Vis dėlto Lietuvoje šio žanro tradicija dar tik formuojasi, ir ne vienas į jį žvelgia skeptiškai, greičiausiai prisimindamas per televiziją matytus blizgios pompastikos kupinus brodvėjiškus, kiek svetimus lietuviškai dvasiai, muzikinius filmus. Kiti, lygindami miuziklą su opera ar operete, jį vertina kaip lengvabūdį žanrą. Kaip yra iš tiesų, galima pamatyti pažvelgus į Kauno scenoje pastatytus miuziklus suaugusiesiems, pradedant nuo pačių pirmųjų, statytų praėjusio amžiaus viduryje, iki šių dienų. Pirmojoje teksto dalyje bus leidžiamasi į kelionę laiku atgal į sovietmečio Kauno muzikinę sceną, kur startavo pirmieji šio žanro kūriniai. Tiesa, dėl ribotos apimties šiame tekste nebus siekiama išsamiai apžvelgti absoliučiai visų kone per penkiasdešimtmetį pastatytų miuziklų. Dėmesys bus skiriamas daugiausia atgarsio sulaukusiems pastatymams.

Žanro ypatumai

Tačiau prieš tai dar vertėtų glaustai paminėti pačius svarbiausius faktus, kalbant apie miuziklo gimimą, raidą ir jo esmines savybes. Enciklopedijose ir žodynuose miuziklas apibendrintai apibrėžiamas taip – tai sceninis muzikos veikalas, grindžiamas muzikos, teatro ir šokio elementų deriniu.

Miuziklas iš esmės nuo operos ir operetės skiriasi tuo, kad pastaruosiuose paprastai dominuoja muzika, antroje vietoje – vaidyba, o miuzikle visi elementai – muzika, vaidyba ir šokis – lygiaverčiai, jungiami siekiant papasakoti tam tikrą istoriją. Būtų galima išskirti šiuos pagrindinius klasikinio miuziklo bruožus: sudėtingos, rimtos tematikos atskleidimas paprastai, lengvai suprantama scenine kalba masiniam žiūrovui; personažų atliekamose dainose atsiskleidžia personažai, jų jausmai, problemos ir siekiai; herojų charakteristikai būdingas tikroviškumas ir nuoširdumas, žaisminga veiksmo dinamika.

Miuziklas susiformavo iš operetės XX a. pirmojoje pusėje JAV, nors ištakos siekia XIX a. antrąją pusę, kai pasirodė kiek kitokios operetės-muzikinės komedijos "Niūrus nusikaltėlis" (1866) ir "Evangelina" (1874). Miuziklo pavadinimas ir kilęs iš muzikinės komedijos termino trumpinio. Atlikėja Monika Valkūnaitė savo plačiausioje ir iki šiol šalyje vienintelėje miuziklą tyrinėjančioje knygoje "Pažintis su miuziklu" (2013) pažymi, kad "XIX a. stipriai išsiplėtusiame Niujorke, kur veikė daugybė parduotuvių, kavinių, restoranų, klubų ir kitų pramogų vietų, muzikinis teatras kartu su viešnamiais buvo priskirtas žemiausiai pasilinksminimo vietų kategorijai. Jis turėjo būti lengvas, visiems suprantamas ir nenuobodus. Norėdamas išlikti jis turėjo remtis masiniam amerikiečių skoniui priimtinomis kūrybinėmis klišėmis, kurios stipriai ribojo kūrėjus".

Tokioje aplinkoje ir atsirado miuziklai, kaip komerciškai paklausūs ir prieinami bei suprantami išsiplėtusiai viduriniajai klasei. Greičiausiai iš čia ir atkeliavęs pagrįstas negatyvus požiūris į miuziklus. Tačiau, kaip rodo istorija, pastarieji smarkiai keitėsi ir viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai šis žanras teatrų repertuaruose tapo lygiavertis operai ar operetei.

Pirmieji menine kokybe pasižymėję miuziklai pasirodė trečiajame dešimtmetyje, o 1950–1960 m. laikomi miuziklo žydėjimo laikotarpiu. Kūriniuose atsispindėjo džiazo stilistika, pradėtos plėtoti sudėtingos temos, kartais pabaigą lydėdavo ir herojų mirtis, lyg operoje. XX a. viduryje miuziklas labai paplitęs ir didelę komercinę sėkmę atnešęs holivudiškame kine. Dar vėliau iš jo išsiplėtojo dabar ir Lietuvoje populiarėjanti roko opera. Jeigu reikėtų išskirti pačius populiariausius klasika tapusius miuziklus, galima būtų paminėti šiuos pavadinimus: "Vestsaido istorija", "Žmogus iš Lamanšo", "Mano puikioji ledi", "Muzikos garsai", "Operos vaiduoklis", "Katės", "Hello, Dolly!", "Bučiuok mane, Keit", "Oklahoma!" ir kt. Daugelis jų pastatyti ir Kaune.

Lietuvoje miuziklas pradeda populiarėti nuo maždaug XX a. vidurio. Tiesa, patį pirmąjį šio žanro kūrinį lietuviškojo teatro scenoje skirtingi literatūros šaltiniai įvardija skirtingai. Neretai miuziklai yra vadinami operetėmis ar muzikinėmis komedijomis, ypač sovietmečio spaudoje. Tačiau turbūt kiekvienas esame matę, ar bent jau girdėję pačius žymiausius tikrus lietuviškus miuziklus – "Velnio nuotaka" (pirmiausia pasirodęs 1973 m. filmo pavidalu, kuriam muziką sukūrė Viačeslavas Ganelinas) ir Giedriaus Kuprevičiaus "Ugnies medžioklė su varovais" (1976). Pastarasis, kalbant apie teatrą, daug kur yra įvardijamas pirmuoju lietuvišku miuziklu.

Mūsų dienomis miuziklo tradicija šalyje formuojasi dar ir (ne taip seniai) dėl Vilniaus kolegijoje įsteigtos miuziklo atlikėjų studijų programos bei prieš keletą metų sostinėje įsteigto Jaunimo miuziklo teatro.

Pirmieji žingsniai Kaune

Grįžtant į Kauno muzikinį teatrą, čia daugiausia pristatyti užsienio autorių kūriniai. Pirmuoju miuziklu šiame teatre (kai kur pristatomas kaip operetė) galima būtų laikyti Rudolfo Frimlo ir Herberto Stotharto "Rozmari", kurį režisavo Rimantas Vaitkevičius. Spektaklio premjera įvyko 1948 m, vėliau jis dar buvo atnaujintas porą kartų – 1952 ir 1977 m. Deja, teigiamo kritikų vertinimo šie pastatymai nesulaukę. Spaudoje užsimenama, kad pirmasis "Rozmari" variantas, kaip ir kitos penkto dešimtmečio pabaigos premjeros Kauno muzikiniame teatre, išryškinęs opiausią tuometę (ir dar daugelį metų besitęsusią) problemą, ypač aktualią kalbant apie miuziklus – tai netinkamai, ar, kitaip tariant, ne visai pasiruošę solistai, kai geriau sekasi dainuoti, bet visai nesiseka vaidinti ar šokti, o juk miuzikle visa tai privalo mokėti kiekvienas atlikėjas.

"Aktorių kolektyvas nesudaro vientiso ansamblio. Vaidina pavieniai aktoriai, kas sau, kaip kas moka ir įstengia. <...> Visa tai atsiremia į vieną šiuo metu teatro darbe svarbiausią problemą: į vaidybinės kultūros ir aktorių meistriškumo problemą. Net gabiausieji teatro solistai smarkiai atsilikę vaidybos srityje", – straipsnyje "Muzikinės komedijos teatrui reikalinga rimta pagalba" 1949-aisiais "Tarybų Lietuvoje" rašė V.Radaitis ir D.Judelevičius.

Melodrama "Mano puikioji ledi"

1965 m. Kauno publikai pristatomas vienas žinomiausių miuziklų – kandi ir intriguojanti Fredericko Loewe "Mano puikioji ledi", vėliau atnaujinta 1986 ir 1998 m.

Pasaulinė šio miuziklo premjera įvyko 1956 m. Brodvėjuje, ją lydėjo tiesiog milžiniška sėkmė. Tai daugiausia kartų kada nors rodytas miuziklas, vaidintas net aštuonis kartus per savaitę. Pagal Bernardo Shaw pjesę "Pigmalionas" parašytame miuziklo librete pasakojama istorija apie gėlių pardavėją Elizą Dulitl ir fonetikos profesorių Higinsą, kai pastarojo dėka Eliza virsta tikra puikiąja ledi.

Sėkmė neapleido ir Kauno muzikinio teatro. Pirmajame pastatyme, kurį režisavo Rostislavas Andrejevas, anksčiau minėtą problemą, lydėjusią "Rozmari", jau imta spręsti. "F.Lou kūrinio žanriniame kryptingume pastebime savotišką muzikinės pjesės specifiką, kurios pagrinde yra prozos tekstas. Šios kūrinio ypatybės kelia konkrečius reikalavimus ir statytojams: jiems tenka skirti didelį dėmesį ne tik vokaliniam ir muzikiniam atlikimui, bet į pirmąjį planą iškelti ir aktorinę vaidybą. Mano nuomone, Kauno Muzikinio teatro kolektyvas tai suprato. Premjeroje žiūrovai gėrėjosi puikia atlikėjų plastika, jų sugebėjimu palaikyti lengvą ir žaismingą spektaklio ritmą. Visa tai teikia žiūrovams estetinį pasitenkinimą, kurį dar labiau sustiprina dailininko I.Ivanovo darbas", – tuo metu leidinyje "Literatūra ir menas" teigiamai apie pastatymą atsiliepė kritikas Vytautas Mažeika.

Vis dėlto jis pažymi ir vieną trūkumą – aktoriams ne visai pavykę plėtoti ir atskleisti pagrindinių veikėjų charakterius. Ir šioje vietoje vėl išlenda ta pati bėda – solistai puikiai moka dainuoti, bet negeba vaidinti pagal dramos teatro taisykles. "Nesinaudojant įvairiais psichologinės vaidybos niuansais, sunku atskleisti tą nepaprastą metamorfozę, kuri iš esmės pakeitė pagrindinė veikėją Elizą. J.Ragaišytė neužakcentuoja daugelio svarbių sceninių momentų, kaip nuskurusi gėlininkė palaipsniui virsta aristokratijos pripažinta ledi", – pridūrė kritikas.

Įdomu ir tai, kad šiam miuziklui buvo būdinga dramatiška pabaiga, kas byloja jau apie atotrūkį nuo klasikinio, senojo miuziklo charakterio. Tačiau tuo metu tai vertinta kritiškai. Tas pats V.Mažeika nesutinka su tokia miuziklo baigtimi, argumentuodamas, kad tai kiek svetima tokio žanro pastatymui (beje, jį dar vadindamas ne miuziklu, o operete) ir siūlo į viską žvelgti linksmiau, su humoru, kaip ir pridera.

Ketinau žiūrėti tik pirmą veiksmą, tačiau su įdomumu išklausiau ne tik visą spektaklį iki galo, bet dar ir kitus tris spektaklius su kitais solistais.

Po 20 metų atnaujintą "Mano puikiąją ledi" (rež. S.Šteinas) taip pat lydėję palyginti teigiami atsiliepimai. "Ketinau žiūrėti tik pirmą veiksmą, tačiau su įdomumu išklausiau ne tik visą spektaklį iki galo, bet dar ir kitus tris spektaklius su kitais solistais. Kas gi taip sudomino? Labiausiai – spektaklio atmosfera, pakili viso kolektyvo ir publikos nuotaika", – prisipažino Rimas Geniušas miuziklo recenzijoje tuomečiame kultūros leidinyje "Literatūra ir menas".

Šioje išsamioje recenzijoje "Mano puikioji ledi" jau įvardijama kaip miuziklas, o ne operetė. R.Geniušas ypač pozityviai vertina muzikinę pastatymo dalį, detaliai ją analizuodamas. "Dirigentas S.Domarkas, gerai pažindamas savo orkestrą, drąsiai modifikuoja tempus ir išlaiko deramą dinaminį orkestro ir scenos balansą. Diriguoja laisvai, nesivaržydamas, atrodo, jaučiasi savo stichijoje, tad nenuostabu, kad keletą kartų taip įsijautė, jog net uždainavo... Šio žanro kūriniuose tai priimtina...". Taip pat detalesnio dėmesio susilaukia ir dar vienas miuziklo elementas – šokis, apie kurį anksčiau statytų miuziklų recenzijose buvo kalbama itin nedaug. Recenzentas pažymi, kad baleto intarpai palieka labai gerą įspūdį, tačiau iš visumos iškrenta prasčiau šokantys solistai.

Linksmoji pamoka "Kaip daryti karjerą?"

Dar vienas miuziklas, nors ir ne toks sėkmingas, kaip "Mano puikioji ledi", bet kurį taip pat derėtų paminėti – 1980 m. pasirodęs Franko Loesserio "Kaip daryti karjerą?"

Šis pastatymas priklauso labiau pramoginių ir komiškų sovietmetyje statytų miuziklų kategorijai, besiplėtojusiai kartu su rimtesniais šio žanro pastatymais. Tačiau šioje premjeroje plėtojama ne meilės, kaip dažnai pasitaiko, o politinė tematika, ją susiejant su tuometėmis sovietmečio realijomis.

"Režisierius G.Žilys gražiai žaidžia potekstėmis, savu humoru, išmone bei fantazija dosniai sodrina ir šiaip neskurdžią medžiagą. Režisieriaus nuopelnas ir tas, kad spektaklis anaiptol ne "be dantų". Iškalbinga "vienodų galimybių" kapitalistinės visuomenės ironija finale, kur prieš akis praslenka Amerikos prezidentų portretų galerija, o reprizinis pasažas sykiu su spektaklio programėlėje išspausdintomis didžių žmonių protingomis mintimis "tik tiems, kurie nori daryti karjerą", tą ironijos taikinį tarsi deda į skliaustelius – ar ne krypteli ji ir link mūsų pačių?.." – spektaklio atsiliepime "Karjera yra karjera" ("Literatūra ir menas") klausia Rimantas Šmulkštys.

Prie šios kategorijos būtų galima priskirti ir F.Loesserio "Kur Čarlis?" (1973, rež. V.Makarovas). Šio spektaklio recenzijose išryškinama jau penktajame dešimtmetyje įvardyta solistų kalbos kultūros problematika. Spaudoje pažymima, kad Muzikinio teatro aktorių sceninė kalba kelia susirūpinimą ir jiems siūloma prieš premjerą pasinaudoti kalbininkų konsultacijomis.

Sovietmečiu Kauno muzikiniame teatre dar buvo pastatyti šie žinomi miuziklai – Cole'o Porterio "Bučiuok mane, Keit!" (1968), Jerry Hermano "Hello, Dolly!" (1971). Atsiliepimų apie juos spaudoje itin negausu, tačiau apibendrintai būtų galima sakyti, jog juose vėl pabrėžiama, kad miuziklas – aukštasis pilotažas, ir jam statyti yra netinkami operetės principai.

Kaip matyti, sovietmečiu Kauno teatro scenoje pradėti statyti miuziklai buvo statomi panašiai kaip operetės, kuriose svarbiausias yra dainavimas. Jie ir pasižymėjo menine kokybe, ir kartu atskleidė tam tikras problemas, iš kurių opiausia – netinkamas solistų, kaip aktorių, pasirengimas vaidinti šio žanro pastatymuose.

Stokojant žinių apie miuziklo specifiką, būta kiek sumaišties ir kritikams recenzuojant spektaklius. Na, o daugiausia sėkmės susilaukė miuziklai, turėję dramatiškumo ir šiuolaikiškumo atspindžių, o ne tiesiog iliustravę vien linksmas istorijas, būdingas pirmiesiems pasaulinio muzikinio teatro šio žanro vaidinimams.