— Maestro, savo jubiliejų švęsite scenoje. Papasakokite šiek tiek apie artėjančio koncerto sumanymą.

— Manau, kad tikri jubiliejai būna, kai sueina penkiasdešimt, šešiasdešimt ar septyniasdešimt, tad šios sukakties nesureikšminu. Bet kaip ir kiekvienam muzikantui, koncertuoti įvairiomis progomis man yra normalu. Dėl šios priežasties mes kiekvienais metais švenčiame orkestro gimtadienį ir ta proga grojame kokią nors ypatingą programą ar ypatingą simfoninį kūrinį. Orkestro gimtadieniai man yra svarbesni už mano asmenines sukaktis – jie yra labai atsakingi būtent kūrybine, orkestro profesionalumo ir vystymosi prasme. Artėjančiame koncerte skambės labai klasikinė programa – Jeano Sibelijaus Koncertas smuikui ir Antonino Dvořáko simfonija „Iš naujojo pasaulio“. Ši programa nė kiek ne blogesnė nei per orkestro gimtadienį, tačiau savo masteliu ji yra šiek tiek mažesnė.

Organizatorių nuotr.

— Kokie svarbiausi darbai ar sumanymai Jūsų galvoje verda šiuo metu?

— Orkestro gyvenimą planuojame keletą metų į priekį, tad dabar daugiausiai minčių susijusių su 2026-aisiais, kai pradėsime vėlyvųjų Richardo Wagnerio operų ciklą. Pradėsime nuo „Lohengrino“, galbūt dar po metų planuojame atlikti „Parsifalį“, „Tristaną ir Izoldą“ bei visą „Nybelungų žiedą“: „Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“ ir „Dievų žlugimas“. Patikėkite, tai yra tikrai labai sudėtingas ir didelis darbas. Jeigu kartu su Lietuvos chorais, skirtingais solistais iš Lietuvos ir viso pasaulio mums pasiseks gerai ir įdomiai šias operas atlikti, galvosiu, kad su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru padarėme labai nemažą darbą Lietuvos muzikinei kultūrai. Ateinančių metų planuose taip pat yra ir kiti uždaviniai. Pavyzdžiui, su Dalia Ibelhauptaite planuojame Richardo Strausso „Elektrą“ su Asmik Grigorian, Violeta Urmana ir, tikiuosi, Aušrine Stundyte, Vincenzo Bellini „Normą“, Giuseppe Verdi „Makbetą“ ir Giacomo Puccini „Turandot“. Per savo kūrybinio darbo metus kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru esame atlikę tikrai daug simfoninės muzikos – Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio simfonijų ciklus, beveik visas Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijas, Olivier Messiaeno „Turangalilą“, beveik visus Richardo Strausso simfoninius kūrinius. Aišku, būtų labai puiku atlikti ir visas Ludwigo van Beethoveno simfonijas. Taip pat turiu idėjų atlikti ir rečiau skambančius kūrinius. Taigi planų tikrai yra.

— Išorinė spindinti dirigento darbo pusė galbūt geriau matoma, o man norisi pasiteirauti, kas sunkiausia dirigento profesijoje?

— „Išorinė spindinti pusė“ – labai įdomu! Nieko spindinčio tame nematau, nes kai kurie žmonės žiūri į dirigento nugarą ir galvoja: „Kam gi reikalingas tas dirigentas? (Šypsosi.) Jis trukdo man klausytis muzikos, kodėl jis taip mojuoja? Na, ką gi, mojuoja, tai mojuoja. Bet juk muzikantai viską turi gaidose parašyta... Gal dirigentas reikalingas tam, kad muzikantai grotų kartu?“ Manau, kad dirigentas tikrai ne tam reikalingas. Didžiausias dirigento uždavinys – kad muzika skambėtų įtaigiai, giliai ir taip, kaip parašė kompozitorius. Yra milijonai skirtingų variantų, kaip būtų galima sugroti vieną ar kitą mažą frazę, didelę formą, visą simfoniją arba operą. Tai, be abejo, priklauso ne tik nuo dirigento – tai priklauso nuo tų žmonių, kurie groja. Šį darbą galiu šiek tiek palyginti su krepšiniu: jeigu geriausias krepšinio treneris neturi savo komandoje gerų žaidėjų, vargu, ar ta komanda laimės pasaulio čempionatą. O mes visada, su kiekvienu koncertu norime laimėti, nes kiekvienas koncertas mums yra egzaminas. Taip, mes gauname publikos plojimus, publikos pagarbą ir meilę, bet visą laiką norime, kad būtų daugiau – ir pačios publikos, ir plojimų, ir susidomėjimo. Mūsų kultūrinė misija labai svarbi ir edukacine prasme. Mums svarbu, kad kuo daugiau žmonių pažintų ir suprastų klasikinę muziką.

Organizatorių nuotr.

— Kas Jums padeda įveikti kylančius iššūkius? Kaip pasikraunate energijos, įkvėpimo?

— Pakeičiu muzikos kūrinį ir gaunu naujos energijos (šypsosi). Iš tiesų, jeigu yra gastrolės ar keletas koncertų su ta pačia programa, būna, kad palaipsniui šviežumas pradingsta arba viskas persikelia į kitą lygmenį. Kūrybinis darbas yra nuostabus, bet alinantis dalykas. Kai pasikeičia kūriniai, viskas prasideda iš naujo: vėl viskas šviežia, su dideliu įdomumu, nauju požiūriu, nauju perskaitymu, naujais atradimais. Aišku, jėgų suteikia ir kiti dalykai – pirmiausia, artimi žmonės: vaikai, šeima, taip pat gamta, išvykos prie ežero ar prie jūros.

— Maestro, kaip šiandien matote kultūros raidą? Kokios tendencijos Jums atrodo svarbiausios? Kaip manote, kokia yra klasikinės simfoninės muzikos ateitis?

— Manau, kad ateitis yra šviesi – žinoma, jei pasaulio ateitis bus šviesi. Jei mes išliksime ir nesusinaikinsime, tai ir klasikinė simfoninė muzika gyvuos. Ne šiaip sau tai sakau: šiuo metu politinė situacija yra be galo beprotiška, labai bjauri ir labai įtempta. Bet jeigu žmonija išliks, tai tikrai išliks ir klasikinė muzika, nes nežiūrint visų sintetinių, modernistinių ar kitų žanrų, viso eksperimentavimo, mes esame akademinės, klasikinės – plačiąja ta žodžio prasme – muzikos atstovai. Mūsų muzika, nors ir gana konservatyvi, bet tuo ji ir graži – tai yra genialūs, amžini pasaulio kūriniai. To jokiu būdu negalima skirstyti į tautas ir rases, nes klasikinė muzika yra tikrai pasaulio muzika. Todėl ji turėtų egzistuoti visada.

— Jūsų nuomone, vartotojiškos, populiariosios kultūros pavojai, dirbtinio intelekto įtaka nekelia grėsmės klasikinės muzikos gyvavimui?

— Pavojų yra, bet kol kas dirbtinis intelektas muzikai negresia (šypsosi).

Organizatorių nuotr.

Maestro Gintaro Rinkevičiaus gimtadienio koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įvyks vasario 21 d. 19 val. LVSO koncertų salėje ir vasario 22 d. 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.