" teigiamai apie pastatymą atsiliepė kritikas Vytautas Mažeika.

Vis dėlto jis pažymi ir vieną trūkumą – aktoriams ne visai pavykę plėtoti ir atskleisti pagrindinių veikėjų charakterius. Ir šioje vietoje vėl išlenda ta pati bėda – solistai puikiai moka dainuoti, bet negeba vaidinti pagal dramos teatro taisykles. "Nesinaudojant įvairiais psichologinės vaidybos niuansais, sunku atskleisti tą nepaprastą metamorfozę, kuri iš esmės pakeitė pagrindinė veikėją Elizą. J.Ragaišytė neužakcentuoja daugelio svarbių sceninių momentų, kaip nuskurusi gėlininkė palaipsniui virsta aristokratijos pripažinta ledi", – pridūrė kritikas.

Įdomu ir tai, kad šiam miuziklui buvo būdinga dramatiška pabaiga, kas byloja jau apie atotrūkį nuo klasikinio, senojo miuziklo charakterio. Tačiau tuo metu tai vertinta kritiškai. Tas pats V.Mažeika nesutinka su tokia miuziklo baigtimi, argumentuodamas, kad tai kiek svetima tokio žanro pastatymui (beje, jį dar vadindamas ne miuziklu, o operete) ir siūlo į viską žvelgti linksmiau, su humoru, kaip ir pridera.

Ketinau žiūrėti tik pirmą veiksmą, tačiau su įdomumu išklausiau ne tik visą spektaklį iki galo, bet dar ir kitus tris spektaklius su kitais solistais.

Po 20 metų atnaujintą "Mano puikiąją ledi" (rež. S.Šteinas) taip pat lydėję palyginti teigiami atsiliepimai. "Ketinau žiūrėti tik pirmą veiksmą, tačiau su įdomumu išklausiau ne tik visą spektaklį iki galo, bet dar ir kitus tris spektaklius su kitais solistais. Kas gi taip sudomino? Labiausiai – spektaklio atmosfera, pakili viso kolektyvo ir publikos nuotaika", – prisipažino Rimas Geniušas miuziklo recenzijoje tuomečiame kultūros leidinyje "Literatūra ir menas".

Šioje išsamioje recenzijoje "Mano puikioji ledi" jau įvardijama kaip miuziklas, o ne operetė. R.Geniušas ypač pozityviai vertina muzikinę pastatymo dalį, detaliai ją analizuodamas. "Dirigentas S.Domarkas, gerai pažindamas savo orkestrą, drąsiai modifikuoja tempus ir išlaiko deramą dinaminį orkestro ir scenos balansą. Diriguoja laisvai, nesivaržydamas, atrodo, jaučiasi savo stichijoje, tad nenuostabu, kad keletą kartų taip įsijautė, jog net uždainavo... Šio žanro kūriniuose tai priimtina...". Taip pat detalesnio dėmesio susilaukia ir dar vienas miuziklo elementas – šokis, apie kurį anksčiau statytų miuziklų recenzijose buvo kalbama itin nedaug. Recenzentas pažymi, kad baleto intarpai palieka labai gerą įspūdį, tačiau iš visumos iškrenta prasčiau šokantys solistai.

Linksmoji pamoka "Kaip daryti karjerą?"

Dar vienas miuziklas, nors ir ne toks sėkmingas, kaip "Mano puikioji ledi", bet kurį taip pat derėtų paminėti – 1980 m. pasirodęs Franko Loesserio "Kaip daryti karjerą?"

Šis pastatymas priklauso labiau pramoginių ir komiškų sovietmetyje statytų miuziklų kategorijai, besiplėtojusiai kartu su rimtesniais šio žanro pastatymais. Tačiau šioje premjeroje plėtojama ne meilės, kaip dažnai pasitaiko, o politinė tematika, ją susiejant su tuometėmis sovietmečio realijomis.

"Režisierius G.Žilys gražiai žaidžia potekstėmis, savu humoru, išmone bei fantazija dosniai sodrina ir šiaip neskurdžią medžiagą. Režisieriaus nuopelnas ir tas, kad spektaklis anaiptol ne "be dantų". Iškalbinga "vienodų galimybių" kapitalistinės visuomenės ironija finale, kur prieš akis praslenka Amerikos prezidentų portretų galerija, o reprizinis pasažas sykiu su spektaklio programėlėje išspausdintomis didžių žmonių protingomis mintimis "tik tiems, kurie nori daryti karjerą", tą ironijos taikinį tarsi deda į skliaustelius – ar ne krypteli ji ir link mūsų pačių?.." – spektaklio atsiliepime "Karjera yra karjera" ("Literatūra ir menas") klausia Rimantas Šmulkštys.

Prie šios kategorijos būtų galima priskirti ir F.Loesserio "Kur Čarlis?" (1973, rež. V.Makarovas). Šio spektaklio recenzijose išryškinama jau penktajame dešimtmetyje įvardyta solistų kalbos kultūros problematika. Spaudoje pažymima, kad Muzikinio teatro aktorių sceninė kalba kelia susirūpinimą ir jiems siūloma prieš premjerą pasinaudoti kalbininkų konsultacijomis.

Sovietmečiu Kauno muzikiniame teatre dar buvo pastatyti šie žinomi miuziklai – Cole'o Porterio "Bučiuok mane, Keit!" (1968), Jerry Hermano "Hello, Dolly!" (1971). Atsiliepimų apie juos spaudoje itin negausu, tačiau apibendrintai būtų galima sakyti, jog juose vėl pabrėžiama, kad miuziklas – aukštasis pilotažas, ir jam statyti yra netinkami operetės principai.

Kaip matyti, sovietmečiu Kauno teatro scenoje pradėti statyti miuziklai buvo statomi panašiai kaip operetės, kuriose svarbiausias yra dainavimas. Jie ir pasižymėjo menine kokybe, ir kartu atskleidė tam tikras problemas, iš kurių opiausia – netinkamas solistų, kaip aktorių, pasirengimas vaidinti šio žanro pastatymuose.

Stokojant žinių apie miuziklo specifiką, būta kiek sumaišties ir kritikams recenzuojant spektaklius. Na, o daugiausia sėkmės susilaukė miuziklai, turėję dramatiškumo ir šiuolaikiškumo atspindžių, o ne tiesiog iliustravę vien linksmas istorijas, būdingas pirmiesiems pasaulinio muzikinio teatro šio žanro vaidinimams.