Išeivijos dailės paroda – it pavasarinio vėjo gūsis

Parodos organizatoriams – Lietuvos išeivijos dailės fondui ir parodos kuratorei prof. Rasutei Andriušytei-Žukienei – teko susidurti su iššūkiu: iš gausios išeivijos dailės kolekcijos, kurią fondas kaupia jau ne vienus metus, atrinkti ir per vieną ar kelis darbus atskleisti lietuvių išeivijos dailės slinktis, kurti pasakojimą apie lietuvių išeivijos dailės raidą per 70 metų, pristatyti jos tematinę ir stilistinę įvairovę.

Keliose salėse eksponuojama paroda chronologiškai ir nuosekliai pasakoja lietuvių dailininkų, gyvenusių Europoje, vėliau emigravusių į tolimesnes šalis, sąlytį su lietuviškąja tradicija, taip pat vadavimąsi iš šios tradicijos, posūkį į abstrakčiąją tapybą, moderniąją grafiką, optinį meną, meno objektų kūrimą.

Pasak parodos kuratorės, daugiausia parodos lankytojų dėmesio sulaukė tarptautinį pripažinimą turinčių ir svetur kuriančių žinomų menininkų Aido Bareikio, Stasio Eidrigevičiaus, Žilvino Kempino, Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūriniai. Štai Niujorke gyvenantis ir kuriantis, čia savąją stilistiką suradęs ir tarptautinį pripažinimą pelnęs Ž.Kempinas parodoje pristato instaliaciją "Fontanas", kuri sukurta iš videojuostų, kurias plevena ventiliatoriaus pučiamas oras. Žinomo įvairiapusio Lenkijoje gyvenančio ir kuriančio S.Eidrigevičiaus kūrybinį braižą parodoje atskleidžia tapyba ir nedidelio formato grafikos darbas pastele, vaizduojantis vieną iš dailininko pamėgtų personažų – kaukiažmogį didelėmis akimis. Prancūzijoje kuriančios Rūtos Jusionytės figūratyvinės skulptūros priartėja prie siurrealistiškai realistinio vaizdinio ir visiškai disonuoja su A.Bareikio spalvingomis ekspresyviomis instaliacijomis. Vytenio Jankūno fotografija fiksuoja dinamišką Niujorko metro keliaujančių žmonių kasdienybę. Būdami greta, dauguma šiuolaikinių lietuvių darbų tarsi tarpusavyje diskutuoja, oponuoja vienas kitam, kartu ir papildo vienas kitą.

Parodos kuratorė prof. R.Andriušytė-Žukienė pastaraisiais metais daug dėmesio skiria lietuvių išeivijos dailės tyrimams. 2007 m. išleido monografiją "Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose", parašė ir paskelbė ne vieną straipsnį, skirtą ankstyvajai lietuvių egzilio dailei, atskiriems kūrėjams. Pokalbis su žinoma menotyrininke, dailės istorike – apie šiuo metu svetur gyvenančių ir kuriančių dailininkų kūrybą.

– Esate lietuvių išeivijos dailės specialistė, pastaruoju metu tyrinėjanti tiek ankstyvosios lietuvių išeivijos dailės Vokietijos DP stovyklose tendencijas, tiek rašanti apie po 1990 m. iš Lietuvos į Vakarus išvykusius lietuvių menininkus, pripažinimo sulaukusius svetur. Ar šiuo metu yra skiriama pakankamai dėmesio lietuvių išeivijos dailei, jos istorijos ir dabarties tyrimams ir analizei?

– Mano atsakymas priklausytų nuo to, ką vadinsime dėmesiu. Štai M.Žilinsko galerijoje rodoma privataus Lietuvių išeivijos fondo kolekcijos paroda – tikras dėmesio išeiviams ženklas. Vilniuje neseniai pradėjo veikti Vytauto Kasiulio muziejus, eksponuojantis įvairias su išeivija susijusias parodas. Jau išleisti albumai, skirti vos ne kiekvienam žymesniam kūrėjui, o kolekcininkai atkakliai ieško išeivių kūrinių. Taigi reprezentatyvaus dėmesio pakanka. Kitas dalykas – gilesni, moksliniai, tyrinėjimai. Šioje srityje daug nuveikta praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai buvo išleista knyga "Išeivijos dailė". Ją parašė Lietuvos ir išeivijos mokslininkų kolektyvas (Stasys Goštautas iš JAV, Genovaitė Kazokienė iš Australijos ir vilniečiai – Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Laima Laučkaitė, Elona Lubytė). Tai buvo gera pradžia. Šiuo metu jau nėra poreikio rašyti apžvalginius darbus. Tiriama giliau ir specifiškiau – menotyrininkai ir muziejininkai domisi ne tik išeiviais iš Lietuvos, bet ir atbėgėliais į Lietuvą (šiai temai neseniai buvo skirta paroda Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje). Tyrimai platėja ir įdomėja. Ilgokai vyravusią ir gana siaurai suprastą Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių kūrybos temą keičia platesnės temos – dailininkų mobilumas, migruojančių dailininkų į Lietuvą atvežtos patirtys, dailės ir politikos sandūros, karo padariniai menininkams. Yra visai nemaža grupelė jaunų tyrinėtojų, dirbančių Kaune ir Vilniuje. Viena iš jų, Vytauto Didžiojo universiteto absolventė menotyrininkė Jolanta Bernotaitytė, neseniai apgynė menotyros disertaciją apie lietuvių dailės parodas JAV XX a. 6–9 dešimtmečiais. Lietuvių išeivijos dailė jau yra tapusi mūsų kultūros dalimi. Todėl tyrimai vyksta panašiu diskursu, kaip įprasta naujausioje Lietuvos menotyroje.