Kareivėliai A. Žmuidzinavičiaus namuose

Memorialiniame Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje lankytojų laukia skulptoriaus Evaldo Pauzos paroda „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“. Šiame tarpukario pastate, legendinio tapytojo kūrybos apsuptyje, E.Pauza pristato savo vienuolika personalinės kūrybos darbų, mažosios plastikos objektų – skulptūrų. Jos tarsi laiko kapsulė ar simboliai atspindi ribinę XX–XXI amžių visuomenę, perteikia skulptoriaus puikiai įvaldytą bronzą ir aliuminį.

Naujas skulptūros aktualumas

Pastaraisiais metais skulptūra yra kaip niekada įdomi ir diskutuotina tema. Ši vaizduojamosios dailės meno rūšis ypač išpopuliarėjo socialiniame kontekste su tokiomis ginčytinomis temomis kaip dešimtmečius sostinėje stovėjęs skulptūrinis paminklas Petrui Cvirkai ar Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje panaikinimas ir įamžinimas Audriaus Ambraso meninėje instaliacijoje.

E.Pauzos parodos pristatyme afišuojama, kad šiomis dienomis tradicinė skulptūra keičiasi, įgaudama vis labiau netradicinę formą ir turinį, tačiau šias mintis paneigtų dar „šiltas“ projektas, pristatytas prie „Romuvos“ kino teatro, – tai Kęstučio Balčiūno statula „Pirmasis kinas“.

Nekalbant apie šios skulptūros meninę vertę, „Kauno akcentų“ ir mero kultūrines iniciatyvas, vaizduojamuoju aspektu naujas Kauno akcentas yra beveik tradicinės, figūrinės kompozicijos pavyzdys. Nepaisant to, ar reikalingi paminklai, statulos ir kiti realistiniai atvaizdai, kurie dažnai asocijuojasi su praėjusio XX amžiaus kultūriniu palikimu ir galbūt yra „per saldūs“ šiuolaikiniams miestams, nė vienas iš mūsų negalime pabėgti nuo šios meno rūšies. Skulptūra, išlaikydama savo tradicines formas ir užmojus arba, priešingai – jas neigdama, ir toliau įsilieja į kiekvieno kasdienybę ir kultūrines meno patirtis.

Tarp seno ir naujo

E.Pauza yra puikus pavyzdys to, kaip skulptūra gali būti rekontekstualizuojama, permąstoma ir pateikiama šių dienų žmogui. Pasitelkęs lakoniškas menines priemones, autorius skulptūrą transformuoja, suteikdamas galių jai šiuolaikiniame kontekste. Išlaikydamas įprastą skulptūros techniką ir medžiagiškumą, keisdamas šios pavidalą, E.Pauza permąsto trimatės skulptūros ribas.

Užėję į A.Žmuidzinavičiaus namus, iš karto pastebėsite vieną meninį E.Pauzos principą – šioje parodoje menininkas skulptūrą suplokština. Kamerinės skulptūros suplokštinimas iš pagrindų keičia žvilgsnį į pateikiamus meninius objektus.

Esame įpratę, kad trimatę skulptūrą reikia matyti ir suvokti žvelgiant iš visų pusių. Paprastai apvalioji skulptūra, įsiliedama į aplinką, žiūrovą veikia visais rakursais. E.Pauzos beveik dvimatės skulptūros šį įprastą suvokimą pakeičia – jos iškyla tarsi pieštos popieriaus lape, į jas žiūrime tik iš dviejų pusių.

Čia storą popierių atstoja skulptūrinės medžiagos – taurusis ir netaurusis metalai, priartindami meno kūrinius prie tradicinių sprendimų. Tokį suplokštinimą galime ne tik sieti su autoriniu menininko stiliumi, bet ir mąstyti apie kitokias įtakas: informacijos sklaidą kompiuteryje, bendravimą plokščiuose ekranuose, pvz., telefone, kuris ypač stiprėjo pandemijos metu. Vis dažniau mus pasiekiantys vaizdai ir turinys yra transliuojami plokščiu pavidalu. Šis tekstas taip pat matomas ir skaitomas būtent plokštumoje. Tokią prielaidą galima daryti atkreipus dėmesį į kūrinių sukūrimo laikotarpį. Daugelis objektų sukurti būtent 2020–2021 metais, suaktyvėjus bendravimui ekranuose.

Nors skulptūros praranda įprastą apimtį, menininkas žaidžia su kitomis meninėmis priemonėmis. Skulptūrose jis tyrinėja paviršių – reljefą. Galime pastebėti vienų objektų iškilias detales, kitur jos įgilinamos, užleidžiant vietą negatyviai erdvei. Tai ypač gerai atsispindi kūrinyje „Kalnas/Mountain“ (2020). Šis kūrinys – žaisminga vaizdinių stilizacija. Kompoziciją autorius kuria pasitelkdamas kelis elementus. Visas matomas skulptūras, kaip ir šią, autorius „pastato“ ant nediduko metalinio pagrindo – plokštelės. Ant jos matome organišką arkinę formą, o greta – kareivėlį. Ši forma, aptakus kalnas ar Mozės lentelė, vienoje pusėje vaizduoja dvi funikulieriaus stoteles (tebūnie tai Žaliakalnio funikulierius, atstovaujantis seniausiam Lietuvos keltuvui).

Kalnas. / Muziejaus nuotr.

Vienas iš funikulieriaus vagonėlių, kaip ir bėgiai bei laipteliai savo reljefu iš kalno iškyla, o aplink matomi medžiai – priešingai, yra įstrigę arba įgilinti į patį kalną. Kitoje šio kūrinio pusėje esantys lapuočiai taip pat yra įgilinti, o gyvūnai veržiasi iš kalno.

Darbe vaizdiniai supaprastinti iki reikšminių, apibendrintų formų ir dydžių ir jas apipavidalinančių kontūrų. Vienintelis kareivėlis, saugantis kalną, Žaliakalnio funikulierių ir liūtą, kengūrą ir kitus egzotinius gyvūnus (greičiausiai ne Lietuvos zoologijos sodo gyventojus), matomas santykinai „apvalus“, t.y. galime apžiūrėti ir priekinę, ir nugarinę kareivėlio puses. Figūra yra kiek labiau detalizuota – stebėtojams nesunku įžiūrėti net kareivėlio drabužių klostes. Toks žaidimas su skirtingais paviršiais yra ypač būdingas reljefinei skulptūrai ir medaliams. Tai sena skulptūrinė tradicija, kuri šiomis dienomis kiek primiršta, bet naujai pabunda E.Pauzos kūryboje.

Tradicijų gynėjai

Neatsitiktinai užsiminiau apie kareivėlį. Nors alaviniai kareivėliai geriau pažįstami senesnei kartai, tačiau temos požiūriu kiekvienas iš mūsų galime prisiminti vaikystėje turėtas žaislines kareivėlių figūras, visai nesvarbu, ar jos buvo alavinės, ar plastikinės.

Nemenką parodos „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“ dalį sudaro būtent metaliniai įvairių kareivių atvaizdai. Pasak parodoje eksponuojamo plakato autoriaus, menininko Naglio Ryčio Baltušniko, kareivėliai „Jaukūs, be ginklų“.

Sakyčiau, jaukūs – ne visi. Štai skulptūroje „Punk Go Home!“ (2020) matome penkis N.R.Baltušniko literatūriškai pavadintus „šunažmogius“, kurie stovi kovinėje padėtyje, atkišę kumščius. Nors ginklo rankose šie kareivėliai neturi, bet jį puikiausiai atstoja praviri nasrai ir iš jų kyšantys aštrūs dantys. A.Žmuidzinavičiaus namuose eksponuojamas kūrinys gana netikėtai suskamba šios vietos kontekste, suteikdamas kūriniui daugiau prasmių. Skulptūra ne tik primena apie senąsias vaizduojamojo meno tradicijas – mat figūros pavaizduotos egiptietišku dailės kanonu (veidas, tiksliau snukis, galūnės – šonu, torsas – priekiu), kuris kaip niekada puikiai dera su autoriaus suplokštinta skulptūra, taip pat galima pamanyti, kad figūros gina menininko namus ir jo kūrinius – kadaise dailininkams rūpėjusius romantinius Lietuvos peizažus.

Šią ironišką, vaikystės žaislus primenančią skulptūrą galima įpinti ir į paslaptingesnį audeklą. Susimąstyti, kas šiuo atveju yra kareivėliai šunažmogiai (juk toks pavadinimas šnekamojoje kalboje kelia neigiamas asociacijas, yra tikrų tikriausias įžeidimas), kas yra šunažmogių vadas, nes viena skulptūroje esanti figūra gerokai didesnė už kitas. Kyla klausimų ir apie tai, kaip tai kertasi su kūrinio pavadinime įvardijama pankų subkultūra, kodėl autorius šiuos kareivėlius ragina grįžti namo. Visa tai palieku jūsų kontempliacijai.

Basanavičius. / Muziejaus nuotr.

Kiti parodoje matomi tradicijų gynėjai yra atstovaujami XIX–XX amžiaus iškilių asmenybių. Čia pamatysime ir jau ikonišku atvaizdu tapusį Karalienės Elžbietos II su madinga skrybėlaite siluetą („Karalienė 2/Queen 2, 2021), ir nepriklausomybės šauklį Joną Basanavičių („Basanavičius“, 2017). Pasimatysime ir su namų šeimininku A.Žmuidzinavičiumi („Žmuidzinavičius“, 2020). Jei Elžbieta II vaizduojama su madingais drabužiais ir aksesuarais, o J.Basanavičius nešantis trispalvę (na, bronzoje ši trispalvė matoma vienos spalvos), tai dailininkas A.Žmuidzinavičius, nors jam ir nebūdinga, vaizduojamas kaip karys. Ką gina menininkas A.Žmuidzinavičius? Senuosius lietuviškus idealus, kaimo idilę, nesuterštą peizažo grožį, o gal šių dienų meną? Man kariškai nusiteikęs menininkas asocijuojasi su pirmomis lietuvių dailės parodomis, lietuviškos profesionaliosios dailės puoselėjimu. Net ir „aprengtas“ karine uniforma, dailininkas išlieka šiltas, lankytojų nebaugina. Galbūt tam įtakos turi E.Pauzos skulptūros suplokštinimas ir nedidelis dydis, mat skulptūra kamerinė, nepretenduoja į paminklus ar monumentus.

Tradicijos išvažiuoja

Dar viena darbų grupė, įdomiai įsiliejusi į dailininko namų aplinką, – tai taksi automobiliai. Kaip menininkas išsprendė šių daiktų buvimą erdvėje? Plokščias „Maxitaxi 2“ (2021) mašinos siluetas plečiasi erdvėje dėl sumanaus meninio sprendimo – „atidarytų“ visų ketverių automobilio durų. Tokiu būdu plokščias mersedesas užima didesnį plotą erdvėje, nors išlaiko autoriaus ekspozicijoje matomą vientisą stilių.

Pasitelkęs lakoniškas menines priemones, autorius skulptūrą transformuoja, suteikdamas galių jai šiuolaikiniame kontekste.

Kita skulptūra – „Maxitaxi 1“ (2021) – tarsi juodosios skylės įtrauktas, erdvėje sulenktas objektas. Lenkta forma optiškai pailgina ir taip netrumpą limuziną. Žvelgiant į A.Žmuidzinavičiaus nutapytų laivelių pašonėje įkurdintas mašinas, galima svarstyti apie gyvenimo kaitą, transporto ir tradicijų pasikeitimą. Maži laiveliai retai palieka jūrų ar upių krantus, o kampuotų formų taksi automobiliai taip pat dažniau tūno garažuose. Šios skulptūros primena, kad dabar – naujų technologijų, naujų, racionalių mašinų amžius. Kadaise buvusi atpažįstama XX amžiaus pabaigos kampuota automobilio forma ateities kartoms pasimirš, kaip man pasimiršo seni žvejų laiveliai.

Skulptūros kismas

Apžvelgus šią parodą galima kelti klausimą: galbūt apvaliosios skulptūros visai nebereikia? Juk idėjai perteikti užtenka ir kur kas minimalesnio, suplokštinto atvaizdo? Tai tarsi patvirtina ir naujausios E.Pauzos skulptūros. Ankstesnėje autorius kūryboje matėme trimačius objektus. Dar 2018-aisiais menininkas Kaune pristatė savo darbus parodoje „Su meile“. Tąkart jau buvo galima užčiuopti naujas kūrybines apraiškas, mat greta apvaliosios skulptūros kūrinių galėjome išvysti ir šioje parodoje matomą suplokštintą J.Basanavičiaus atvaizdą. 2020 m. autorius buvo apdovanotas ir už geriausią 2019-ųjų metų kūrinį „Su meile II“, rodytą Kauno paveikslų galerijoje. Skulptūroje menininkas jungė realistines figūras su originaliai ir dekoratyviai pateikiamomis žąsimis. Šiandien menininkas pristato kiek kitokią kūrybą, nutoldamas nuo sunkių, didelės apimties skulptūrų.

Negalima apibendrintai teigti, kad šiuolaikinei skulptūrai nereikia apimties ir viskas, ką ateityje išvysime, primins E.Pauzos kūrybą. Vis dėlto akivaizdu, kad menininkas sumaniai pasitelkė skulptūrai įprastas medžiagas, tačiau tai padarė įtaigiai, permąstydamas šios formas ir ribas. Perdėto kūniškumo nebuvimas netrukdė suprasti kūrėjo idėjų, apmąstyti tradicijų, jų kismo. Parodoje, kuri puikiai derėjo su A.Žmuidzinavičiaus namų aplinka, nepaisant plokščios eksponatų formos, netrūko nei gylio, nei apimties.


Kas? E.Pauzos paroda „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“.

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki vasario 16 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vaida

Vaida portretas
Paroda,suteikianti pamąstymą.Zmuidzinavičius ir kareivelis - taikos simbolis.Autoriaus plokšvčios kūrinių padėtys atrodo prieinamesnes.Ne viskas gyvenime ovalu...Myliu talentą!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių