Šeštus metus Senojoje Zapyškio bažnyčioje vykstančio festivalio programoje radijo fenomenas atsiskleidžia ne tik per technologijas. Transliacija, balsas, atstumas, rezonansas ir skirtingu laiku skirtingose vietose atsiradusių garsų susitikimas tampa menine medžiaga.
Festivalio sumanymas – garsą ir eterį tyrinėti ne tik kaip technologinį reiškinį, bet ir kaip ryšio, informacijos ir atminties nešėją. Lietuvos kultūros tarybos ir Kauno rajono savivaldybės finansuojamo festivalio programoje – skirtingų sričių Lietuvos ir užsienio menininkų autoriniai projektai.
Vienas iš šių metų programoje skambėsiančių kūrinių – kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino „Aconitum Napellus / Mėlynosios kurpelės“. Kūrinio pavadinimas nurodo į Lietuvoje augančią mėlynąją kurpelę – išraiškingą, tačiau itin nuodingą augalą. Šis grožio ir pavojingumo paradoksas kūrinyje susitinka su savotišku „garsiniu herbariumu“, žmogaus balsais ir atsitiktinumo principais paremta kompozicija.
„Aconitum Napellus“ nebuvo sukurtas specialiai Lietuvos radijo šimtmečiui, tačiau festivalio kontekste atsiveria jo ryšys su radijo prigimtimi. Kūrinio vokalinė partija surinkta iš skirtingose vietose ir skirtingu laiku buvusių žmonių balsų, kurie sujungiami į vieną garsinę „transliaciją“.
Apie nuodingų augalų grožį, atsitiktinumą muzikoje, akademiškai netreniruotus balsus ir tai, kaip Lietuvos medicinos bibliotekoje pristatytas kūrinys pasikeis Senojoje Zapyškio bažnyčioje, kalbamės su A. Bumšteinu.
– „Aconitum Napellus / Mėlynosios kurpelės“ atspirties taškas – konkretus augalas, žinomas ir dėl savo nuodingumo, ir dėl naudojimo medicinoje. Kaip jį atradote Jūs ir kada supratote, kad jis gali tapti muzikos kūrinio pagrindu?
– Mėlynoji kurpelė nėra muzikos kūrinio pagrindas tiesiogine prasme. Labai gražus šio augalo žiedas, bet labai nuodinga šaknis. Tas paradoksas mane greičiausiai ir užkabino.
– Kūrinį apibūdinate kaip „garsinį herbariumą“. Kas konkrečiai renkama į šį herbariumą ir kaip ši medžiaga virsta muzika?
– Muziką komponavau jau įprastu tampančiu savo metodu – atsitiktinius skaičius verčiu garsais, o gautus garsus instrumentuoju taip, kaip man gražiau skamba. Taip sujungiu atsitiktinumą su savo valios, arba skonio, apraiškomis.
„Garsinis herbariumas“ – tai skaitovės garsiai tariami Lietuvoje augančių nuodingų ir naudingų augalų tarmiški bei liaudiški pavadinimai. Kaip į skirtingus augalus, taip galima žvelgti ir į garsus, akordus, jų junginius.
– Kūrinyje svarbią vietą užima neprofesionalių atlikėjų balsai. Kodėl pasirinkote būtent juos? Ką individualus ne visada nugludintas žmogaus balsas suteikia šiam kūriniui?
– Mane visą laiką domino vadinamieji neprofesionalūs, akademiškai netreniruoti balsai. Pasitelkiu juos, kiek save prisimenu. Tai galbūt išskirtinis daugumos mano kūrinių bruožas.
– „Aconitum Napellus“ nebuvo sukurtas specialiai Lietuvos radijo šimtmečiui, tačiau „Garsų potvynyje“ jis tampa šiai temai skirtos programos dalimi. Kur Jūs pats matote šio kūrinio ryšį su radiju – balse, garso perdavime, nematomame ryšyje, o gal visai kitur? Ar, patekęs į radijo šimtmečio kontekstą, kūrinys Jums pačiam įgauna naujų prasmių?
– Kaip jūs ir pasakėte, ryšys su radiju slypi kūrinio kuriamuose nematomuose ryšiuose tarp atlikėjų. Erdvės ir laiko virtualumas būdingas radijui, taip pat kaip ir šiam kūriniui – jo vokalinė partija buvo surinkta iš žmonių, esančių skirtingose vietose ir skirtingu laiku, bei sujungta į vieną iš centro sklindančią „transliaciją“.
– Mėlynoji kurpelė sujungia dvi priešybes – nuodą ir vaistą, kuriuos skiria tik dozė. Ar ši „dozės“ idėja persikelia ir į muziką – jos intensyvumą, pasikartojimą ar poveikį klausytojui?
– Taip, galbūt tai mano būdas pasakyti, kad muzikos ar tiesiog garso grožis kartais gali slėpti didelius išbandymus tiek atlikėjams, tiek klausytojams.
– Jūsų kūryboje garsas dažnai susitinka su performansu, objektais, konkrečiomis erdvėmis ir iš pirmo žvilgsnio su muzika nesusijusiomis temomis. Kas dažniausiai tampa naujo kūrinio pradžia – garsas, idėja, objektas, istorija? Ir kas Jus vis sugrąžina prie skirtingų meno bei kitų sričių jungimo?
– Paskata kūriniui atsirasti gali būti bet kas. Neturiu įprasto būdo inspiruotis. O dėl skirtingų meno sričių jungimo – man tai atrodo natūralu, net negalvoju apie tai, specialiai nieko nejungiu. Galbūt apskritai neskirstau meno į sritis.
Tarpdiscipliniškumas, arba intermedialumas, man atrodo savaime suprantama raiška, nebūtinai privaloma kiekvienam dabar kuriančiam menininkui, tačiau man ji artima a priori.
– „Aconitum Napellus“ jau skambėjo Lietuvos medicinos bibliotekoje, o dabar bus atliekamas Senojoje Zapyškio bažnyčioje – visai kitokią istoriją ir akustiką turinčioje erdvėje. Kaip ši vieta keičia kūrinį ir jo atlikimą? Ir kokią „Mėlynosios kurpelės“ dozę – pojūtį, mintį ar klausimą – norėtumėte palikti klausytojui po pasirodymo?
– Ši versija bus labiau koncertinė. Nebus daugumos teatrališkų elementų, kurie buvo premjeroje, nes jie buvo glaudžiai susiję su Lietuvos medicinos bibliotekos erdve – sale, užuolaidomis, langais, pro kuriuos klausydamiesi žiūrėjo žmonės.
Zapyškyje nuskambėsianti versija bus labiau koncertinė, su polinkiu į kvaziliturgiškumą. Nuodingų ir naudingų augalų liaudiškus pavadinimus skaitysianti Jonė Miškinytė tai darys labai metodiškai, lyg paskaitoje, kurią erdvės kontekstas pavers kažkuo daugiau.
(be temos)