Imperatorės Elžbietos gyvenimo šokis

Gyvenimo drama

Nors turėjo viską: buvo kilmingo statuso, nepaprastai graži, galėjo rengtis prabangiausiais drabužiais, dabintis išskirtiniais papuošalais, maitintis gardžiausiais delikatesais, imperatorė nebuvo patenkinta gyvenimu. Žemiškame gyvenime ji įvairiausiais būdais siekė ryšio su aukštesnėmis materijomis.

KVMT statomas originalus miuziklas „Elisabeth“ (autoriai Michaelas Kunze ir Sylvesteris Levay), grįstas tikrais istoriniais faktais apie Elžbietą, kuriai santuoka lėmė tapti monarche, tačiau gyvenimo aplinkybės ir asmeninės tragedijos vedė į nuolatinę savidestrukciją ir šaltakraujišką egoizmą.

Siužetinė linija pasakoja apie Elžbietos gyvenimą nuo paauglystės iki mirties, iliustruojami esminiai imperatorės gyvenimo tarpsniai. Nepaisant Sisi subtilaus grožio, intelektualaus liberalumo, jos esminė savidestrukcijos priežastis buvo nelaiminga santuoka.

Elžbieta nelinko prisitaikyti prie imperatoriškųjų rūmų tradicijų ir protokolo, viešumo ir despotiškos anytos. Vėliau jos gyvenime įvyko tragiškų įvykių: pirmoji dukra Sofija susirgo ir mirė būdama vos dvejų; po metų gimusi antroji dukra Gizela buvo iš jos atimta ir auginta vyro giminaičių. Po dukros Sofijos mirties Sisi puolė į gilią depresiją: ištisais mėnesiais panirdavo į melancholiją, turėjo mitybos sutrikimų, jai išsivystė bipolinis sutrikimas. Būdama gana aukšta (172 cm) moteris, ji svėrė vos 50 kg, o jos liemuo, pasak amžininkų, buvo neįtikėtino lieknumo.

Sisi tiek fiziškai, tiek dvasiškai save alino ir palaipsniui naikino. Kaip sako miuziklo režisierė Viktorija Streiča, Elžbieta pasirinko save realizuoti per grožį – tapo gražiausia Europos moterimi, o kartu – ir nelaimingiausia.

„Šiame spektaklyje pereiname per didžiulę metų amplitudę – nuo šešiolikos iki 60 metų. Todėl man didelis iššūkis suvaidinti jauną mergaitę ir persikūnyti per visus imperatorės gyvenimo vingius taip, kad žiūrovas suprastų ir išjaustų juos drauge“, – sako pagrindinio vaidmens atlikėja Gabrielė Bielskytė.

Karina Krysko imperatorės vaidmenį vadina vienu didžiausių karjeroje: „Be galo džiaugiuosi turėdama progą įkūnyti tokią didingą ir ikonišką asmenybę kaip Sisi. Be galo laukiu miuziklo premjeros ir žiūrovų įvertinimo.“

Kadangi Elžbieta patyrė daug praradimų, šiame miuzikle atsispindės patys dramatiškiausi jos gyvenimo momentai. Net ir repeticijų metu, kai tenka įkūnyti imperatorę, nubraukiu ašarą, nes patiriu be galo daug jautrių ir skaudžių emocijų.

Duetas su Mirtimi

Dėl žiauraus likimo, kuris teko Elžbietai, miuzikle sukurta siužetinė linija menamam jos flirtui su Mirtimi, kuri čia įgauna žavaus jaunuolio, vardu Der Tod (liet. mirtis), pavidalą.

„Elžbieta visą savo gyvenimą jautė ilgesį Mirčiai. Ją valdė smalsumas išsiaiškinti, kas mūsų laukia anapus mirtingųjų pasaulio. Šis mistifikuotas jausmas ją persekiojo nuolat“, – pasakojo pirmą kartą Lietuvoje viešintis muzikinis konsultantas Michaelis Römeris.

Sisi gyvenimas buvo ištisas flirtas su Mirtimi. „Imperatorė rašė eilėraščius, kuriuose dievino mirtį, žaidė su viliojančia mintimi atsiduoti į Mirties rankas. Ji visa esybe garbino Mirtį, paradoksalu, bet taip pat niekada nesiliovė jos bijoti. Sisi sudėtingas meilės romanas su Mirtimi yra mūsų istorijos pagrindas“, – sakė M.Romeris. pažymėti pavardėje o su dviem taškais

Šio alegorinio personažo vaidmuo teko Egidijui Bavikinui. „Reikės savyje surasti vienatvės, šalčio ir abejingumo. Mirtis yra Elžbietos ištikimas palydovas visą gyvenimą, bet drįsčiau teigti, kad ne Mirtis vedžiojo Elžbietą už nosies, o pati Elžbieta – Mirtį“, – sako solistas.

Anot kito Mirties vaidmens atlikėjo Jeronimo Miliaus, Sisi santykis su Mirtimi – nestandartinė meilė. Miuzikle šie santykiai labai tikroviški. „Ji lydės Elizabet nuo jaunystės iki pat to momento, kada ji pagaliau atsidurs mano, tiksliau – Mirties, glėbyje“, – sako solistas.

Naujos patirtys

Elžbieta garsėjo asmeninės nepriklausomybės siekiu drastiškomis tais laikais priemonėmis. Nuolatinis atsiribojimas ir malonumų vaikymasis itin sekino jos artimiausius žmones – besąlygiškai mylintį vyrą ir sūnų princą Rudolfą, kuris, apimtas emocinio išsekimo, būdamas 30-ies nusižudė kartu su savo septyniolikmete mylimąja.

„Kadangi Elžbieta patyrė daug praradimų, šiame miuzikle atsispindės patys dramatiškiausi jos gyvenimo momentai. Net ir repeticijų metu, kai tenka įkūnyti imperatorę, nubraukiu ašarą, nes patiriu be galo daug jautrių ir skaudžių emocijų“, – prisipažino solistė Marija Arutiunova.

Komplikuotą ir dramatišką istoriją iš kapo pasakoja pats Elizabet žudikas, italų anarchistas Lukenis. Jis stengiasi žiūrovus nuteikti prieš Elizabet, įteigti ją buvus nedorą, tačiau miuziklo autoriai palieka žiūrovams laisvę patiems nuspręsti, kokia visgi buvo garsioji Elizabet – ir kaip personažas, ir kaip asmenybė.

„Man teko kurstytojo vaidmuo. Lukenio užduotis šiame spektaklyje kelti chaosą ir kurti netvarką. Jis veikia tarsi agresyvus provokatorius, bet viliuosi, kad žiūrovai nepasiduos jo kėslams“, – šypsosi Rokas Laureckis.

Dainininkas Mantas Jankavičius, dažniausiai įkūnyjantis herojiškus vaidmenis, karalius, princus, šįkart vaidina piktadarį. „Pavirsiu į imperatorės žudiką, anarchistą Lukenį. Man tai labai nauja ir intriguojanti patirtis. Todėl su nekantrumu laukiu premjeros, kur išbandysiu jėgas absoliučiai kitokiame amplua“, – prisipažino M.Jankavičius.

Kūrėjų komanda

Legendinės imperatorės dramą KVMT pasakos gausi kūrėjų komanda. Spektaklio statytojai: vis ryškiau šiame žanre įsitvirtinanti režisierė Viktorija Streiča, KVMT vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, sceną auksu padabintais, mistiniais rūmais pavers scenografas Artūras Šimonis, beveik 300 kostiumų poreikį karališku koloritu pildo kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, užburiančia šviesų ir projekcijų paletę kuria A.Šimonis kartu su Audriumi Jankausku, naudodami ką tik teatre įrengtą naujausių technologinių scenos šviesų įrangą. Manieringus šokius ir scenos judesį stato choreografas Dainius Bervingis.

Imperatorės negailestingam likimui atskleisti pasitelkiamas rekordinis būrys teatro solistų, choro dainininkų, baleto artistų.

Premjera KVMT vasario 25, 26, 27 d.