Kas nupurtys iliuzijų smėlį?

Prieangio metaforos

Vilniuje gyvenanti K.Inčiūraitė savo kūryboje žiūrovą skatina aktyviai įsitraukti į prasmių kūrimą. Jai svarbu istorija, tačiau ne kaip praeities fiksavimas, o kaip dabartinio gyvenimo suvokimo pagrindas – tai galime matyti ir šioje parodoje. Ne veltui, anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, K.Inčiūraitė laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių menininkių.

Lipant į ketvirtą pastato aukštą, kuriame ir yra įsikūrusi POST galerija, laiptai ūmai tampa statesni. Trečio ir ketvirto aukšto sankirtoje vis dar rymo Gedimino Mažino kūrinys "Ramentas kampui" – beveik prieš metus vykusios parodos "Mind The Object #2" vienas iš eksponatų. Manevruodami gudriais žodžiais, galėtume sakyti, kad šis kūrinys kiek paliečia ir K.Inčiūraitės parodą. Žmogus dūla kaip žemė ir nieko čia nepakeisi. Tačiau manevruoti nereikia. G.Mažino kūrinys čia tiesiog rymo, ir taškas.

K.Inčiūraitės parodą pirmiausia galima išgirsti. Garsios japonų švilpautojos Mariko Tagaki atliekamos Japonijoje populiarios amerikietiškos melodijos iš tiesų kiek šaižiai pereina ausimis. Šis švilpavimas papildo, o gal tiksliau būtų sakyti, tampa pagrindu menininkės eksperimentiniam filmui "Fragmentas kaip priežodis".

Emigracijos dilemos

Šiuo filmu menininkė nukelia mus į XX a. pradžią Japoniją. Kaip primena pati menininkė, 1924 m. Amerikos federaliniu įstatymu japonams buvo uždrausta emigruoti į JAV. Svarbu paminėti ir kitą faktą – tuo metu Amerika apribojo daugelio užsienio šalių gyventojų atvykimą, ne vien tik japonų. Sutapimas tai ar ne, tačiau būtent tie metai dėl ekonomikos klestėjimo dar yra įvardijami kaip Triukšmingieji dvidešimtieji metai.

Kodėl tai tampa svarbu? Visuose trijuose parodoje eksponuojamuose kūriniuose K.Inčiūraitė nagrinėja dykumėjimo temą. Tačiau ne iš ekologinės perspektyvos, kai dykumėjimas reiškia pažeistą dirvos augalinę dangą, dėl kurios didėja erozija ir dirva degraduoja, o iš politinės, socialinės ir tuo pačiu metu kultūrinės.

Šioje parodoje kyla vienas labai šiuo metu opus klausimas – ar imigrantai pamaitina, ar kaip tik pažeidžia žemės, kurioje įsikuria, dirvą?

Visur esu aš

Erozija nuolatos vyksta ir čia nieko nepakeisi. Kitame kūrinyje, įvardintame "Masačusetsas. Vašingtonas", menininkė nuklysta į savo mamos išgyventą patirtį, kai moteris keliavo po Ameriką ir fotografavosi ties kiekvienu svarbesniu ar įstabesniu pastatu. Kaip rašo pati parodos autorė, toks elgesys šiandien gali sukelti šypseną, tačiau atsitinka priešingai: fotografavimasis bet kur ir bet kada dar ir šiandien išlieka nesuprantama būtinybe.

Šiame kūrinyje svarbus ne tik K.Inčiūraitės perpieštos mamos kelionių nuotraukų akimirkos ir piešiniuose paliktas tik moters siluetas, bet ir tai, kad keičiantis laikui nesikeičia žmonių poelgiai. Poreikis įamžinti save, pabrėžti tai, kad aš buvau, aš mačiau ir aš patyriau, vis labiau auga. Ir šis poreikis dar labiau išauga su ta mintimi, kad kažkas buvo patirta kitoje šalyje ar žemyne.

Kiek buvimas visiškai svetimoje aplinkoje gali mus pakeisti – mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą ir vėliau net elgesį – ir kiek mes galime pakeisti aplinką, kurioje atsiduriame. Sukeliame toje aplinkoje eroziją ar atvirkščiai – išmokstame tai atitolinti?