E. Kurniawanas: literatūroje mane labiausiai žavi skirtingos perspektyvos

„Istorija retai būna tik juoda ar balta. Joje galime atrasti įvairių atspalvių“, – tiki vienas įtakingiausių šiuolaikinių Indonezijos rašytojų Eka Kurniawanas. Apsilankęs Kauno literatūros savaitėje, plunksnos genijus „Kauno dienai“ papasakojo apie savo įkvėpimo šaltinius, magiškų istorijų kupiną vaikystę ir sudėtingą Indonezijos istoriją, atsiskleidžiančią jo kūriniuose.

Tiesa, E.Kurniawanui pripažinimo teko palaukti – debiutinis kūrėjo romanas „Grožis lyg žaizda“ iš pradžių išleistas vos 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Tačiau šiandien rašytojas, kūriniuose meistriškai supinantis magiją ir realybę, kritikų neretai lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu.

E.Kurniawano debiutinį romaną „The New York Times“ įtraukė į 100 svarbiausių metų knygų sąrašą, jis gavo Pasaulio skaitytojų apdovanojimą („World Readers' Award“). Vis dėlto, pasaulinio pripažinimo sulaukęs rašytojas išlieka kuklus. Ryškius, tikrą emocijų audrą sukeliančius romanus rašantis E.Kurniawanas yra rami asmenybė, kuriai puikybė svetima.

– Užaugote mažame miestelyje Vakarų Javoje, kuriame gyvenote kartu su seneliais. Svarbia figūra jūsų vaikystėje tapo senyvo amžiaus kaimynė, vietos vaikams sekusi magiškas istorijas. Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo vaikystės dienas – gal jau tada atsiskleidė knygų ir mistiškų pasakojimų pomėgis?

– Didžiąją vaikystės dalį praleidau senelių namuose, kol tėvai rūpinosi mano jaunesniuoju broliu. Miestelis, kuriame augau, atrodė visiškai nutolęs nuo likusios civilizacijos. Vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų tapo tame pačiame miestelyje gyvenusios senyvos moters pasakojimai. Ši tolima mano močiutės giminaitė gyveno viena, bet kartais vietos vaikus pakviesdavo į savo namų kiemą. Čia senolė pasakodavo įdomiausias magiškas istorijas, kurios žadino vaizduotę ir fantazija mums leisdavo aplankyti tolimas šalis. Miestelio vaikai mylėjo šią moterį, o ji mylėjo mus. Tada ir susidomėjau istorijų kūrimu, nes toji moteris dažniausiai pasakodavo savo pačios išgalvotus pasakojimus. Tai atrodė išties stebuklinga.

– Kaip pribrendo mintis sukurti pirmąjį, 2002 m. išleistą romaną „Grožis lyg žaizda“? Tuo metu buvo praėję jau keleri metai nuo daugiau nei 30-metį Indoneziją valdžiusio autoritarinio prezidento Suharto pasitraukimo. Galbūt kelius kūrybai ir atvėrė atsiradusi laisvė?

– Nuo pat paauglystės labai mėgau skaityti. Tiesa, mažame miestelyje, kuriame užaugau, daug knygų nebuvo. Tačiau mielai skaitydavau viską, ką tik rasdavau. Vėliau man kilo noras sukurti savas perskaitytų istorijų versijas. Šias istorijas užrašydavau savo užrašų knygelėje. Vis dėlto, niekada savęs neįsivaizdavau kaip profesionalaus rašytojo. Paauglystėje labiau svajojau tapti dailininku ar įkurti roko muzikos grupę. Baigęs mokyklą, Džakartos Gadjah Mados universitete ėmiau studijuoti filosofiją. Studijų metais perskaičiau norvegų rašytojo Knuto Hamsuno romaną „Badas“. Tai istorija apie vyrą, kuris nori tapti rašytoju. Knyga mane be galo sužavėjo, nes niekada nebuvau pagalvojęs, kad kas nors gali svajoti apie rašytojo karjerą. Perskaitęs romaną, ir pats ėmiau rimčiau apie tai galvoti. Tačiau tuo metu, 1997-aisiais, Suharto vis dar buvo valdžioje, todėl mano siekiui teko palaukti. Netrukus prasidėjo masiniai studentų protestai prieš autoritarizmu pagarsėjusį prezidentą.

1998-aisiais Suharto pagaliau pasitraukė, o dar po metų aš baigiau studijas. Turėjau daugiau laisvo laiko, o ir situacija šalyje drastiškai pasikeitė. Tad 2000-aisiais nusprendžiau, kad reikėtų pradėti rašyti visu etatu. Ne tik aš, bet ir visa Indonezijos jaunų žmonių karta šiuo laikotarpiu pasaulį pamatė naujomis spalvomis ir ėmė drąsiau reikšti savo nuomonę.

Norėjau savo kūriniu skaitytojui parodyti, kad istoriniai faktai kartais gali būti interpretuojami įvairiai ir matomi iš skirtingų kampų.

– Iki tol nebuvote susijęs su šalies literatūros bendruomene. Tad kaip jums pavyko būti pastebėtam ir išleisti savo pirmąjį romaną? Galbūt, pasitraukus Suharto, Indonezijos skaitytojai apskritai ėmė daugiau domėtis literatūra?

– Turėjau keletą draugų, kurie labai domėjosi literatūra, kultūrinėmis diskusijomis. Jie man padėjo nusiųsti kelias savo istorijas vietiniams laikraščiui ir žurnalui, kurie jas publikavo. Pirmąjį savo romaną išleisti tikrai nebuvo lengva – jį atmetė net penkios leidyklos. Galiausiai jį išleisti man padėjo draugai. Pirmąjį tiražą sudarė vos 2 tūkst. kopijų. Šiuo laikotarpiu šalies literatūrinis veidas išties pakito, nes rašytojai nuo šiol romanuose galėjo liesti drąsesnes temas. Suharto esant valdžioje, politikos, religijos, sekso temos literatūroje buvo tabu. Ribojama būdavo ir užsienio literatūra. Galėjome skaityti užsienio rašytojų knygas, bet ši galimybė buvo labai limituota. Manau, kad valdžios politika siekė žmones apskritai laikyti atokiau nuo knygų. Mokyklose nebuvo mokoma apie kokybišką literatūrą, mokytojai neskatindavo skaityti. Knygas mėgstantys mokiniai įdomesnės literatūros ieškodavo patys.

– Jūsų daug populiarumo sulaukęs romanas „Grožis lyg žaizda“ išleistas prieš 20 metų, bet Vakarų pasaulis jį atrado palyginti neseniai. Iš knygos užsienio skaitytojai semiasi žinių apie Indonezijos istoriją ir kultūrą. Tačiau pats sakote, kad ši knyga nėra nei istorinis romanas, nei pasakojimas apie Indonezijos istoriją. Tačiau jame yra tam tikrų istorinių faktų?

– Išties, knyga nėra tradicinis istorinis romanas, ji šiek tiek kitokia. Istorinių faktų mano romane netrūksta, tačiau jame gausu ir magijos, alternatyvios realybės. Labiausiai norėjau nutolti nuo Suharto eros knygų stiliaus. Šiuo laikotarpiu rašytojai taip pat kurdavo istorinius romanus, tačiau jie turėdavo būti patvirtinti valdžios. Tad gimė visiškai naujas istorinio romano žanras. Knygose būdavo neretai kalbama metaforiškai, baiminantis, kad valdžia jas cenzūruos ar išvis uždraus. Suharto pagaliau pasitraukus, aš nenorėjau rašyti anuos laikus primenančio istorinio romano. Norėjau savo kūriniu skaitytojui parodyti, kad istoriniai faktai kartais gali būti interpretuojami įvairiai ir matomi iš skirtingų kampų. Istorijoje ne visada viskas yra tik juoda ar balta, galima įžvelgti ir aibę kitų spalvų. Manau, kad būtent skirtingų perspektyvų gausa literatūroje mane labiausiai ir žavi.

Todėl, pavyzdžiui, savo knygoje Indonezijos nepriklausomybės dienai sukūriau naują datą. Išgalvoto Halimundos miestelio, kuriame vyksta romano veiksmas, gyventojai nepriklausomybės dieną švenčia rugsėjo 23-iąją – penkios savaitės po tikrosios šventės. Taip yra dėl to, kad romane miestelio gyventojus žinia apie nepriklausomybės paskelbimą nuo Nyderlandų Karalystės pasiekia pavėluotai. Miestelio valdžia bando gyventojus pripratinti prie tikrosios datos, bet jie užsispiria minėti būtent tą dieną, kurią svarbioji žinia juos pasiekė. Tad ilgainiui niekas į šį neatitikimą nebekreipia dėmesio. Taip bandau skaitytojui parodyti, kad istoriniai įvykiai tuo pačiu metu gali būti ir teisingi, ir klaidingi.

– Pristatydamas savo kūrybą, keliaujate po daugybę svečių šalių. Galbūt pastebite svarbių kultūrinių skirtumų, kurie lemia, kad jūsų knygas europiečiai supranta kiek kitaip? Pavyzdžiui, jūsų debiutiniame romane nemažai rašoma apie Indonezijos komunistus, kurie Suharto režimo buvo ištremti, nužudyti. Tuo tarpu Lietuvoje į komunistinius judėjimus žvelgiama labai priešiškai dėl sovietinių patirčių.

– Labai įdomioje diskusijoje šiuo klausimu prieš kelerius metus dalyvavau Lenkijoje. Ši šalis, kaip ir Lietuva, smarkiai nukentėjo nuo sovietinio komunistinio režimo. Tuo tarpu Indonezijoje 1965–1966 m. žiauriai nužudyta net 500 tūkst. komunistinių pažiūrų žmonių ir jiems prijaučiančių. Tad mano gimtojoje šalyje būtent jie tapo aukomis. Vis dėlto norėčiau, kad į mano romaną skaitytojas žvelgtų ne kaip į pasakojimą apie vieną ar kitą konkretų perversmą. Tai knyga apie priespaudą išgyvenančius žmones ir tuos, kurie juos engia. Apie tuos, kurie yra valdžioje, ir tuos, kurie nori tapti laisvi.

– Savo knygose prietarus ir magiškas istorijas supinate su šių dienų realybe. Kodėl magija ir antgamtiškas pasaulis yra svarbus jūsų kūryboje ir gyvenime?

– Kaip minėjau, man didelį įspūdį padarė vaikystėje magiškas istorijas pasakojusi močiutės giminaitė. Klausydamasis tų istorijų, auginau savo smalsumą, lavinau fantaziją. Norėtųsi, kad ir suaugę žmonės gebėtų išlaikyti tokį žaismingumą, smalsumą ir lakią vaizduotę. Todėl savo kūriniuose ir naudoju magijos elementą – noriu išlaisvinti skaitytojus ir paskatinti juos vėl pasijausti smalsiais it vaikai. Svarbus ir faktas, kad magija visada užėmė didelę vietą indoneziečių žodiniuose pasakojimuose ir literatūroje – tiek prieš Suharto erą, tiek jos metu. Jau pasakojau, kad prezidento valdymo laikotarpiu vyravo didelė cenzūra. Nors daugybė komunistų buvo žiauriai nužudyti ir ištremti dar 1965 m., Suharto bandė žmones įtikinti, kad komunizmo vaiduoklis vis dar yra visai šalia mūsų. Tad buvo bijoma kalbėti ir rašyti apie valdžiai nepatikusius dalykus, kad žmogus nebūtų apšauktas komunistu. Tačiau magija tarsi pateko į pilkąją zoną ir žmonės galėjo drąsiai kurti jos kupinas istorijas.

– Jūsų knygose nemažai humoro, nors rašote apie prievartą, siaubą. Šiuo aspektu primenate lietuvių autorių Balį Sruogą, kuris satyriškai aprašė savo patirtis nacių koncentracijos stovykloje. Tikite, kad humoras gali padėti net sunkiausioje situacijoje?

– Be galo myliu Indonezijos literatūros klasiką Pramoedyą Anantą Toerą, kurio kūrybai buvo skirtas mano baigiamasis darbas universitete. Tačiau negailiu jam kritikos dėl to, kad šio klasiko romanai yra pernelyg rimti. Jo kūriniai puikūs, bet juos labai niūru ir sunku skaityti. Nors ir rašau apie rimtus, netgi siaubingus dalykus, aš noriu į pasaulį žvelgti su humoru. Manau, kad jis gali ne tik palengvinti sunkias patirtis, bet ir padėti mums į save nežvelgti taip kritiškai. Juk jei asmuo padarė klaidą, dar nereiškia, kad jis iš esmės yra blogas žmogus. Tad humoras tiek literatūroje, tiek kasdieniame gyvenime padeda išlaikyti pusiausvyrą ir sveiką požiūrį.

– Nuo jūsų debiutinio romano „Grožis lyg žaizda“ išleidimo praėjo 20 metų. Kaip Indonezija pasikeitė per šį laikotarpį?

– Be abejonės, dabar esame labiau demokratiški. Prezidentą renkame kas penkerius metus. Be to, tas pats kandidatas šių pareigų negali eiti ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. Suharto eroje į politiką daug kišosi karinės struktūros. Šiais laikais prezidentu gali tapti ir civilis asmuo. Žinoma, kyla ir įvairiausių iššūkių. Pavyzdžiui, Indonezijos dalis Papua jau seniai svajoja apie nepriklausomybę. Vis dėlto ši sala iki šiol yra iš dalies kontroliuojama ginkluotųjų pajėgų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių