S. S. Lipčius: muzikinės kelionės intriga – Baltijos gitarų kvarteto „Piligrimuose“ (interviu)

– Baltijos gitarų kvartetas gyvuoja jau kone dvidešimt metų. Kaip kilo idėja suburti tokios originalios sudėties ansamblį?

– Idėja kilo dar studijų metais, kuomet kartu su kolegomis buvome klasikinės gitaros studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Koncertinių kelionių metu klausydavomės panašių kolektyvų įrašų keliaudami savo automobiliu. Supratome, kad keturios gitaros – fantastiška ansamblio sudėtis, kuria galima išdarinėti tokius dalykus, apie kuriuos grojant solo ar duetu negalima net pasvajoti. Ši idėja mus sužavėjo ir pakerėjo – būtent ansamblio skambesys ir techninės galimybės. Buvome pakankamai aktyvūs, tam tikras ryškesnių studentų branduolys ir nusprendėme paieškoti repertuaro ir padaryti kažką panašaus, kaip garsieji pasaulio kvartetai. Po keleto mėnesių surengėme pirmąjį koncertą Šilutėje, simbolinę gegužės pirmąją dieną. Tiesa, tame koncerte kvartetu atlikome vos keletą kūrinių, o likusią repertuaro dalį sudarė solo pasirodymai. Pamatėme, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius, ją uždega tokie pasirodymai. O toliau viskas vystėsi labai greitai – po metų ar dvejų koncertavome Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera vystėsi žaibiškai.

– Ansamblio istorija prasidėjo minint darbo žmonių šventę. Ar toji darbo aura jus lydi per abu kolektyvo gyvavimo dešimtmečius? Ar taip simboliškai dirbate ta pačia ansamblio sudėtimi?

O taip, netgi rengdamiesi dvidešimtmečio paminėjimui 2024 m. planuojame surengti koncertą būtent gegužės pirmąją. Mūsų ansamblio sudėtis keitėsi, bet nežymiai. Trys ansamblio nariai – aš, Sergejus Krinicinas ir Zigmas Čepulėnas – muzikuoja nuo pat pradžios, keletą metų kartu grojo kolega Valdas Mikuckis, vėliau jį pakeitė Ieva Baltmiškytė. Jai išvykus gyventi į Belgiją kilo spontaniška mintis išlaikyti demografinį balansą. 2008 m. emigracija buvo labai intensyvi, Lietuvoje gyventojų vis mažėjo, tad mes į Lietuvą pasikvietėme tikrą belgą Chrisą Ruebensą. Nuo to laiko mūsų ansamblio sudėtis liko nepakitusi. Chrisas atvažiavo į Lietuvą trumpam, pagroti su mumis metus ar dvejus, bet liko visam laikui, nes koncertas vijo koncertą, vienas gastroles keitė kitos, leidome kompaktines plokšteles – veiklos buvo iki soties. Galiausiai Chrisas Lietuvoje sutiko savo gyvenimo meilę, dabar jau augina du vaikučius ir mes jį jau vadiname Lietuvos belgu. Dažnai kalbama apie taip vadinamus meilės emigrantus, o Chriso atvejis – ypatingas. Jis – muzikos arba meilės muzikai bei gitarai emigrantas.

Baltijos gitarų kvartetas. Organizatorių nuotr.

– Ar jus galima būtų įvardinti Baltijos gitarų kvarteto krikštatėviu?

Ne, tikrai ne. Nuo pat pirmųjų ansamblio gyvavimo dienų pas mus vyravo demokratija ir iki šiol neturime vieno aiškiai išreikšto lyderio. Kiekvienas narys prisideda savitu indėliu ir atneša į kolektyvą savas stiprybes. Vieno stiprioji pusė – aranžavimas, kito – kūryba, trečio – kiti dalykai. Visada įsiklausome į vienas kito nuomones ir taip sukuriame ypatingą spalvinę atmosferą. Bet kvarteto pavadinimo krikštatėviu tikrai būtų galima įvardinti mano tėtį – ilgametį Čiurlionio kvarteto violončelininką. Būtent jis mums pasiūlė pasirinkti šį pavadinimą. Mums, jauniems atlikėjams, šis pavadinimas pasirodė ganėtinai pretenzingas, pernelyg drąsus – kaip čia dabar vadinsimės lyg būtume visų Baltijos šalių gitarų kvartetas? Bet tėtis, daugiau nei penkias dešimtis metų grojęs styginių kvartete, pasiūlė pažvelgti plačiau: žinoma, tai tarsi Baltijos šalis reprezentuojančio kolektyvo pavadinimas, bet jis ir įpareigoja – būdamas tokio ansamblio nariu negali sau leisti groti nereprezentatyviai. Patikėjome ir pasiryžome pasivadinti Baltijos gitarų kvartetu. O po keleto metų supratome neapsirikę, nes tai vienur, tai kitur muzikos kritikai bei kolegos ėmė mus vadinti Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu.

– Dažniausiai ansamblius sudaro kad ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, turintys skirtingas atlikimo technikos, diapazono ir tembro charakteristikas, jūs gi grojate keturiais iš esmės vienodais instrumentais. Kuo klausytoją gali nustebinti būtent tokia ansamblio sudėtis?

Tokio ansamblio unikalumas ir yra keturi vienodi instrumentai. Juk ne veltui vis populiarėja violončelių ar kitų identiškų instrumentų kvartetai. Šių ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente. Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir turėti atitinkamas galimybes to lygiavertiškumo demonstravimui. Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje. Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai į kai kuriuos numerius išeinu nešinas dvylikos stygų liutnia, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulelę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų. O neužilgo klausytojams pateiksime siurprizą – gitarų meistras mano užsakymu gamina aštuonstygį instrumentą. Tokių atvejų gitaros istorijoje jau yra buvę (puikiai žinome slavišką septynstygę ar dubliuotų stygų dvylikastygę gitaras), bet kiekvienas iš tokių neįprastų instrumentų yra unikalus, skiriasi jų derinimai ir stygų išdėstymas. Buvo etapas, kuomet mūsų ansamblyje Zigmas grojo septynstyge gitara su papildomu bosu. Labai šiltai atsimenu šį kūrybinį epizodą, na, o specialiai mūsų ansambliui gaminamas naujasis instrumentas bet kuriuo atveju tikrai pagyvins kvarteto skambesį.

Chrisas Ruebensas. Organizatorių nuotr. 

– Kokiais instrumentais grojate dabar?

– Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis. Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – pagamintas kanadiečio, trečias reprezentuoja ispanišką gitarą, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.

Zigmas Čepulėnas. Organizatorių nuotr.

– Ar Pažaislio muzikos festivalyje skambėsianti programa „Piligrimai“ primins jūsų ansamblio nueitą dvidešimties metų kelią?

Programą pavadinčiau įvairia ir netgi marga, labiau atspindinčia mūsų paskutinių penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali mūsų ansamblio nario Chriso Ruebenso kūryba, kurią nuolatos įtraukiame į savo programas ir stengiamės propaguoti. Skambės Zigmo Čepulėno ir mano paties aranžuoti kūriniai: Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai. Pavasarį dalyvavome koncertiniame ture po Baltijos šalis, kuriam parengėme nemažai ukrainietiškos muzikos aranžuočių. Būdami menininkais labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių bei kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti. Greta kitų muzikinių numerių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“. Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Manau, šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu tiek mums, tiek Pažaislio muzikos festivalio publikai.

– Ar dažnai sulaukiate specialiai jums sukurtų kūrinių?

– Žinoma, kompozitorių dėmesio sulaukiame pakankamai dažnai. Ypač – Lietuvos kompozitorių. Mums kūrinius yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, nuo senų laikų gitarą įsimylėjęs Jonas Tamulionis ir kiti. Su užsienio kūrėjais taip pat palaikome ryšius ir šiuo metu su keletu jų bendraujame kurdami bendrus ateities planus. Tikiu, kad artėjančiame kvarteto dvidešimtmečio koncerte išgirsime ne vieną premjerą.

Sergejus Krinicinas. Organizatorių nuotr.

– XXVIII Pažaislio muzikos festivalio šūkis yra „Kuriame meilę muzikai“. Kas jums yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Platus ir filosofinis klausimas, į kurį būtų galima atsakyti keletu žodžiu arba kalbėti apie tai keletą valandų. Manau, kad mums, kaip kvartetui, meilę muzikai geriausiai apibūdina mūsų pačių vidinis bendravimas, pasiruošimo koncertams, programų formavimo procesas. Didžiulė meilė muzikai gimsta iš šio intensyvaus bendravimo ir jo metu sklindančių emocijų. Na ir, žinoma, susitikimas su publika, kuomet su ja dalinamės to proceso rezultatais bei vaisiais. Sulaukiame atgalinio ryšio, komentarų, emocinių bangų koncerto metu, regime klausytojų akyse įsižiebiančią meilę, pasigėrėjimą tiek, regis, neįmantriu instrumentu – gitara, tiek pačia muzika ir jos gimimo procesu. Tai mus įkvepia ir savo ruožtu pripildo meilės bei įkvėpimo, raginančio toliau spinduliuoti gitaros meną ir meilę šiam instrumentui kituose pasirodymuose.