Kairės rankos virtuozą liga privertė pažvelgti į muziką kitaip

Kenichiro Kojima galėtų būti tiesiog pianistas, bet aplinkybės susiklostė taip, kad jis groja tik kaire ranka – dešinė dėl ligos patyrė raumenų atrofiją. Galima tik įsivaizduoti, kokia tragedija tokia diagnozė gali tapti bet kokiam muzikantui, kurio pagrindinė darbo priemonė yra rankos. Tačiau Kenichiro nepasidavė ir ėmė treniruotis groti kaire, o dešinę – treniruoti, tikėdamasis, kad vieną dieną jam pavyks bent iš dalies susigrąžinti ilgus metus formuotą techniką.

Bet, kaip sako sena lietuviška patarlė, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes ištikusi bėda atlikėją privertė kiek stabtelėti ir į muziką pavželgti kitaip – širdimi ir siela, taip pat suvaldyti ir kitaip išnaudoti perfekcionizmą. Išties jo muzikavimas žavi natūralumu, nuoširdumu ir intymumu – šiandieniniame greito tempo ir didelių muzikinių industrijų pasaulyje tai jau tampa išimtimi.

Deja, atvykus koncertuoti į Lietuvą pačiame pastarųjų įvykių sūkuryje, koncertą Trakuose teko atšaukti, o į Kauno valstybinės filharmonijos salę pačiose karantino išvakarėse susirinko vos 20 žmonių. Tačiau Kenichiro nenusiminė ir džiaugėsi galėdamas skambinti net ir tokiai mažai publikai, o turėjęs laiko pasivaikščioti po Kauną ir Vilnių sakė susižavėjęs lietuviška kultūra ir tikrai ketinantis čia sugrįžti. Įkvepia ne tik ypatinga šio pianisto kovos su liga istorija, bet ir jo muzikavimas, požiūris į muziką, nuoširdumas ir tikrumas.

– Jau kurį laiką grojate viena – kaire – ranka. To priežastis – liga, neleidžianti groti įprastai. Kaip tai paveikė jūsų muzikinę karjerą?

– 2015-aisiais turėjau rimtų sveikatos problemų: man buvo diagnozuota fokalinė distonija – neurologinis sutrikimas, kai signalai iš smegenų į dešinę ranką nepereina, ir tai sukėlė plaštakos raumenų distrofiją. Tokiu atveju viena iš gydymo galimybių yra nuolatinis rankos treniravimas, tai aš ir darau su nuostabiu specialistu Berlyne. Po penkerių metų sunkių treniruočių šiemet sausį vėl pradėjau groti abiem rankomis, bet iki to nuėjau labai ilgą ir sunkų kelią.

– Bet koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje vis dėlto grojote tik kairiąja.

– Taip, nes gydymo procesas dar nebaigtas. Prireiks daug laiko, kol mano dešinė ranka vėl pripras prie fortepijono – kaip kažkada prie instrumento kantriai pratinau kairę, dabar pratinu dešinę, tad labai kruopščiai renkuosi repertuarą. Vis dar negaliu patikėti, kad dalis klasikinio fortepijoninio repertuaro jau vėl galiu pagroti – Johannesas Brahmsas, Robertas Schumannas, Sergejus Rachmaninovas, dalis Franzo Liszto ar Frédérico Chopino kūrinių. Klasicizmo epochos kompozicijos, ypač Wolfgango Amadeus Mozarto, man dar neįveikiamos, nes negaliu itin greitai ir tiksliai pagroti pasažų.

– Įprastai dešiniarankių pasaulyje daugelį pagrindinių funkcijų atlieka dešinė ranka, grojant fortepijonu – taip pat. Tad groti vien dešine tikriausiai būtų paprasčiau nei vien kaire?

– Išties grojant fortepijonu dešinė ir kairė rankos turi savo funkcijas: dešinė dažniausiai groja melodiją, o kairė – akompanimentą. Grojant vien kaire, labai sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, nes ji negauna atsvaros ir tam tikro fizinio palaikymo iš dešinės, reikia atrasti tam tikrą grojimo būdą, kai gali savo kūną išnaudoti ekonomiškai.

– Liga gerokai pakoregavo jūsų repertuarą. O ar turėjo įtakos muzikinio mąstymo procesams?

– Iki tol, kol susidūriau su liga, grojimas fortepijonu man buvo tam tikra priemonė, kuria save reprezentavau: norėjau laimėti konkursus, groti geriau nei kiti pianistai ir išvystyti geresnę karjerą. Grojau labai daug, bet niekada negalvojau apie pačią muziką ir muzikalumą. Kai diagnozavo fokalinę distoniją, buvo labai sunku, nes atrodė, kad tik aš vienas negaliu groti fortepijonu, o mano draugai ir kolegos dirba sunkiai ir puikiai vysto savo karjeras. Situacija atrodė beviltiška, tad norėdamas apsisaugoti nejučia pradėjau laikytis atstumo nuo kitų žmonių, tarsi izoliuodamas savo gyvenimą nuo kitų, kad išvengčiau palyginimo. Susitelkimas į pačią muziką tapo savotiška atsiribojimo forma – tik tuomet ėmiau į ją žvelgti su tyra ir tikra meile. Suvokiau, kad ne technika ir ne karjera yra svarbu, o pati muzika ir tai, ką joje norėjo pasakyti kompozitoriai. Mano misija – tai perduoti klausytojui.

– Muzikos istorijoje būta ir daugiau pianistų, kurie dėl įvairių priežasčių grojo tik kaire ranka – kad ir Paulas Wittgensteinas, kuris dešinės neteko kare, bet muzikinės karjeros nenutraukė. Ar matote panašumų su jais?

– Taip, ir dabar yra tokių, kurie groja tik viena ranka, esu su jais bendravęs.

– Kairei rankai repertuaro nėra daug, tad jums tenka naudotis kitų kompozitorių / atlikėjų aranžuotėmis arba jas daryti pačiam. Ar kada nors kuriate ir originalias kompozicijas?

– Kairei rankai pritaikiau Johanno Sebastiano Bacho Partitą smuikui d-moll Nr. 2, kitos aranžuotės – Rafaelio Joseffy, Kohei Tanaka ar Johanneso Brahmso – jis kai kuriuos kitų kompozitorių kūrinius perkurdavo specialiai Clarai Schumann, turėjusiai problemų dėl dešinės rankos. Pats niekuomet nekuriu, bet komponavimo procesas man labai įdomus, tad aktyviai studijuoju muzikos teoriją. Vienintelis mano kūrybinis bandymas buvo septyniolikos – tuomet mano kompozicija mišriam chorui "Misohagi" net buvo atlikta koncerte. Tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis mano kūrybinis bandymas. Rašyti natas popieriuje man labai sunku, tad verčiau renkuosi groti tuos kūrinius, kuriuos sukūrė didieji kompozitoriai, ne aš.

Suvokiau, kad ne technika ir ne karjera yra svarbu, o pati muzika ir tai, ką joje norėjo pasakyti kompozitoriai. Mano misija – tai perduoti klausytojui.

– Gimėte ir užaugote Tokijuje, Japonijoje, kur yra daug puikių muzikantų, bet Vakarų Europos klasikinė muzika ten – ne vietinė tradicija. Nepaisant to, ji puikiai funkcionuoja ir yra labai mėgstama, bet ar nėra japonams tam tikra egzotika?

– Klasikinė europietiška muzika Japonijoje išties labai mėgstama ir populiari: be galo daug vaikų lanko fortepijono ar kitų instrumentų muzikos pamokas, o ir pati klasikinės muzikos industrija yra gana didelė, tad europietiška klasika mums tikrai nėra keista ar egzotiška. Su manimi ji nuo tada, kai dar net nebuvau gimęs, nes mano tėvai ją labai mėgsta ir namuose klausydavosi kiekvieną dieną – mano mama kadaise buvo profesionali dainininkė, bet dėl sveikatos problemų savo karjerą turėjo nutraukti. Tad man kur kas egzotiškiau skambėjo popmuzika ar rokas, kurių net neklausiau iki paauglystės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad europietiška klasikinė muzika nėra rytietiškos tradicijos dalis, todėl ir norėjau studijuoti Europoje – ten, kur ji gimė ir vystėsi. Juk jeigu norėtum studijuoti japonišką kultūrą, vyktum ne kur kitur, o į Japoniją.

– Lyg ir egzistuoja nuomonė, kad japonai muzikantai yra linkę labai sunkiai dirbti, tad turi puikią techniką, tačiau kritikams vis užkliūna jų muzikalumas ir interpretacijos, kurios, anot jų, nėra labai natūralios, veikiau pagrįstos kopijavimo principu. Ką pasakytumėte tokios nuomonės šalininkams?

– Manau, muzikalumas priklauso nuo konkretaus muzikanto, ne nuo jo tautybės. Šiandien Japonijoje yra daug puikių muzikantų, nes jie mokėsi pas mokytojus, kurie studijavo Europoje. Bet, tiesą sakant, japonai išties dirba labai daug ir daugelis mokytojų tebegalvoja, kad techniniai įgūdžiai yra visų svarbiausi, nes tai yra svarbi mūsų mentaliteto dalis – daryk viską tobulai ir neklįsk. Ir aš taip mąsčiau. Tuomet 2011-aisiais atvykau į Vokietiją ir pradėjau studijuoti Hamburgo muzikos ir teatro universitete, kur sutikau nuostabų profesorių Stepaną Simonianį, o nuo 2014-ųjų mokiausi pas legendinį pianistą Eliso Virsaladzę Fjezolės muzikos mokykloje Florencijoje. Jie mane išmokė, kaip groti širdimi ir siela, pasitelkiant fantaziją ir didelį norą. Technika, žinoma, yra svarbi – be jos juk nieko muzikoje neperteiksi, bet svarbiausias dalykas yra širdis.

– Rečitalyje Kaune grojote ne tik europietišką klasiką – į repertuarą įtraukėte ir japonų kompozitoriaus Takashi Yoshimatsu kompozicijas. Jums svarbu pasauliui reprezentuoti japonišką muzikinę kultūrą?

– Takashi Yoshimatsu kompozicijos yra nuostabios ir man labai svarbios, tad noriu jomis pasidalyti ir su publika. Jis fantastiškas kompozitorius, nes jo muzika paliečia širdį, ji kupina filosofinės gelmės, kuri įtaigiai perteikia žinutę. Dauguma šiuolaikinių kompozicijų yra panašios į triukšmą, nes kompozitoriai tiesiog užrašo ją ant popieriaus, tarsi padrikas idėjas be nuoseklaus konteksto. Man toks menas nėra artimas.

– Kokia yra šiuolaikinė japoniška muzika? Europietiškos ir japoniškos muzikos kombinacija ar vis dėlto labiau išlaikanti savo originalią tradiciją?

– Yra visokių variantų. T.Yoshimatsu muzika yra europietiškos ir japoniškos kultūros kombinacija, kurioje ryškus ir jo paties mentalitetas ir fantazija. Kiti žymūs japonų kompozitoriai, tokie kaip Toru Takemitsu ar Toshio Hosokawa patyrė gana didelę europietiškosios klasikinės muzikos įtaką, nes ją daug tyrinėjo, tačiau vis tiek jų kūryboje ryškiai jaučiamas japoniškas mentalitetas.

– O kas tas japoniškas mentalitetas?

– Man jis pasireiškia labai paprastai, visai ne filosofiškai: jį jaučiu, kai susitinku su savo seneliais ar valgau močiutės pagamintą maistą, kai susitinku su vaikystės draugais. Nors ir esu ateistas, savo japonišką esybę jaučiu ir tuomet, kai nueinu į šventyklą, nes visa mūsų kultūra yra stipriai susipynusi su budizmu ir šintoizmu. Kai grįžtu į Japoniją, mėgstu būti gamtoje, taip pat labai pasiilgstu savo šuns Yosaku, kurį pasiėmiau iš gyvūnų prieglaudos ir pavadinau labai senovišku vardu. Kai mokiausi mokykloje, kartais jausdavausi nesmagiai, nes pagal mūsų tradiciją japonai visur turi palaikyti harmoniją, tad tavo asmeninė nuomonė nesvarbi – atvirkščiai, visuomet turi galvoti, ką sakyti, net kontroliuoti tai, ką galvoji. Aš buvau gana maištinga asmenybė, tad visuomet norėjau išreikšti savo nuomonę ir elgtis taip, kaip man norisi, todėl mokytojams ir klasiokams atrodžiau keistas. Kai atvykau mokytis į Vokietiją, viskas buvo atvirkščiai – privalėjau sakyti nuomonę, iš manęs to buvo reikalaujama! Tad pagaliau mano identitetas, mentalitetas, taip pat ir asmenybė gavo laisvę. Pamažu ėmiau prisiminti, kur mano šaknys, ir dabar jas savyje jaučiu kaip niekada aiškiai.

– Tad dabar esate toks savotiškas europietiškosios ir japoniškosios kultūros lydinys?

– Taip. Manau, kad mano mentalitetas susideda iš japoniško ir europietiško identiteto. Mano mokytojai, taip pat ir mano draugai sako, kad jau nebesu grynas japonas, tačiau pats savo tautybės tikrai neišsižadu – atvirkščiai, didžiuojuosi tuo, kas esu, ir stengiuosi tai išnaudoti kūrybingai.

– Akivaizdu – muzika taip pat jūsų identiteto dalis. Ką veikiate, kai ji ne su jumis?

– Susitinku su žmonėmis, skaitau knygas, žiūriu filmus. Stengiuosi kuo daugiau bendrauti, nes tai mane įkvepia ir praturtina mano asmenybę. Labai džiaugiuosi galėdamas keistis ne tik muzikinėmis, bet ir žmogiškomis patirtimis.

– Kaip manote, ar įmanoma rinktis – būti muzikantu ar ne? Omenyje turiu sąmoningą žmogaus pasirinkimą – ne tą, kurį už mus padaro tėvai, kai būname penkerių.

– Man muzika buvo vienintelis pasirinkimas, kurį turėjau, – pats apsisprendžiau eiti šiuo keliu būdamas penkerių. O kai man buvo dvylika, žiūrėdamas dokumentinį filmą "Didieji XX amžiaus pianistai" pirmą kartą sužinojau apie S.Rachmaninovą, kuris man padarė labai didelį įspūdį, nes kūrė fantastišką muziką ir pats ją nuostabiai atliko. Mane tai labai sukrėtė ir pamaniau: "Ir aš taip darysiu!"

– Be meilės S.Rachmaninovui ir jo įtakos vargiai apsieina bet kuris pianistas. Ar jis – vis dar jūsų favoritų sąrašo viršūnėje?

– Aš jį labai myliu iki šiol, bet pamažu susipažinau su daugybe kitų nuostabių kompozitorių, tad tikrai negaliu jų skirstyti į mėgstamiausius ir mažiau mėgstamus – juk negalima lyginti Ludwigo van Beethoveno ir Giacomo Puccini, nes jie visiškai skirtingi ir mane žavi skirtingais muzikiniais aspektais. Man taip pat labai patinka Franzas Schubertas, Robertas Schumannas ir Johannesas Brahmsas – Vienos romantikai, kurie puoselėjo vokiškosios lied tradiciją. Studijuodamas dirigavimą, analizuoju daug operų, kurių pagrindas yra muzikos ir žodžio sintezė, kaip ir dainoje. Beje, toks komponavimo principas ryškus ir šių kompozitorių instrumentinėje kūryboje, kur kiekviena nata turi savo konkrečią reikšmę, kaip ir žodis dainoje. Todėl kiekvienam muzikantui svarbu domėtis muzika kuo plačiau – simfonine, fortepijonine, kamerine, taip pat ir vokaline! Pastaruoju metu dirigavimo paskaitose intensyviai dirbau su Arnoldo Schoenbergo melodrama "Mėnulio Pjero" – fantastišku kūriniu solistei ir ansambliui pagal groteskišką Alberto Giraud poemą. Deja, premjera neįvyks, nes mokymosi procesas ir renginiai Austrijoje taip pat atšaukti. Bet noriu pasakyti, kad niekuomet neverta apsiriboti vienu kompozitoriumi, epocha ar stiliumi.

– Koks jūsų kaip pianisto tikslas: kūrinys, koncertų salė, koks nors konkretus įvertinimas?

– Legendinis vengrų pianistas Tamás Vásáry, klausęs mano atlikimo Tarptautiniame Vigo pianistų konkurse, kuriame buvo komisijos narys, atiduodamas man į rankas trečiosios vietos prizą pasakė, kad yra labai sujaudintas mano atlikimo, nes muzikoje esu visiškai nuoširdus. Jis man pasakė: "Šiuo keliu ir eik." Jo žodžiai mane ne tik įkvėpė, bet ir padrąsino. Apsisprendžiau: būsiu muzikantas, kuriam svarbiausios vertybės yra aistra ir meilė muzikai bei mėgavimasis ja. Žinoma, turiu galvoti ir apie tai, kaip formuoti karjerą, bet visų svarbiausia būti atviram ir nuoširdžiam sau ir muzikai – tik tuomet mano muzika palies kitų žmonių širdis.

– Žymiojoje Carnegie Hall salėje Niujorke jau koncertavote. Ką pianistui reiškia groti šioje salėje?

– Man, kaip muzikantui, visų pirma buvo svarbu pabuvoti tokioje istorinėje vietoje – juk čia grojo daug žymių muzikantų, o man teko garbė pakvėpuoti tuo pačiu oru, tad pasisėmiau milžinišką kiekį įkvėpimo.

– Neseniai Muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete Grace pradėjote studijuoti dirigavimą. Planuojate kiek keisti ar koreguoti savo muzikinį amplua?

– Man neįdomu būti vien tik pianistu, nes grojimas fortepijonu yra tik vienas iš muzikavimo būdų. Muziką labai mėgstu, tad noriu joje dalyvauti ir kitaip. Pradėjęs dirigavimo studijas pas profesorių Marcą Piolletą labai džiaugiuosi atrasdamas naujus muzikinius kelius. Taip pat pamažu pradedu vėl groti abiem rankomis, nekantrauju pradėti groti kamerinę muziką! Šiuo metu bendradarbiavimas su kitais muzikantais man yra labiausiai jaudinantis iššūkis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,,>PiRmAjAm...,ACIU uz paSTEBEJIMUS...,

...,,>PiRmAjAm...,ACIU uz paSTEBEJIMUS..., portretas
labai megstu DEMESI,gera MUZIKA,FILOSOFIJA ir i GRAZIAS MOTERIS AKIS paGANYTI...,tai TIEK labai TRUMPAI apie SAVE!!! labai nesiGIRIANT ir nesiKUKLINANT... TASKAS

BeJe

BeJe portretas
DAr yra TuRku marŠas irgi jEga.

PiRmAjAm

PiRmAjAm portretas
Elizai yra jega,pianiZmo virSune ir superMUzika o tu tykras pilosOopas.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių