Festivalis „Kaunas mene“: dangus yra ten, kur pragaras

Kur yra smurto šaltinis?

Didelė atskirų stilistiškai vienodų performansų videoprojekcija užpildo ne tik sienas, bet tarsi užima salės tuštumą, vis sukdama savo kilpą ne vieną dieną ir mano atmintyje. Kiekvienas segmentas – juodai apsirengusios moterys iš esmės atlieka tą patį smurtą vaizduojantį veiksmą – smūgiai kumščiais, kojomis, smūgiai, smūgiai, šauksmai, menininkėms išrėkiant nužudytų ir išniekintų skirtingo amžiaus moterų istorijas.

Čia imamas kraštutinis, aukščiausias smurto prieš moteris taškas – nužudymas. Kūno sunaikinimas. Ir N.Ekici atsakas – koviniai judesiai, veiksmai, dantis už dantį, smurtas už smurtą, kuris, atrodo, tarsi nukreiptas į žiūrovą, prieš visus, stovinčius priešais. Tas žodis "prieš" ir yra baisusis raktas, neleidęs man pamiršti kūrinio. Juk kas yra tas priešas? Ar aš, kuri čia, galerijoje, bandau suprasti, kas vyksta, lyg stovėdama teismo salėje byloje dėl nemokėtų alimentų ir klausydama, kaip jo tėvo advokatas savo kalboje pabrėžia, kad moteris dėl vaiko turi iškęsti viską. Viską! Turi įsileisti į savo nuosavą butą vyrą, kurio bijo (nors teoriškai teisę neįsileisti gina Konstitucija), nes juk dėl vaiko privalai kęsti. Performansai kaip tik ir kalba apie tas, įsileidusias. Ką dar privalau? Viską! Esu tik reprodukcinis vienetas. Ir iš tiesų, koks skirtumas, ar jis tėvas, ar vyras, ar valdininkas, nes smurtautojas gali turėti įvairiausių ryšių su tavimi, dėl ko atsiduri fokuso centre. Net paprastų finansinių.

Smurtas prasideda ne gatvėje, kur gal ir ne visada jauku eiti namo sutemus, – joje jis tik įgauna naujas formas. Smurtas prasideda ten, kur ir nužudytoms Turkijos moterims, – šeimoje. Namuose. Ir įstatymuose.

Štai klausimas, dėl kurio tekstą apie "Kaunas mene" festivalį pradėjau nuo įvykių Vilniuje, nuo nužudytųjų Turkijoje – kas girdi menininko (-ės) balsą? Aišku, mes, besidomintieji kultūra, menu. Keli mes. Bet visai netikėtai "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys ima ir pradžiugina pasakodamas, kad M.Žilinsko dailės galerijoje pažiūrėti ekspozicijos apsilankė daugybė įvairiausių žiūrovų, vyko mokinių ekskursijos. O ši festivalio dalis beveik visa sudaryta iš įvairiais balsais socialines ir kitas šio laiko problemas šnabždančių, rėkiančių, tyliai pasakojančių ar tiriančių kūrinių!

Sielos stagnacija

Andrius Kviliūnas (Lietuva), pristatydamas savo videoinstaliaciją "7 000 metų absoliučios stagnacijos" teigia, kad kūrinio "sumanymas atsirado Rusijos kariuomenei įsiveržus į Krymą". Filmuota Pabradės užsieniečių registravimo centre, kur menininkas kalbino pabėgėlius sirus, čečėnus, ukrainiečius. Kalbėti prieš videokamerą sutiko tik keturi žmonės. Tai nėra nepertraukiamas vieno žmogaus pasakojimas, o fragmentai keičia vienas kitą paeiliui.

Autorius pavadinimą komentuoja taip: "Dabar galvoju videoinstaliaciją pavadinti "7 000 metų absoliučios stagnacijos". Juk žmogus niekaip negali atsikratyti primityvaus dvasios būvio. Karai, žudynės, melai ir įvairios suktybės šioje žemėje vyksta visą mums žinomą istoriją. Tobulėja ne žmogus, o jo kuriami žudymo įrankiai."

Mane pribloškė kalbėjusi moteris, turinti du mažamečius vaikus. Ji sako, kad čia būdama per mėnesį gauna visoms reikmėms... 10 eurų! Reikia Vilniuje vaikui daryti galvos tyrimą, o vežti nėra už ką. Ko norėti iš mūsų šalies, kur pensija yra... Net nerašysiu kokia, patys suprantate. Bet A.Kviliūnas filmuoja kitus, ne mūsų šalies piliečius, ar ne? Mums jie nerūpi! Tik vargu ar rūpi ir savieji, ypač vaikai. Norėčiau žinoti, kiek procentų Lietuvoje tėvų (galima ir motinų, tik atskirai), kurie savo vaikams išlaikymą moka tik priversti teismo. Irgi galite paspėlioti.

Vaikai – ir austrų menininko Andreaso Mareso vaizdo kūrinyje "Tie – mirštantys tada", 2016 m. pelniusiame pripažinimą "Premio Combat Prize" (Italija). Kūrinys nepaprastai švaria, minimalistine ir net nudailinta forma iš tiesų žiūrovui primena 2015 m. vasaros migrantų antplūdį ir siaubingus žuvusių vaikų vaizdus, kurie mirgėjo žiniasklaidoje. A.Mareso statiškame kadre iš pradžių matai tik miegančius ar tiesiog užsimerkusius, kažkur savyje panirusius vaikus, kol supranti, kad šis grožis neįprastai žiaurus – kūnas vos vos juda lyg skalaujamas tik girdimų, bet nematomų bangų. Nuo tada nebeatrodo, kad vaikas netyčia užmigo. Gražūs vaikai gražiai aprengti sterilioje aplinkoje ir mirties kvėpavimas. Estetiškumas čia – lyg mūsų apgaulinga ir netvari tikrovė. Kartu tai brutalaus žiaurumo vaizdų pripildytos žiniasklaidos antipodas.

Šilumos ilgesys

Pabėgėlių temą gvildena ir Federico Baronello (Italija) fotodokumentikos serija "Mineo (Namai Amerikai)" sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje. Kaip gyvena tie, kurių daugelis – pabėgėliai po Arabų pavasario sukilimų Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos valstybėse, atsidūrę pilkojoje zonoje, kai esi lyg tarp įstatymų, apribotas, nežinioje, nebepriklausantis nė vienai šaliai.

"Nuo tada ši vieta pagarsėjo vietos žiniasklaidoje ir tarp imigracijos teisininkų, teigiančių, kad patalpose gyvena per daug žmonių, kuriems beveik neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų bylų svarstymai vyksta labai lėtai", – rašoma kūrinio anotacijoje.