Kas yra tikrovė? Tai, ką regime, liečiame, girdime, suvokiame kaip nenuginčijamą faktą. Kitaip tariant, kasdienės aplinkos elementai, kurie egzistuoja greta mūsų, yra tikrovės liudytojai, tačiau, ar tikrovė visada atrodo reali? Ar ji nesupanašėja su fikcija? Kai stebimos reklamos ar parduotuvių vitrinos, blizgūs žurnalai – ar šiais vaizdais nėra viso labo kuriami miražai? Ar kasdien žmogus neįsijaučia į populiariosios kultūros siūlomas madingas klišes ir šiek tiek pakoregavęs ne tik išorę, bet ir vidų, nesiekia realiojo "aš" patobulinti iki svajonių "aš" ir gyventi būnant geresne, gražesne, sėkmingesne savo paties kopija?

Susimąstyti apie tikrovę, jos realumą, skatina galerijoje "Meno parkas" atidaryta paroda "Tikrovės aktualumas" – dar viena šiuolaikinės tapybos festivalio "Kartos XY.Z?" dalis.

Kelių kartų tapytojai ekspozicijoje siekia surinkti likusius tikrovės atspindžius, konceptualiai juos sujungti skirtingomis medijų raiškomis (tapyba, fotografija, instaliacija, videomenu) ir pateikti savitus tikrovės vaizdinius.

Paroda kelia klausimą, ar tikrovė vis dar aktuali. Ar žmogus geba atskirti realybę nuo fikcijos? Ar šiuolaikinis žmogus iš tiesų gyvena tikrovėje?

Populiariosios kultūros brukami vaizdai nuolat keičia vieni kitus, vilioja vis ryškesniais miražais. XXI a. žmonės klaidžioja tarp realios egzistencijos ir medijų priemonėmis kuriamos iliuzijos. Jiems sunku suvokti, kad gyvena vis dar toje pačioje tikrovėje, tik apkaišytoje melu, skelbiančioje dalykus, kurie niekada nebus tokie, kokius bruka populiarioji kultūra, nes viskas yra išgalvota. Kai kūrinyje dailininkas vaizduoja fantastinius pasaulius, nemanome, kad menininkas juos regėjo tikrovėje. Tad kodėl gyvendamas savo gyvenimą, kuris nors ir netobulas, bet tikras, žmogus pasineria į iliuzijų verpetą, iš kurio ištrūkti tampa vis sunkiau?

Sparčiai tobulėjant technologijoms viskas yra įmanoma. Bet ar toks šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tikslas: gyventi kitų kontroliuojamą gyvenimą, nuolat siekiant neįmanomo tobulumo?

Erdvės transformacija

Ekspozicijoje "Tikrovės aktualumas" nieko nėra tobula, bet čia yra tikrovė. Tikras susidūrimas su meno kūriniu, esančiu realioje erdvėje. Išgyvenimas emocijų, esančių ne paviršiuose, o gilumoje, kurią reikia atverti.

Sensuali Eimučio Markūno (g. 1959 m.) instaliacija "Vertikalės", kurioje daugiau nei 2 m ilgio sintenio audinio juostos, išpieštos grafitu, tapytos dažais, riebalais, kabo viena šalia kitos, primindamos mišką, kuriame tankiai sudygę medžiai, taip ir ginasi nuo į gilumą besibraunančio pašaliečio. Vaizdinėmis projekcijomis kuriami nuogo kūno atvaizdai dengia vieni kitus, susilieja su tapytu paviršiumi ir vėl išnyra. Nuo tvankaus galerijos oro vangiai sujudančios juostos tarsi erzina, vilioja, kviečia nerti į vidų ir išlaisvinti ten tūnantį, savęs nesivaržantį, nuo šiuolaikinio pasaulio taisyklių laisvąjį "aš".

Erdvę transformuoja ir Saulius Paliukas (g. 1977 m.), kurio vaizdo projekcija "Skysta erdvė" užlieja vieną iš galerijos sienų. Tąsi erdvė okupuoja žvilgsnį, hipnotizuodama lėtai besikeičiančiomis formomis, kuriose išryškėjantys siluetai baugina savo niūrumu ir akina tamsa.

Kasdienybės atspindžiai

Rosandos Sorakaitės (g. 1988 m.) tapyboje tamsa niveliuoja neryškius daiktų kontūrus. Jos drobėje "Vakarinis" vos regimas šviesos blyksnis sutirpdomas švelniais potėpiais vaikščiojant po paveikslo erdvę. Meditatyvus kūrinys atskleidžia kasdienybės akimirkas, kuriose vakarinėje prieblandoje pradeda tirpti reali erdvė, užleisdama vietą šešėliams.

Susikaupimo ir rimties sklidina Gintauto Vaičio (g. 1965 m.) fotografija "Deganti tyla". Nykstančios dienos fone vaizduojami vakarinės saulės nutvieksti langų šešėliai, primenantys kruopštų nėrinį, nykstantį dienos pabaigoje.

Pradžios ir pabaigos ratu

Arvydo Brazdžiūno (g. 1960 m.) drobėje "Aš ir dėdės Anūpro sumeistravotas stalas, prie kurio jis raikė duoną, gėrė samagoną ir ant kurio 1959 m. Švento Jono dieną buvo pašarvotas. Stalas sudegė Blavieščiaus dieną per Didįjį 1960 m. gaisrą" išnyra atmintis, susikristalizavusi vidinėse kertėse ir naujam apmąstymui prisikelianti garsiajame tapytojo paveiksle.

Gyvybės pulsavimas ir jos nyksmas juntamas Igno Gleixnerio (g. 1984 m.) videofilme "Žydėjimas". Vandenyje atsispindi nužydėjusių medžių viršūnės, raibuliuojantį atvaizdą užpildo susitelkę nubyrėjusių spyglių pilnaviduriai apskritimai, perteikdami nesustabdomą gyvybės ir mirties judėjimą ratu. Miško garsai sustiprina apmąstymus apie tai, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą.

Gamtos inspiracijos ryškios Židrijos Janušaitės (g. 1973 m.) vaizdo projekcijoje "Prisilietimai". Joje vaizduojama išdidinta šermukšnių kekė, kuri mažyčiame ekrane ištrykšta oranžiniais, šaltais violetiniais, tamsiai rausvais tonais. Šis abstraktus vaizdinys primena besileidžiančios saulės nuspalvintus purius debesis, į kuriuos žvelgiant norisi sugerti visą gamtos grožį, kartu šis vaizdas skatina atsiminti, kad saulei nusileidus spalvos pranyks – liks lygus, tamsus dangus, be menkiausios žymės apie regėtą spalvų proveržį.

Kitokia tapybos medija

Minimalistinę estetiką parodoje atspindi Agnės Jonkutės (g. 1974 m.) ir Povilo Ramanausko (g. 1987 m.) kūriniai. A.Jonkutės skaidrės projekcijoje "Mano namai maži, ir kas išėjo iš jų vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė" juntamas kontempliatyvus menininkės žvilgsnis į ją supančią aplinką, kurioje mažiausia detalė (ar jos nebuvimas) gali suardyti harmoningą visumą. Kūrinį į dvi dalis skirianti plonytė vertikalė galbūt yra aliuzija į pasaulio dualumą, kuriame egzistuoja juoda ir balta, kuriame gimsta pradžios, kurias seka jų pabaigos, kur dvasia tampa atsvara materijai ir t.t. Meditatyvus kūrinys skatina daugybę žiūrovo interpretacijų, kurios gimsta ieškant harmonijos su savimi ir pasauliu.

P.Ramanauskas objektu "Dedikacija paveikslui" ieško tapybos ribų. Dvimatę tapybos mediją įkūnydamas trijų dimensijų pavidalu, tapytojas ieško atsakymo į klausimą, kur tapyba jau nebėra tapyba. Pasitelkdamas šviesą, kaip pagrindinę raiškos priemonę, savo kūrinyje menininkas laviruoja tradiciniu tapybos suvokimu ir skatina žiūrovą į ją žvelgti atsiribojant nuo bet kokių taisyklių.

Jūratė Jarulytė (g. 1973 m.) ekspozicijoje pristato du kūrinius: tapybos darbą "Neracionalūs pjūviai II" ir videofilmą "Untitled (Port-Au-Prince)". Drobėje šaltais, pilkais tonais kuriama chaotiška linijų ir dėmių plastika, kuri sugriauna regimą tikrovę bei palieka jos pėdsakus, kuriuos atsekti padeda greta paveikslo eksponuojamas vaizdo kūrinys, vaizduojantis laivo smaigalį, kurio konstrukcijos nuotrūpas regime drobėje. Du skirtingi medijiniai paviršiai iškalbingai perteikia tikrovės plastiškumą – menininkė, besiremdama realiai egzistuojančiu vaizdu, jį perkuria, atrasdama naujų erdvių kūrybai.

Pranas Griušys (g. 1955 m.) drobėse "Fotografas spusteli, paukščiukai atskrenda" ironišku žvilgsniu žvelgia į fotografijos mediją. Du tą patį motyvą skirtingais rakursais atkartojantys paveikslai savo realistine raiška konkuruoja su fotografija. Tarsi skirtingi fotojuostelės kadrai eksponuojami kūriniai primena, kad iki fotografijos atsidarymo tapyba buvo vienintelė tikrovės įamžinimo medija. Plėtojantis fotografijai, tapyba prarado savo aktualumą, nes rezultatą, kurį menininkas pasiekia dirbdamas ilgas valandas prie kūrinio, kol šis tampa tikrovės atspindžiu, dabar galime gauti mažiau nei per sekundę – spustelint fotoaparato užrakto mygtuką. Visas kūrybos procesas prasideda ir baigiasi per akimirką.

Arvydas Žalpys (g. 1955 m.) vaizdo instaliacijoje "Žalia" dviejuose ekranuose geltona ir mėlyna spalvomis tapo vertikales. Viename ekrane vertikalės prasideda mėlyna spalva, toliau seka geltona, vėl – mėlyna ir t.t., kol spalvotomis linijomis užsipildo visas ekranas. Kitame ekrane – viskas nuosekliai kartojasi, tik pradedama nuo geltonos linijos, tada – mėlyna, vėl – geltona ir t.t. Šis atsikartojantis, monotoniškas veiksmas žaidžia su kūrinio žiūrovu: norėdamas stebėti abu darbus vienu metu, žiūrovas yra priverstas tai žvelgti į priekį, tai atsigręžti atgal, kadangi vienas priešais kitą esantys ekranai be perstojo transliuoja vaizdus.

Tikrovės, jų atspindžiai, transformacijos užpildo du galerijos "Meno parkas" aukštus, kuriais žiūrovas laisvas klaidžioti ir atrasti savo tikrovę, inspiruotą regėtų vaizdų, girdėtų garsų, gal net kvapų, sklindančių pro plačiai atvertas galerijos duris. Pirmasis šiuolaikinės tapybos festivalis "Kartos XY.Z?" – netikėtas, jaudinantis, įkvepiantis – kviečia ištirti tikrovę.