Minske iškilęs paminklas garsiausiam lietuvių menininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui sukėlė diskusijas Lietuvoje. Ar sostinėje, Kaune pakankamai įamžintas menininko, kuris galėtų reprezentuoti valstybę, atminimas?

Minskas aplenkė Vilnių?

"Minskas aplenkė Vilnių", – pasigirdo teiginiai, atidengus paminklą. Jo autoriai – kauniečių menininkų šeima: skulptorė Virginija Venckūnienė ir dizaineris Jonas Venckūnas – įsitikinę, kad švaistytis tokiais teiginiais nederėtų. "Šis kūrinys – ne visai paminklas. Tai – skulptūrinis plastinis akcentas, skleidžiantis tam tikrą informaciją apie iškilų žmogų, kurio vardu pavadinta šalia esanti gatvė", – aiškino Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius J.Venckūnas.

"Čia nereikėtų supriešinti. Lietuvoje yra puikus paminklas M.K.Čiurlioniui Druskininkuose, kitų atminimo ženklų. Galėtų būti ir daugiau, bet jų tikrai yra", – sakė V.Venckūnienė.

Skulptūrinis akcentas Baltarusijos sostinėje iškilo prie M.K.Čiurlionio gatvės ir F.Dzeržinskio prospekto sankryžos – jis ženklina lietuvių simbolisto vardu pavadintos gatvės pradžią. J.Venckūnas prisiminė metų pradžioje gavęs pasiūlymą iš Užsienio reikalų ministerijos lauko riedulyje dviem kalbomis iškalti žodžius apie M.K.Čiurlionį: "Jie ten galvojo labai paprastai daryti. Minskiečiai pasiūlė paprastame akmenyje, lauko riedulyje, iškalti žodžius, vienu sakiniu pristatančius M.K.Čiurlionį. Pasakiau, kad lauko riedulys šiam menininkui – nei šis, nei tas. Tie lauko rieduliai anksčiau įvažiuojant į kiekvieną kolūkį stovėdavo. Pasiūliau daryti rimčiau, ir ministerija sutiko."

Netiko kryžiaus idėja

Šiam kūriniui V.Venckūnienė parengė penkis pasiūlymus-eskizus. "Buvome sutarę taip: tris keturias idėjas išvystome plačiau ir tai idėjai, kuriai pritariama, gaminame maketą. Eskizus įteikėme Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Vladimirui Prokopcovui. Beje, jis inicijavo M.K.Čiurlionio vardo Minsko gatvei suteikimą, – pasak V.Venckūnienės, V.Prokopcovas atrinko vieną idėjos variantą. – Šiame paminkle tarsi pleištai iš dviejų pusių turėjo susikirsti dvi akmens plokštės – tarsi dvi valstybės ar dvi įtakos. Tačiau kai projektas buvo derinamas Minsko Maskvos rajono vykdomajame komitete, kažkam ta idėja nepatiko: sako, čia primena kryžių."

Vis dėlto lietuvių menininkai buvo įpareigoti dirbti toliau – ėmė ieškoti paminklui tinkamo akmens. Raudoną ukrainietišką akmenį rado Alytuje. "Projektas gimė vietoje, pjaunant akmenį. Atsirado toks karpytas kraštas, sakom: stop, daugiau nepjaukite. Parengėme eskizą jau pagal esamą kompoziciją ir pateikėme jį derinti į ambasadą, maketo net neprireikė", – pasakojo V.Venckūnienė.

Įrašas "lietuvis" netiko

Beveik dviejų metų aukščio erdviniame skulptūriniame objekte lietuvių ir baltarusių kalbomis iškaltas tekstas: "Ši gatvė pavadinta pasaulinio garso dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio garbei", kitoje pusėje – dailininko autografas. Žvelgiant iš priešingos pusės, matyti garsiojo simbolisto kūrybos motyvai – saulė ir kalno siluetas. Aplink objektą iš akmenukų sudėliotas apskritimas taip pat primena dailininko dažnai vaizduotą saulę, takelis iki jo – spindulį. "Einant M.K.Čiurlionio gatve matyti tekstas dviem kalbomis, iš F.Dzeržinskio prospekto pusės – saulės, kalno motyvas. Aš norėjau visą objektą pasukti kitu kampu gatvės atžvilgiu, bet baltarusių architektas pasakė: statyk šitaip, ir viskas. Jiems tai, kas nestadartiška, kitu kampu nelabai suvokiama yra", – pastebėjo J.Venckūnas.

V.Venckūnienė prisiminė, kad, iš pradžių suderinus tekstą, kuris turėjo atsirasti ant akmens, ir jau pradėjus jį kalti, atėjo žinia iš Baltarusijos: vietoj "lietuvių dailininkas" reikia iškalti "pasaulinio garso dailininkas". Ar tai reiškia, kad baltarusiai savinasi lietuvių menininką? "Nesisavina, bet randa sąsajų su savo menininkais – jis įkvėpė ne vieną baltarusių dailininką. Be to, jis gyvas būdamas surengė parodą Minske, o jo žmonos giminaičiai netoli dabartinės Baltarusijos sostinės turėjo dvarelį", – kauniečių menininkų šeima pabrėžė, kad išsilavinę baltarusiai M.K.Čiurlionį žino ir gerbia.

Skulptūrinio akcento statybą finansavo Lietuvos ambasada Baltarusijoje.

Geriausiai įamžina muziejus

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis įsitikinęs, kad atminties ženklų vienam iškiliausių šalies menininkų Lietuvoje yra pakankamai. "Kad tik jų nebūtų per daug. Yra atsiradę daug M.K.Čiurlionio vardo festivalių – ir Vilniaus, ir Druskininkų, ir Palangos, Plungės. Banga gera, bet kaip tai atrodys žmonėms, ar viskas verta M.K.Čiurlionio vardo, – kitas klausimas", – svarstė muziejaus direktorius.

Paklaustas, ar M.K.Čiurlionio paminklo nereikėtų pastatyti Kaune ar Vilniuje, O.Daugelis atsakė: "Kaune didžiausias paminklas yra pats M.K.Čiurlionio vardu pavadintas muziejus. Čia ne koks memorialinis muziejėlis – tai turtingiausias muziejus Lietuvoje ir visame regione. Pavyzdžiui, Baltarusijos nacionalinis dailės muziejus turi 30 tūkst. eksponatų, o mes – pusę milijono."

Pašnekovas pabrėžė: nors Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Vilniuje turi apie milijoną eksponatų, tačiau jų eksponatai – ne tokie vertingi. "Pas juos labai daug nuotraukų, archeologinių radinių, tarp jų – šukelių, o pas mus – čiurlioniai, thorvaldsenai, rubensai ir visi kiti. Tai yra kito lygio eksponatai", – O.Daugelis užsiminė, kad muziejus turi ir labai vertingų taikomosios dailės eksponatų.

Galėtų atsirasti suolelis

M.K.Čiurlionio gatvė, tiltas – kitus Kaune esančius atminimo ženklus garsiajam menininkui priminė muziejaus direktorius. Pasak jo, jei Kaune vis dėlto būtų galvojama apie paminklą garsiajam menininkui, geriausiai tikrų suolelis.

"Juk, ruošiantis antrajai lietuvių dailės parodai, M.K.Čiurlionis su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene 1908 m. buvo atvažiavęs į Kauną. Ta paroda vyko Vilniuje, vėliau ji buvo perkelta į Kauną, Adamčiko progimnaziją. Yra išlikusios ekspozicijos nuotraukos, o pastatas neišliko. Jis stovėjo Laisvės alėjoje, maždaug savivaldybės pastato vietoje. Po parodos M.K.Čiurlionis muziejininkui Tadui Daugirdui padovanojo paveikslą "Praeitis". Vėliau jis su Kauno muziejaus rinkiniais pateko į mūsų muziejų", – pasakojo O.Daugelis.

Jis užsiminė, kad kita vieta Kaune, susijusi su M.K.Čiurlioniu, – buvęs miesto teatras, dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras. Išlikę duomenų, kad garsusis menininkas čia yra grojęs. O.Daugelio įsitikinimu, suolelis M.K.Čiurlioniui geriausiai tiktų prie savivaldybės pastato Laisvės alėjoje arba prie Muzikinio teatro.

Muziejininko įsitikinimu, Vilniuje, nors rimto paminklo nėra – tik biustas M.K.Čiurlionio menų gimnazijos kieme, yra reikšminga gatvė. "M.K.Čiurlionio gatvė Vilniuje yra labai svarbi, prabangi – ten įsikūrusios ambasados, rimti ponai gyvena, – sakė muziejaus vadovas. – O skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklas M.K.Čiurlioniui Druskininkuose – labai gražus ir gerai žinomas."

Komentaras

Rokas Zubovas

Pianistas, M.K.Čiurlionio proanūkis

Vytautas Landsbergis yra pasakęs: svarbiausia, kad paminklas būtų širdyje. Menininkai savo darbais paminklus stato, fizinis paminklas – ne taip svarbu. Beje, ant M.K.Čiurlionio kapo Rasų kapinėse Vilniuje paminklas yra ir ten nuolatos žydi gėlės.

Pagarbos ženklų M.K.Čiurlioniui yra: jo vardu pavadinta  gimnazija, muziejus, vyksta jo vardo konkursai. Jei jo idėjos būtų įgyvendinamos – būtų dar geriau. Pavyzdžiui, jei Tautos namų idėja, dvasiniai priesakai būtų vykdomi. Tautos namų idėja lyg ir transformavosi į erdvę, kuri būtų ne tik muziejus, bet ženklas visai tautai. Tautai, kur tautiečiai – ne tik lietuviai, bet visi čia gyvenantieji.

Gyvą paminklą M.K.Čiurlioniui stato žmonės, daugiau ar mažiau – entuziastai. Valstybė dar visiškai neatsisuko į šį menininką. Aš labai laukiu 150-ųjų M.K.Čiurlionio gimimo metinių, kurios bus po dešimties metų. Minint M.K.Čiurlionio 100-metį sovietmečiu buvo padaryti nepaprastai dideli darbai. Buvo parašytos knygos, jo muzikos kūrinių redakcijos, sudaryta M.K.Čiurlionio bibliografija, surinkti apie jį rašyti straipsniai, kita medžiaga.

Dabar, įamžinant M.K.Čiurlionio kūrybą, pavieniai žmonės dirba, bet labai trūksta fundamentalaus požiūrio, trūksta akademinio leidinio ar jų serijos, kur būtų iš naujo peržiūrėtas M.K.Čiurlionio palikimas. Tačiau tam reikia didesnio valstybinio užsakymo. Kiekviena šalis pasirenka vieną ar kelis menininkus, kurie ją reprezentuoja. Tų menininkų darbai išanalizuojami ir pateikiami pačiu aukščiausiu lygiu. Pas mus to trūksta – vis dar neturime tų vėliavnešių, kurie galėtų pristatyti mus visam pasauliui. M.K.Čiurlionis galėtų būtų gal ir pats pirmas toks menininkas.

Liko tik dešimt metų iki jubiliejaus – norint jam tinkamai pasiruošti, reikėtų pradėti rimtai dirbti jau dabar. Laikas bėga labai greitai, o tie darbai – labai daug laiko suėdantys dalykai.