Jo režisuotas spektaklis „Prarastasis Lyras“ lapkričio 11 ir 12 d. bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Tai – šiuolaikinė, laisva Williamo Shakespeare’o tragedijos „Karalius Lyras“ interpretacija, nagrinėjanti demenciją, atmintį, tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius. Šis spektaklis tapo vienu labiausiai kritikų įvertintų režisieriaus darbų – 2025 m. Edinburgo festivalyje „Fringe“ pelnė prestižinį „The Scotsman Fringe First“ apdovanojimą už dramaturgiją.
D. Colley – Europos teatrų tinklo „Prospero NEW“, kurio nariu yra ir NKDT, menininkų programos dalyvis. Dublino teatro festivalio pristatomo spektaklio gastroles remia „Culture Ireland“, ES programos „Kūrybiška Europa“ finansuojama platforma „Prospero NEW“ ir Lietuvos kultūros institutas. Anglų kalba su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą rodomas spektaklis – NKDT festivalio „Nerk į teatrą“ dalis.
D. Colley dirba kolektyvinės kūrybos principu. Svarbiausios jo nagrinėjamos temos – tikrovės trapumas, atmintis, tapatybė ir žmonių tarpusavio santykiai.
– Jūsų spektaklis „Prarastasis Lyras“, kurį pamatys Lietuvos publika, yra W. Shakespeare’o pjesės „Karalius Lyras“ interpretacija. Spektaklio centre – buvusi aktorė, gyvenanti globos įstaigoje ir pasinėrusi į prisiminimus apie jaunystėje vaidintą „Karalių Lyrą“. Kas paskatino veiksmą perkelti į atminties, demencijos ir suskilusios realybės pasaulį?
– Spektaklio idėja kilo ne iš W. Shakespeare’o kūrybos. Man visada rūpi surasti tam tikrą trapų tikrovės momentą, asmenišką patirtį. Šiuo atveju tai buvo mano senelė, kuri sirgo demencija, ir su kuria man darėsi vis sunkiau bendrauti. Būtent tada sužinojau apie Jungtinėje Karalystėje sukurtą SPECAL metodą, skirtą demencija sergančiųjų priežiūrai. Tai angliško pavadinimo „Specialized Early Care for Alzheimer’s“ santrumpa (specializuota ankstyvoji Alzheimerio ligos priežiūra). Metodas siūlo atsižvelgti į žmogaus išlikusius prisiminimus ir patiriamą tikrovę, kad būtų galima mažinti nerimą ir padėti jam jaustis saugiau. Taikant šį metodą siūloma nustatyti laimingą prisiminimą iš demencija sergančio žmogaus gyvenimo iki ligos pradžios ir leisti jam likti to prisiminimo kuriamoje tikrovėje.
Galiausiai supratau, kad tai labai teatriška prieiga. Daugelis metodo rekomendacijų primena improvizacijos principus: „Sakyk „taip ir...“, nesakyk „labas“ ar „viso gero“, visada reaguok į tai, ką matai, nebandyk nieko išgalvoti.“ Pamaniau, kad tokių įgūdžių mes mokome improvizuojančius aktorius, todėl man kilo klausimas, ar galėtume pastatyti žiūrovus į tą pačią padėtį, kurioje atsiduria žmogus, taikantis šį metodą? Pjesė „Karalius Lyras“ dėl Lyro psichologinės krizės, pakitusio tikrovės suvokimo ir pažeidžiamumo siejasi su demencijos patirtimi.
– Jums būdinga kolektyvinė spektaklio kūryba. Su kokia trupe kūrėte šį spektaklį? Papasakokite apie procesą.
– Airijoje neturime repertuarinių teatrų. Visi aktoriai yra laisvai samdomi. Su vienais jau dirbau anksčiau, su kitais susitikau pirmą kartą. Improvizavome kartu. Naudojome pjesės „Karalius Lyras“ ir mano kūrybos tekstus. Prašydavau aktorių pasirinkti skirtingus personažų biografijos etapus ir stebėjau, kuria kryptimi plėtojasi improvizacija. Viską filmuodavau. Ankstyvuoju etapu man pasirodė įdomu per repeticijas naudoti dvi kameras ir vaizdo režisavimo pultą, kad galėtume tiesiogiai transliuoti vaizdą. Improvizuojant kompozitorius Danielis Macaulay sukūrė muziką. Įvedėme lėles.
Kiekvienas etapas padėdavo geriau suprasti personažą, atsirasdavo daugiau teksto, scenografijos ir kostiumų sprendimų. Tiesioginis filmavimas, projekcijos ir lėlės padėjo atskleisti skirtingus pagrindinės herojės patirties sluoksnius. Pradėjome 2020 m., o dėl COVID-19 pandemijos premjerą parodėme tik 2022 m. Dublino festivalio programoje.
Atmintis yra keistas, save patį stiprinantis ciklas. Kai tas ciklas sutrinka, mūsų „aš“ pasikeičia.
– Spektaklis kalba apie demenciją, jautrią temą. Su kokiomis etinėmis problemomis ar dilemomis susidūrėte?
– Tarp kūrybinių dirbtuvių susitikdavau su demencija sergančių žmonių grupėmis ir su jais besirūpinančių žmonių grupėmis, pasakodavau jiems apie spektaklį ir prašydavau grįžtamojo ryšio. Vėliau rengdavome šių grupių ir aktorių „Zoom“ sesijas – jie užduodavo vieni kitiems klausimų, taip kurdami bendrą patirtį. Kviesdavome su demencija susiduriančius žmones į peržiūras ir jie išsakydavo mums savo pastabas. Šis bendruomeninis tyrimas leido mums priimti drąsius sprendimus net labai intymiomis temomis ir netgi įtraukti humoro elementų. Be bendruomenės palaikymo nebūčiau drįsęs to daryti.
Daug laiko praleidžiau klausdamas savęs ir bendrakūrėjų apie minėtą SPECAL metodo etiškumą. Galiausiai supratau, kad pasakojame istoriją apie žmogų, kuriam tai – jo paties realybė. Mums nereikia spręsti, ar tai moraliai teisinga, ar klaidinga, verčiau pažvelgti į padarinius. Supratau, kad mes esame mūsų prisiminimai ir kad juos nuolat kuriame iš naujo. Atmintis yra keistas, save patį stiprinantis ciklas. Kai tas ciklas sutrinka, mūsų „aš“ pasikeičia. Neurotipiniams žmonėms savęs kūrimo procesas gali atrodyti stabilus, tačiau bet kurią akimirką jis gali sutrikti ir visiškai pakeisti tapatybę.
– Spektaklis jau aplankė įvairias šalis ir susitiko su labai skirtingomis auditorijomis. Ar pastebėjote skirtumų, kaip skirtingų kultūrų žiūrovai reaguoja į atminties, senėjimo ir demencijos temas?
– Stipriausios ir nuosekliausios reakcijos visur sulaukiame iš žmonių, kurių artimieji susidūrė su demencija. Taip pat pastebėjau, kad humoristinės scenos skirtingose kultūrose priimamos nevienodai. Gastroliuojant Taivane nuogąstavome, kad žmonėms tai nepasirodys juokinga. Airijos, Škotijos ir kai kuriems Amerikos žiūrovams šios scenos pasirodė gana juokinga, o Lenkijoje – mažiau.
– Kaip atvirumas neuroįvairovei ir pastangos įtraukti neuroįvairius žmones keičia pačią teatrinę kalbą ir teatro estetiką?
– Svarbu suprasti, kad nėra spektaklio, kuris būtų visiškai prieinamas visiems. Tai, ką darome atsižvelgdami į vienos žmonių grupės poreikius, kitam žmogui gali tik apsunkinti galimybę patirti spektaklį. Tačiau manau, kad svarstydami, kokius su garsu, šviesa, kalba ir kitais aspektais susijusius meninius sprendimus priimame, geriau suvokiame žiūrovų patirčių įvairovę.
Naujausiame savo kūrinyje „Animals“, sukurtame pagal airių rašytojo, satyriko, muzikanto ir tinklalaidžių kūrėjo Blindboy Boatclubo apsakymus, jau ankstyvajame kūrybos etape įtraukėme autistiškus žmones. Jie konsultavo mus, kaip spektaklyje perteikiama autizmo patirtis, taip pat padėjo atrasti tinkamus žodžius, kuriais galėtume informuoti neuroįvairius žiūrovus apie tai, ko jie gali tikėtis iš spektaklio.
Kartu su prieinamumo konsultante Dee Roycroft nusprendėme, kad visi spektakliai vyks taikant laisvesnio formato principus: žiūrovai galės laisvai įeiti į salę ir iš jos išeiti, garsiai reaguoti, naudotis stresą mažinančiomis sensorinėmis priemonėmis. Tačiau nusprendėme nekeisti apšvietimo ar garso lygio.
Taip prieinamumas tampa žiūrovų ir teatro susitarimu. Vis dėlto manau, kad dar yra daug erdvės ieškojimams. Kuo anksčiau kūrėjai pradeda svarstyti, kaip jų kūrinius patirs skirtingi žiūrovai, tuo kūrybiškesni gali būti prieinamumo sprendimai ir tuo sklandžiau juos galima integruoti į paties spektaklio dramaturgiją.
Naujausi komentarai