D.Girininkas: darau tai, kas miela širdžiai

Kaprio sala. Grupelė stileivų ramiai leidžia atostogas. Iš nuobodulio keli žavūs jaunuoliai nusprendžia patikrinti savo širdies damas: ar tiesa, kad visos jos tokios – neištikimos, ieškančios progų paflirtuoti?

Tai ne Holivudo filmas: tokia kinematografiška istorija virtęs klasikinis Wolfgango Amedus Mozarto operos "Visos jos tokios" siužetas.

Interpretacijos autorius galima atpažinti iš braižo: žinoma, tai – "bohemiečiai" su Dalia Ibelhauptaite priekyje. Savaime suprantama, po spalvinga režisūra slypi dramatiška istorija.

"Iš pirmo žvilgsnio atodo, kad ši opera – gana lengvabūdiška, tačiau tiek kompozitorius, tiek libreto autorius joje paslėpė daug tamsių, dramatiškų ir kartu tikrų ir visiems artimų dalykų, kuriuos aš ir stengiuosi išryškinti, – statyti šį kūrinį, kaip tikrą dramą", – neslepia D.Ibelhauptaitė.

Operos atmosferą ir stilistiką padėjo kurti įspūdinga scenografija ir Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai: šįkart visi atlikėjai dėvi aukštosios mados drabužius. "Manau, kad mums pavyko sukurti nerūpestingą Kaprio salos prabangą, panašią į Kanų kino festivalio spindinčią miesto atmosferą", – sako režisierė.

Aristokratiški ne tik operos veikėjai, bet ir jų partijas atliekantys solistai. Retas svečias Lietuvos scenose Kostas Smoriginas sukūrė Giuljermą. Jo mylimąją Fiordilidži vaidina Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti Viktorija Kaminskaitė: "Visos jos tokios" yra vienintelė proga Lietuvos publikai išgirsti šią soprano balsu apdovanotą atlikėją – gimtojoje šalyje kituose pasirodymuose ji nedalyvauja.

Kartu su lietuvių solistais į sceną lips ir išskirtinio balso mecosopranas Rachel Frenkel iš Izraelio, puikiai pažįstama Vienos, Berlyno, Zalcburgo operų žiūrovams. Žavingų spektaklio solisčių draugijoje – ir sopranas Viktorija Miškūnaitė.

Įspūdingojo ciniko Dono Alfonso vaidmenį kuriančiam Tadui Girininkui šie metai – tikrasis triumfo periodas. Už darbą 2013 m. jis pelnė prestižiškiausius Lietuvos operos solistų apdovanojimus: "Operos švyturį" ir Auksinį scenos kryžių. Apie karjeros aukštumas, kasdienybę ir bohemiečius – pokalbis su T.Girininku.

– "Operos švyturio" apdovanojimas kaip geriausiam 2013 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui. Geriausio 2013 m. operos solisto vardas ir Auksinis scenos kryžius. Ar ne per sunki staiga užklupusi apdovanojimų našta?
– Apdovanojimai – visada malonus dalykas, ypač kai esi tinkamai už juos įvertintas. Bet apdovanojimai man – tai tiesiog dar didesnis paskatinimas judėti pirmyn, o ne užmigti ant laurų.

– Jūsų pavardė puikuojasi ir tradicinių operų pastatymų afišose, esate ir "bohemietis", narys kolektyvo, kurio pastatymo laukiame tikėdamiesi išvysti sulaužytą dar vieną taisyklę. Kiek apskritai jums svarbi operos, kurioje vaidinate, režisūra? Ar šia prasme mėgstate eksperimentus?

– Režisūra labai svarbi bet kurioje scenoje. Mano manymu, režisierius yra tas žmogus, kuris bet kada sunkiu metu gali padėti atlikėjui, artistui sukurti vaidmenį. Visada su režisieriumi ieškoma įvairiausių sprendimų, nes vaidmenį kuria ne kas kitas, o pats artistas. Eksperimentus aš mėgstu, žinoma, nuo to priklauso, kokie tai eksperimentai.

– Ar yra tabu, kurių scenoje niekada nedrįstumėte sulaužyti?

– Manau, kad bet kuris atlikėjas turi kažkokių tabu, na, o mano tabu gal būtų toks, kad nesutikčiau dainuoti visiškai nuogas.

– Jūsų veikėjas Donas Alfonsas – cinikas. Kuo ypatingas šis vaidmuo jums kaip solistui ir kaip artistui?

– Šis vaidmuo suteikia man gyvasties, judrumo, energijos, nes nuo pat pradžių jis kuria intrigą su dviem poromis įsimylėjėlių. Iki pat galo jis išlaiko intrigą ir pačioje operos pabaigoje juokiasi iš viso to, nes laimėjo lažybas ir įrodė, kad "visos jos tokios".

– "Visos jos tokios" režisūra labai kinematografiška. Kokią įtaką tai daro jūsų vaidybai? Ar sudėtingiau vaidinti nei klasikiniame operos pastatyme?

– Tokiuose pastatymuose vaidmenys ypatingi tuo, kad reikalauja labai didelio artistiškumo. Labai daug šiuolaikinių operos pastatymų Vakaruose kinematografiški.

– O koks jūsų mėgstamiausias kino režisierius – jei tik, žinoma, apskritai mėgstate kiną?

– Clintas Eastwoodas.

– "Bohemietis" esate nuo pat 2007-ųjų. Jei nepaliekate šio kolektyvo, turbūt jis yra kažkuo ypatingas?

– Nepalieku šio kolektyvo dėl to, kad visas šis kolektyvas – kaip didelė šeima. Kiekvienas šio kolektyvo narys yra ypatingas, iš kiekvieno galima pasisemti didžiulės sceninės patirties. Tai labai šiltas, jaukus kolektyvas.

– Kokių šalių, kokių teatrų žiūrovai išgirs jūsų balsą būsimą sezoną?

– Šiuo metu artimiausias darbas laukia Švedijoje, "Opera pa Skaret" festivalyje, kuriame dainuosiu Ludovico vaidmenį Giuseppe's Verdi operoje "Otelas".

– Šiandien menininkai jaučia spaudimą iš dviejų pusių – pašaukimo (talento) ir rinkos. Ar jums yra tekę paaukoti pašaukimą dėl galimybės gyventi savęs vertą gyvenimą?

– Dėl savo specialybės aš nesiaukoju, tiesiog darau tai, kas man miela ir priimtina mano širdžiai.

– Ne viename interviu akcentuojate savo ryšį su šeima. Kokia jūsų sūnaus mėgstamiausia daina?

– Mano sūnui ką tik suėjo dveji, tad jis dar neturi pačios mėgstamiausios dainos. Jam smalsu ir įdomu viskas, kas vyksta aplinkui.

– Ar linkėtumėte sūnui dainininko ar kitos su menu susijusios profesijos?

– Savo sūnui linkėčiau tik to, ko jis pats norėtų, ir jį visada palaikysiu, kad ir ką jis pasirinks.

– Esate sakęs, kad sėkmė – laikinas dalykas. Ar turite priešnuodį prieš nesėkmę? Ką darote, kai suprantate, kad diena – nesėkminga: ryte už lango vietoj saulės – lietuviška dargana, skubėdamas patenkate į spūstį, o vakare laukia spektaklis?

– Mano didžiausias priešnuodis prieš nesėkmę yra mano šeima, žmona, kuri visada mane palaiko, išklauso ir padrąsina. Kad ir kokia sunki diena atrodytų, stengiuosi judėti į priekį, nes ir po tamsios dienos ateina šviesus rytojus.