Festivalio „Piešiame Nemuną“ pleneruose kviečiami norintys drauge tapyti prie upės

Susitikimuose dalyviai turėjo galimybę artimiau susipažinti su menininko kūrybine aplinka, kūrybiniu procesu, čia pat organizuotose dirbtuvėse buvo drąsinami kūrybinei saviraiškai per praktines, vietoje suteikiamas kūrybines patirtis. Tai įžanginė pirmą kartą organizuojamo festivalio „Piešiame Nemuną“ dalis, liepos 23 dieną prie Nemuno vyks plenerai.

Organizuotos dirbtuvės įkvėpė ir pačius menininkus

„Dirbtuvės man pačiai labai patiko. Atėjo daug žmonių, visi kūrybingai nusiteikę raižė paveikslėlius. Tikslas buvo supažindinti su grafikos technika ir atspausdinti pačių sukurtus paveikslėlius panaudojant darbui su linoraižiniais skirtas priemones – susitikimu džiaugiasi tapytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė Daiva Nevardauskienė – Pasimokėme senovine grafikos technika gaminti knygos ženklus-ekslibrisus ir atvirukus. Nei teptukų, nei pieštukų nereikia, o išraižyti nedidelį piešinuką ar raides ir specialiu presu atsispausdinti gali pamėginti kiekvienas. Pavyksta visiems – ir mažiems, ir dideliems, o gražūs spalvingi darbeliai lieka atminimui apie kūrybiškai praleistą laiką“. Saugant darbelius, kad kilus vėjui neišsilakstytų, atėjusieji asmeninius ekslibrisus kūrė bibliotekoje.

Dailininkė Karolina Aleškevičiūtė dalyvius kvietė susitikti pievoje prie upės ir pabandyti piešti su pačiomis paprasčiausiomis ir neįpareigojančiomis piešimo priemonėmis – angliuku. „Turėjau norą ir tikslą padrąsinti žmones bandyti, nesiekiant gero rezultato, pajausti medžiagą ir palavinti ranką. Angliukas kaip priemonė labai pasiteisino. Turinys ne tiek svarbus, tačiau pavyko kiekvienam pasidaryti gražių darbelių. Svarbiausia procesas, kuris galbūt nebuvo daugeliui labai lengvas, bet, tikiu dabar kiekvienas matys daugiau grožio aplinkoje, pastebės daugiau detalių“. Net ir kasdienoje nekuriantys pasimokė skirtingų eskizavimo technikų, o darbus galėjo aptarti su menininke, kuri taip pat supažindino angliuku kurtais savo eskizais.

„Tai buvo kūrybinis susitikimas kaip kūrybinis žaidimas. Dalyviams buvo padalinti popieriaus lapai su pradėtomis istorijomis ir tas istorijas reikėjo pratęsti. Piešimo, tapymo priemones galėjo atsinešti savo mėgiamas ar pasirinkti iš esamų“, – apie Zapyškyje, „Stuboje“ organizuotas dirbtuves pasakoja dailininkė tapytoja, tekstilininkė Živilė Muraškienė. Sugalvoti siužetą popieriaus lape pradėtai istorijai ir jį išpildyti – tai vaizduotę ir kūrybą lavinanti užduotis, įtraukusi dirbtuvių dalyvius į naują kūrybinį procesą.

Turėjau norą ir tikslą padrąsinti žmones bandyti, nesiekiant gero rezultato, pajausti medžiagą ir palavinti ranką.

Kaip ir patys dalyviai bei panaudotos skirtingos technikos – sukurti darbai skirtingi, dirbtuvių kūrėjai juos galėjo aptarti su menininkais, taip pat su kitais dirbtuvių dalyviais pasidalinti patirtu kūrybiniu procesu.

Autentiškos kūrybinio kelio patirtys

Visos trys menininkės kalbėjo ir apie savo kūrybinį kelią, jo pasirinkimus, pokyčius, įkvėpimą kūrybai. Dalyviai taip pat dalijosi kūrybinėmis (ir nekūrybinėmis) patirtimis. Prisimintos ir dailės pamokos mokykloje, nedrąsa piešti, užsiminta apie išlaisvėjimą iš vidinių kūrybinių suvaržymų ir nuostatų, neleidžiančių kurti pačiam. Dauguma dalyvavusiųjų – įprastai nepiešia, jiems tai naujos patirtys. O kuriantys galėjo išbandyti jiems naujas priemones ir technikas.

A. Butrimės nuotr.

„Kalbant apie mano kūrybinę patirtį norėčiau paminėti savo kūrybinio kelio pradžią – Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą ir Kauno dailės institutą“, – pasakoja Ž. Muraškienė. „Ten jaučiausi labai gerai, kaip žuvis vandenyje. Šiose mokyklose sutikau daug bendraminčių jaunų žmonių ir puikių dėstytojų. O kūrybai mane įkvepia vienatvė, aplinkos stebėjimas, prisiminimai, menininkų darbai“. Šiuo metu „Stubą“ Zapyškyje puošia šios menininkės tapyti paveikslai, tekstilės darbai. Živilė yra baigusi grafikos restauratorės bei tekstilės studijas. Daugiau nei dešimt metų veda dailės užsiėmimus, yra tarptautinių ir šalies grupinių parodų dalyvė, rengia personalines parodas, buvo dailės studijos vadove.

„Man kūryba labai svarbi. Profesionalia dailininke netapau, tačiau piešiau visą gyvenimą ir 2017 metais įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą“. D. Nevardauskienė yra surengusi personalinių tapybos parodų, dalyvavo grupinėse parodose ir pleneruose, taip pat ir viename tarptautiniame.

Daiva yra aktyvi vietos bendruomenės narė. „Dirbdama su bendruomene išleidau kraštotyrinę knygą „Aukštosios Panemunės istorija“, kurią iliustravau piešiniais tušu. Įvairaus amžiaus žmonėms – vaikams, suaugusiems, senjorams – pravedžiau ne vieną dešimtį grafikos kūrybinių dirbtuvėlių, dirbtuvėles vedžiau ir „Kaunas Art Book Fair 2020. Mano įkvėpimas, tikriausiai kaip ir daugumos kūrėjų – gamta, ypač vanduo. Tai neišsemiama. Jei vaizdas užburia, sužavi, tada ir paveikslas spinduliuoja“, – sako ji. Atradusi spalvas, kaip pati tai vadina, šiuo metu Daiva daugiausia tapo. Tuo tarpu kūrybinio susitikimo metu buvo galima susipažinti su menininkės ankstyvaisiais darbais – linoraižiniais.

K. Aleškevičiūtę kūrybai įkvepia daug kas, bet labiausiai gamta, nors ją ir retai vaizduoja tapyboje. „Tiesiog gamtoje taip gera, kad tai skatina saviraišką“, – sako menininkė. 

Karolina šiuo metu dirba kino dekoratore bei drauge su vietos bendruomene įgyvendina menines iniciatyvas „Kitoje Neries pusėje“. Tomis dienomis, kai pievoje prie Neries vyko kūrybinis susitikimas, netoliese tvoras puošė Karolinos inicijuotas ir su bendruomene įgyvendintas sienos tapybos projektas. Menininkė yra baigusi molbertinės tapybos restauracijos studijas, tapo abstrakcijas, piešia portretus, veda akademinio piešimo pamokas, dalyvauja grupinėse parodose.

Festivalis „Piešiame Nemuną“ kviečia kurti prie upės

Upė, vanduo, gamta yra įkvėpimo, poilsio, kūrybos vieta. Drauge piešiant (net ir neturint piešimo įgūdžių) galima turiningai leisti laisvalaikį, o upė ir gamta jos pakrantėse suteikia galimybę atsipalaiduoti ir leisti sau kurti. Festivalyje dalyvaujančios menininkės turi autentišką ryšį su upe, Nemunu ar Nerimi.

„Nemunas buvo šalia nuo pat mano vaikystės. Jis buvo kaip galinga jėga, kurią gerbiau. Kūryba prie Nemuno tarsi paminklas upei“, – sako K. Aleškevičiūtė. Šiuo metu menininkė daugiau kuria prie Neries, kur įsilieja į vietos bei menininkų bendruomenę Vilijampolėje Kaune įkurtose dirbtuvėse „Kita Neries pusė“.

Ž. Muraškienė gyvena netoli Zapyškio, prie Nemuno, su šeima buriuoja. Ji sako, kad „upė mane užburia. Mano vaikystė prabėgo prie Neries, o dabar gyvenu prie Nemuno. Galiu valandų valandas sėdėti prie upės ir žiūrėti į tekantį vandenį, svajoti. Ką man reiškia tapyba prie Nemuno? Nežinau. Nesieju tapybos su upe. Tapyti galima visur, tiesiog kalbėti per tapybą, reikšti savo jausmus, būti savimi“.

D. Nevardauskienė prie Nemuno užaugo, visą laisvą laiką vaikystėje leisdavo su draugais – žaisdami, vaikščiodami, besimaudydami upėje: „Vanduo (upė, ežeras, marios) labai svarbus mano kūryboje, jo daug mano tapytuose paveiksluose, o ir mokykliniais metais mėgdavau piešti prie Nemuno. Prie Nemuno einu pasisemti jėgų ir ramybės, nes ir dabar gyvenu netoli jo“.

Liepos 23 dieną – plenerai

Pačiame vidurvasaryje, upės pakrantėse ir paplūdimiuose organizuojami plenerai kviečia tapyti Nemuną kartu. Dalyvauti gali visi – kasdienoje nepiešiantys, meno mėgėjai ir profesionalūs menininkai. Tai vienos dienos renginys, vienu metu organizuojamas skirtingose Kauno miesto ir rajono vietose. Pasibaigus plenerams, rudenį, dalyvių laukia bendros parodos ir bendruomenių susitikimai parodose.

A. Butrimės nuotr.

Nemuno plenerai vyksta net trijose upės pakrantėse, yra galimybė prisijungti Kaune – Vilijampolėje ir Panemunėje, bei Zapyškyje, Kauno rajone, arba prisijungti prie festivalio ir inicijuoti plenerą savo bendruomenėje. Menininkės Ž. Muraškienė, D. Nevardauskienė ir K. Aleškevičiūtė yra plenerų savo bendruomenėse meninės kuratorės.

„Man pleneras – tai naujos galimybės, potyriai ir pažintys. Noriu suaktyvinti vietos bendruomenę, sudominti užsiimti daile, galbūt ateityje suburti piešiančių suaugusių žmonių grupelę“, – svajonėmis dalijasi D. Nevardauskienė, jau dabar neretai tapatanti drauge su Panemunės bendruomene. „Taip pat išsikėliau tikslą suteikti galimybę visiems norintiems išbandyti piešimą gamtoje su neįprastais akriliniais dažais ant drobės. Praeitais metais taip pat organizavome plenerą prie Nemuno, visiems patiko ir vėl bus dalyvių, kurie tai šiemet pabandys pirmąsyk“.

Šis pleneras vyks Panemunės paplūdimyje. „Plenero dalyviai bus labai šaunūs, kūrybingi ir linksmi, nes juk taip smagu susieiti kartu piešti. Tai nekasdieniška, originalu ir įdomu“, – kalba menininkės patirtis. „Linkiu visiems dažniau stebėti gamtą, grožėtis jos spalvomis, džiaugtis gražiu tarpusavio bendravimu ir nupiešti vasariškus piešinius, kurie džiugintų šaltomis ar niūriomis dienomis“.

Ž. Muraškienei pleneras – tai smagus užsiėmimas drauge su norinčiais tapyti. Jos kuruojamas pleneras vyks Zapyškyje: „Dalyviams noriu palinkėti patirti nuotykį, pažinimo džiaugsmą, atrasti kažką naujo.“

Dar viena plenero vieta – Vilijampolėje, prie Nemuno, netoli laivų uosto. Jį kuruojančiai K. Aleškevičiūtei pleneras reiškia savęs išreiškimą ir kažko naujo atradimą: „Tai visiškas atsidavimas kūrybai. Iš dalyvių tikiuosi drąsos, visa kita gausis savaime. O palinkėti noriu pasitikėjimo savimi ir gražaus oro, be abejo“.

Man pleneras – tai naujos galimybės, potyriai ir pažintys. Noriu suaktyvinti vietos bendruomenę, sudominti užsiimti daile.

Visi trys plenerai vyks tą pačią dieną, liepos 23 d., kaip galimybė susisiekti per kūrybą skirtinguose upės krantuose esantiems dalyviams bei darbuose pamatyti tą pačią dieną tapytą, tačiau kitokį Nemuną. Rudenį ketinama darbus eksponuoti parodose.

Pirmą kartą organizuojamas festivalis „Piešiame Nemuną“ apjungia skirtinguose Nemuno krantuose gyvenančias kaimynines bendruomenes bendrakūrybai prie upės.